J. Apučio kūrybai būdinga kaimo ir miesto priešprieša, dvasinės harmonijos paieškos, egzistencinis nerimas bei gilus, jautrus humanizmas. Pagrindinis šios ekspozicijos tikslas – priminti mūsų bend-ruomenei kūrėją, kuris savo gyvenimą susiejo su Varėnos kraštu.
Juozas Aputis
Tai puiki proga prisiminti rašytojo kūrybinį kelią bei pasinerti į jo išminties kupinus tekstus. Parodos pavadinimas „Žalias gyvenimo vingis“ pasirinktas neatsitiktinai – jis žymi tą lemtingą posūkį rašytojo biografijoje, kai Dzūkijos gamtos prieglobstis tapo jo antrąja gimtine, subrandinusia giliausius kūrinius.
Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Raseinių rajone, Balčiuose. 1954 m. baigęs Viduklės vidurinę mokyklą, jis pasirinko lituanistikos studijas Vilniaus universitete, kurias baigė 1960 m. Dar studijuodamas įsiliejo į kultūrinę spaudą – pradėjo dirbti „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Vėliau savo gyvenimą paskyrė ne tik kūrybai, bet ir redaktoriaus darbui įvairiuose kultūros leidiniuose, o 1990–1994 m. buvo pirmasis nepriklausomybę atgavusio mėnesinio žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1967 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Rašytojas mirė 2010 m. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Nors gimęs Žemaitijoje, J. Aputis nuo 1972 metų savo dvasine tėvyne pasirinko etnografinį Zervynų kaimą. Čia, srauniosios Ūlos pakrantėje, rašytojas ne tik leisdavo ištisas žiemas, bet ir subrandino pačius giliausius savo kūrinius, tarp jų ir garsųjį romaną „Smėlynuose negalima sustoti“, kuriame, anot knygos aprašymo, atsispindi Dzūkijos žmonių lemtys, meilės, praradimų gėla bei gamtos dvelksmas. Zervynose J. Aputis nebuvo tik svečias – rami kaimo gyvenimo tėkmė jam tapo atgaiva, jis netrukus įsiliejo į vietos bendruomenę ir tapo savu. Rašytojas aktyviai dalyvavo Varėnos krašto kultūriniame gyvenime, savivaldybės rengiamuose iš Varėnos krašto kilusių arba sodybas čia turinčių žymių šalies kultūros, meno, mokslo, verslo ir politikos žmonių susitikimuose. Vienas paskutiniųjų viešų jo pareiškimų buvo tvirtas raginimas išsaugoti Dzūkijos nacionalinio parko centrą Marcinkonyse. Varėnos viešojoje bibliotekoje buvo pristatytos jo knygos („Smėlynuose negalima sustoti“, „Vieškelyje džipai“), vyko jubiliejinis rašytojo kūrybos vakaras. Juozas Aputis 2009 m. dalyvavo susitikime su poetu Broniu Mackevičiumi (1929–2013). Kūrybinę bendrystę ir rašytojo draugystę su kraštiečiu poetu Broniu Mackevičiumi parodoje liudija eksponuojamos dvi unikalios nuotraukos, kuriose abu kūrėjai užfiksuoti kartu.
Parodoje lankytojai ras garsiausias rašytojo knygas, taip pat straipsnių kopijas apie kūrėjo kasdienybę, asmenybę bei bičiulystę su vietos žmonėmis. Tarp eksponatų: „Keleivio novelės“ (1985), „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986), „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971 m., išspausdinta 1989 m.) „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996) – romanas, tiesiogiai įkvėptas Dzūkijos gamtos, kuriame atsispindi kaimo žmonių lemtys, meilės ir praradimų gėla, prabėgančio laiko dvelksmas. „Vieškelyje džipai“ (2005) – Zervynose parašyta novelių knyga, apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, „Bėgiai išnyksta rūke“ (2010) „Tolimas Balčios kraštas“ (2016), „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (2024) – J. Apučio pokalbių, interviu ir esė rinktinė, atverianti gilų rašytojo santykį su kūryba ir pasauliu. Ekspoziciją vertingai papildo literatūros kritiko Petro Bražėno monografija „Juozo Apučio kūryba“, leidžianti lankytojams giliau pažvelgti į autoriaus palikimą ir jo vietą lietuvių literatūros kontekste.