TAUTOS SUKILIMO 85-mečiui
Pagal pavaldumą korpusas priklausė 11-ajai armijai. Buvo suformuotas korpuso štabas, dvi korpuso šaulių divizijos (179-oji ir 184-oji) ir korpuso pavaldumo dalys (615-asis artilerijos pulkas, 26-asis kavalerijos pulkas, atskiri korpuso ryšių ir pionierių batalionai, zenitinės artilerijos divizionas ir atskira aviacijos eskadrilė).
1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžią 29-asis šaulių teritorinis korpusas ir Vilniaus pėstininkų karo mokykla sutiko vasaros stovyklose Varėnos ir Pabradės poligonuose. Korpuso dalys ir karo mokykla atsidūrė Vokietijos „Centro“ armijų korpusų puolimo Varėna–Vilnius–Smolenskas kryptimi ruože.
Vokietijos kariuomenės, turėjusios aiškią tankų, šarvuotos technikos ir aviacijos persvarą, puolimo pradžia buvo veržli. Vilniaus kryptimi vyko Vokietijos kariuomenės 39-asis šarvuočių korpusas, galingas savo ginkluote ir labai paslankus, nes buvo visiškai motorizuotas. Birželio 22 d. rytą lengvai pralaužęs savo bare Sovietų Sąjungos pasienio pajėgų pasipriešinimą, jau tos dienos pavakare korpusas pasiekė Alytų ir ten užėmė raudonarmiečių nesuspėtą sunaikinti tiltą per Nemuną. Korpusui buvo įsakyta birželio 23 d. nuo pat ankstaus ryto be perstojo tęsti žygį į Rytus Vilniaus kryptimi per Butrimonis ir Valkininkus. Vykdydamos uždavinį, korpuso divizijos birželio 23 d. vakare jau buvo netoli Vilniaus, apie 10 km atstumu nuo jo.
Veržlus Vokietijos kariuomenės puolimas buvo palankus lietuviams kariams atsilaisvinti iš Raudonosios armijos, ypač iš tų dalinių, buvusių Varėnos poligone, kurio apylinkes vokiečiai pasiekė jau pirmąją karo dieną. Lietuviams kariams buvo pravartu tai, kad negavusios aiškių nurodymų korpuso dalys, išskyrus karo mokyklą, visą pirmąją karo parą liko savo dislokacijos vietose. Gal nurodymai ir būtų pasiekę korpuso štabą, bet nebuvo ryšio. Ankstų birželio 22 d. rytą Vokietijos karinei aviacijai pradėjus bombardavimus, nutrūko telefono ryšys tarp Varėnos stovyklos ir Kauno, kuriame buvo dislokuotas 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 11-osios armijos štabas. Buvo pasiųsta ryšininkų grupė, bet ji pateko vokiečiams į nelaisvę. Bandymų perduoti korpusui nurodymus būta, bet tam trukdė lietuviai kariai. Birželio 22 d. 9 val. ryto iš 11-osios armijos štabo Kaune per radijo ryšį buvo gauta telegrama su įsakymu korpusui pasitraukti, bet ją gavęs korpuso ryšių bataliono kapitonas telegramą nuslėpė ir perdavė ne korpuso štabui, o vokiečių šarvuotos kolonos štabui Alytuje.
Paaiškėjus, kad prasidėjo karas, 29-ojo šaulių teritorinio korpuso ir divizijų vadovybė ėmėsi standartinių veiksmų, laukiant įsakymų iš aukštesniųjų štabų. Dalims buvo paskelbtas aliarmas (pavojaus signalas) ir įsakyta užimti pozicijas už stovyklos ribų, apsikasti ir pasirengti gynybai. Stovyk-lose liko karinis turtas ir karių grupės paliktam turtui saugoti. Išvestos į vasaros stovyklas korpuso dalys turėjo labai mažai šaudmenų šautuvams, o patrankoms ir prieštankiniams pabūklams jų buvo tik treniruotėms. Nebuvo ir granatų. Šovinių lietuviams kariams būtų nepakakę bet kokio pobūdžio organizuotiems veiksmams – tiek įsakymams priešintis vokiečiams vykdyti, tiek pasipriešinus raudonarmiečiams atsilaisvinti iš Raudonosios armijos.
Raudonosios armijos vadovybė nesiryžo panaudoti korpusą kautynėse su vokiečiais, nepasitikėdama lietuviais kariais. Birželio 22 d. 19 val. Maskva davė įsakymą evakuoti korpusą į Rusiją. Šis įsakymas korpusą pasiekė jau naktį ir korpuso dalys buvo pakeltos į žygį iš laikinai užimtų pozicijų.
Dauguma lietuvių karių buvo žygyje, kai LAF per Kauno radiją paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą, todėl ši žinia pasiekė ne visus. Tačiau tų lietuvių karių, kurie apie tai kokiu nors būdu sužinojo, ryžtas priešintis okupantui ir greičiau išsivaduoti iš raudonųjų vadų ir politrukų globos dar labiau sustiprėjo.
Paniškai besitraukiančių Raudonosios armijos dalių sumaištis, vokiečių aviacijos bombardavimai palengvino lietuviams kariams atsilaisvinimą, ir korpuso gretos greitai tirpo. Atsilaisvinama buvo pavieniui, nedidelėmis grupėmis, skyriais, būriais, net kuopomis ir batalionais. Bandę tai sutrukdyti politiniai vadovai ir raudonarmiečiai buvo areštuojami. Neretai komisarai, politrukai, Raudonosios armijos karininkai ir net eiliniai raudonarmiečiai buvo tiesiog likviduojami.
Lengviausiai pavyko atsilaisvinti 184-ajai šaulių divizijai ir korpuso dalims, nes nuo Varėnos poligono iki Vokietijos sienos tebuvo apie 75 km ir jau birželio 23 d. besitraukiančias dalis ties Valkininkais pasiekė motorizuotos vokiečių kolonos. Ties Valkininkais birželio 23 d. po pietų prasidėjęs lietuvių sukilimas iki nakties buvo iš esmės užbaigtas. Beveik visi atsilaisvinę lietuviai kariai pasidavė vokiečiams ir rinkosi ten, kur vokiečiai nurodydavo.
Varėnos stovykloje nuo 1941 m. gegužės 22 d. buvo dislokuotas 29-ojo šaulių teritorinio korpuso štabas, korpuso dalys (615-asis artilerijos pulkas, atskirasis ryšių batalionas, atskirasis zenitinės artilerijos divizionas, atskirasis pionierių batalionas) ir 184-oji šaulių divizija (262-asis, 294-asis ir 297-asis šaulių pulkai, 616-asis ir 617-asis artilerijos pulkai, atskirieji ryšių ir pionierių batalionai, zenitinės artilerijos, prieštankinis ir žvalgybos divizionai).
Ankstyvą birželio 22-osios rytą prasidėjo oro kautynės ties Varėna, buvo bombarduotas Salovartės aerodromas, geležinkelio stotis, kiti objektai. Nors karas jau buvo prasidėjęs, apie jo pradžią Varėnos stovykloje tikrų žinių nebuvo. Prabudus stovyklai, pradžioje viskas vyko įprastu ritmu. Tik apie 10 val. ryto buvo paskelbtas pavojus, įsakyta skubiai rengtis žygin. Paskubomis pradėta rinkti iš darbų dalinius, krauti iš sandėlių į gurguoles turtą. Tačiau lietuviai kariai, tarp kurių jau buvo paplitę gandai apie prasidėjusį karą, neskubėjo, sąmoningai stengdamiesi kuo ilgiau vilkinti išvykimą iš stovyklos.
Aiškesnė padėtis tapo po 12 val., kai per Maskvos radiją buvo paskelbtas Viačeslavo Molotovo pranešimas apie prasidėjusį karą. Politiniai vadovai surengė mitingus, ragindami karius su ginklu vyti užpuoliką. Paskui 184-ajai šaulių divizijai ir korpuso dalims buvo įsakyta vykti iš stovyklos, už keleto kilometrų užimti gynybos pozicijas kairiajame Varėnės krante, nuo Babriškių–Valkininkų plento Varėnio ežero link. Padėtis buvo neaiški, neturėta žinių, kur yra vokiečiai, kur Raudonosios armijos dalys. Siekdamas išaiškinti padėtį, nustatyti ryšį su priešakyje veikiančiomis Raudonosios armijos dalimis 184-osios šaulių divizijos štabas birželio 22 d. apie 15 val. nurodė pulkams išžvalgyti apylinkes nuo I Varėnos Perlojos–Merkinės ir Daugų–Alytaus kryptimis. Buvo pasiųstos dvi žvalgų grupės, apie 50 žmonių, bet jos pasinaudojo galimybe nebegrįžti į dalinius ir tai buvo atsiskyrimas nuo Raudonosios armijos ir sukilimo pradžia. Tą dieną, atsiradus palankesnėms aplinkybėms, iš dalinių pradėjo dingti pavieniai kariai ir net nedidelės jų grupės.
Naktį į birželio 23 d. laikinose gynybos pozicijoje buvę lietuviai, pasinaudodami tamsa, spėjo nukarpyti telefono ryšio tarp štabų ir dalinių laidus, pasipildyti šovinių atsargas ir pasitarti, ką reikės daryti kitą dieną. Išaušus rytui, štabai negalėjo telefonu susiekti su daliniais, o ryšininkai, pasiųsti sutaisyti linijų, nesugrįždavo. Telefono ryšio nebuvo. Ryte, įsakius daliniams trauktis į Valkininkų rajoną, prasidėjo lietuvių karių sukilimas.
Ties Valkininkais 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai, kurie traukėsi iš Varėnos poligono, nustojo egzistavę kaip Raudonosios armijos dalys. Dauguma sukilusių karių pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Daugiausia atsilaisvinusių, apie 1 500 lietuvių karių, vokiečių nurodymu birželio 24 d. susirinko Valkininkų geležinkelio stotyje. Vėliau jie išvyko į Vokietijos kariuomenės užimtą Vilnių. Nedidelė dalis lietuvių karių susirinko Rūdiškėse. Vokiečiai jiems taip pat leido išvykti į Vilnių.
Tie lietuviai kariai, kurie atsilaisvino dar nepasiekus Rūdninkų apylinkių ir buvo nusprendę vykti Kauno link, vokiečių buvo sulaikyti ir kaip karo belaisviai laikyti Alytaus internuotųjų stovyk-loje. Iki 1941 m. liepos 4 d. čia buvo surinkti 26 karininkai, 399 puskarininkiai ir kareiviai iš 262-ojo, 294-ojo, 297-ojo šaulių pulkų, 615-ojo, 616-ojo ir 617-ojo artilerijos pulkų. Nors ir buvo imtasi priemonių juos iš šios stovyklos išlaisvinti, tačiau nepavyko. Visi jie buvo išvežti į Rytprūsius ir vėliau išsklaidyti po karo belaisvių stovyklas.
Žuvę karo pradžioje ir palaidoti įvairiose Dzūkijos vietose 45 lietuviai kariai 1941 m. rudenį ir 1942 m. pavasarį buvo perlaidoti į bendras vokiečių–lietuvių karių kapines Alytuje.
Lietuviams kariams sukilus, Lietuvoje liko apie 550–570 karininkų ir per 4 000 puskarininkių ir kareivių, tarnavusių 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse, karo mokykloje ir kitose Raudonosios armijos struktūrose.
Atsilaisvinimo metu žuvo apie 140–150 lietuvių karių, tačiau šis skaičius nėra tikslus, nes suskaičiuoti tik tie kariai, kurių žūtis buvo nustatyta 1941–1942 metais. Vėliau žuvusiųjų aiškinimosi klausimu niekas neužsiėmė ir daugelis jų liko užmarštyje.
Lietuvių karių sukilimo metu vieni jų žuvo kovose su raudonarmiečiais, kiti žuvo, pasipriešinę ginklu, nemaža buvo nužudytų, įtarus nepatikimumu, keletas karininkų nusišovė, nenorėdami būti prievarta išvaryti iš Lietuvos. Didelę dalį žuvusiųjų sudarė žuvę nuo vokiečių aviacijos bombardavimų ar kitaip patekę į vokiečių karių ugnį. Sužeistųjų niekas neskaičiavo. Apie kelis šimtus lietuvių karių vokiečiai paėmė į nelaisvę ir pasiuntė į karo belaisvių stovyklas, kuriose ne vienas mirė, nepakėlęs žiaurių sąlygų.
Literatūra:
Kašelionis Bronius. Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė (dokumentai ir prisiminimai). Vilnius, 1999, p. 48.
Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d. (autorių kolektyvas). Vilnius, 2011, p. 477, 489, 490, 491, 492, 493, 494.
K. Škirpa. Vokiečių kariuomenės prasiveržimas į Lietuvos sostines. Karys (JAV). 1971 m., Nr. 6, p. 184, 185, 186, 187, 188, 189.