2024 metų rudeniop bičiulis, kunigas ir poetas Justas Jasėnas iš Panevėžio atsiuntė poezijos almanachą „Atokios stotys“, kuriame 32 lietuvių rašytojai pristatė savo kūrybą. Publikuota mums pažįstamų, matytų ir negirdėtų poetų eilėraščiai.
Česlovas ir jo bičiulis Vytautas Kaziela (dešinėje) diskutuoja su dailininku Algimantu Roku Černiausku jo darbų parodoje Merkinėje. 2023 m.
Kur ten visus juos pažinsi, jei jie išsibarstę „nuo pajūrio iki Druskininkų, nuo Kelmės iki Joniškio ir Utenos. Belgijoje gyvena ir kuria Agnė Žagrakalytė, Lenkijoje Sigitas Birgelis, Škotijoje Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė.“ Netrukus pasiekė dar viena maloni žinia, kad 2024 m. literatūrinė „Atokių stočių“ premija, įsteigta Utenos rajono savivaldybės, už įsimintiniausią publikaciją almanache „Atokios stotys 24“ ir už aktyvią literatūrinę bei visuomeninę veiklą buvo skirta poetui ir publicistui Česlovui Skaržinskui.
Česlovas Skaržinskas savo namų palėpėje, kurioje dirba nuo ankstyvo ryto. Gudakiemis 2022 m.
Štai ką apie Česlovo kūrybą rašė poetas, laikraščio „Utenis“ redaktorius Vytautas Kaziela: „Česlovas Skaržinskas mažakalbis poetas ir jo eilėraščiai trumpi. Žodžių nedaug – nei daugiau, nei mažiau – tik tiek, kiek reikia. Bet jo eilėraščiuose atsiveria didelė erdvė. Ši erdvė kviečia autoriaus ir skaitytojo bendradarbiavimui. Sutinku su Česlovu, kad nereikia visko atverti iki galo, galvoti, kad skaitytojas ko nors nesupras. Koks tu, tokie ir tavo skaitytojai. Ir dar vienas įdomus faktas. Mūsų kraštuose yra toks literatūrinis trikampis. Nedideliu atstumu vienas nuo kito – Strazdelis, Paulius Širvys ir Antanas Miškinis. Man atrodo, kad Dzūkija turi tokį pat trikampį. Ir jis yra netoli Merkinės. Stasio Stacevičiaus žemė – Merkinės viensėdis, Nedzingė – Antano Kalanavičiaus gimimo ir mirties vieta.
2017 m. kovo 28 d. Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio” svetainėje Merkinėje įvyko Česlovo Skaržinsko knygos „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“ sutiktuvės. Nuotraukoje atminčiai šalia Česlovo Skaržinsko kairėje – žurnalistas, redaktorius Henrikas Vaitiekūnas, dešinėje – rašytojas, „Merkio krašto“ redaktorius Aloyzas Tendzegolskis. Henrikas Gudavičius renginyje nesudalyvavo, bet tą proga atsiuntė laišką, kurį perskaitėme renginyje: „Merkinės krašto patriotui ir metraštininkui Česlovui Skaržinskui. Buvusią Merkinės krašto garbę bei laisvę saugo ir godoja ne tiktai kūrybiški miestelėnai, šokėjai bei dainininkai, ne tiktai senovinių pilių bei rūmų rekonstruktoriai, bet ir tolimesni viensėdininkai bei palėpių šeimininkai – poetai, skulptoriai, metraštininkai ir maištininkai. Būdami toliau nuo miesto bruko, tvarkos ir rutinos jie irgi supranta, kas yra laisvė. Prisiminkim, kaip eiliavo Stasys Stacevičius iš Gudakiemio:
Bėga vilkai. Man gaila
mano laiko, laisvėn neleisto.
Bėga vilkai. Jų kailiai
pilki, o gyvenimai skaistūs.
Žodžiai yra tikri ir teisingi tada, kai sukurtos eilutės neprieštarauja autoriaus biografijai. Ir kai aš dabar prisimenu, kad prieš 30 metų kartu su Česlovu Skaržinsku dirbau ideologizuotame jaunimo laikraštyje, tai žinau, kad mes išvengėme tos sovietinės ideologijos ir nerašėme jokių aršių panegirikų. Tai, beje, gali paliudyti literatūros kritikas Alfredas Guščius, „Komjaunimo tiesoje“ tada vadovavęs Kultūros skyriui, o dabar taip išsamiai ir teisingai parašęs apie Česlovo Skaržinsko kūrybą. Be to, reikia žinoti, kad mes tada papuolėme į neblogą bangą: redaktorius Vilhelmas Chadzevičius buvo labai tolerantiškas ir mėgstantis rizikuoti (kas visada kėlė jaunimo laikraščio populiarumą), o į valdančiosios komunistų partijos „vieningas“ gretas tada kvietė ne žurnalistus, o darbininkus bei valstiečius. Jauni žurnalistai, norėdami patekti į tą baisią partiją, turėjo stoti į eilę. Mes, žinoma, į eilę nestojome, be eilės irgi nesibrovėme. Ir neišmokome susikurti sau privilegijų. Todėl ir dabar galim gyventi palėpėse.( Be to, visada reikia prisiminti, kad jau nuo 1985-ųjų metų pradėjome kvėpuoti lengviau).
Tegu rūksta toje palėpėje Česlovo Skaržinsko pypkė, o dūmų ratilai tegu išvinguriuoja naujas teisingas istorijas.
Henrikas Gudavičius, Aušrinės viensėdis, 2017. 3. 28.“
O Gudakiemis išaugino Česlovą Skaržinską. Nuo Česlovo sodybos iki Nedzingės – keli kilometrai, o pas Stasį Stacevičių tereikia pereiti per kalniuką“. Daug tų kalniukų gyvenime tenka pereiti, kartais apeiti ir vėl kopti. Česlovas daugiau kopdavo, nei apeidavo.
Česlovas Skaržinskas gimė 1956 m. birželio 20 d. Kučiūnų k., Varėnos rajone. Žiemą gyvena Vilniuje, vasaroja Gudakiemio kaime. 1976 m. baigė Merkinės R. Mizaros vidurinę mokyklą. 1976–1979 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. 2007 m. m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.
Savo kūrybą, eilėraščius spausdino ir spausdina įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Dirbo korespondentu, apžvalgininku įvairių laikraščių ir dienraščių redakcijose, buvo „Šalčios“, „Dzūkų žinių“ (Lazdijų r.), „Dainavos žodžio“ (Alytus), „Ukmergės dienos“ (Ukmergė), „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius. Parašė ir išleido dešimtis poezijos, esė ir publicistinių knygų.
Literatūrologas dr. Ramūnas Čičelis, rekomenduodamas Česlovą Skaržinską priimti į Lietuvos rašytojų sąjungą, rašė: „Č. Skaržinskas Lietuvos literatūros lauke įdomus tuo, kad savitai jungia miestiečio ir kaimiečio pasaulėvaizdį. Mūsų literatūroje gausu miesto arba kaimo kūrėjų, tačiau reta tokių, kurie pažintų abi šias buvimo gimtojoje šalyje ir pasaulyje priešybes. Viena svarbiausių ir būdingiausių Č. Skaržinsko kūrybos ypatybių yra ta, kad asmeninis autoriaus gyvenimo laikas esė tekstuose ir poezijoje yra juntamas ir suvokiamas kaip integrali šalies istorijos dalis. Pavyzdžiui, kai prabylama apie gimtinės partizanus Antrojo pasaulinio karo metais, Č. Skaržinsko plunksna vienodai užčiuopia ir vietinę įvykių reikšmę, ir bendresnę jų svarbą visos šalies istorijai, ir tos praeities egzistencinę prasmę. Praėjęs laikas – viena įdomiausiai šio kūrėjo plėtojamų temų. Ypatingą dokumentinę vertę turi Č. Skaržinsko istoriografinė knyga apie nepriklausomos tarpukario Lietuvos kino kūrėją Stasį Vainalavičių“.
Česlovas 2021 m. gruodžio 30 d. buvo išrinktas asociacijos „Dzūkų kultūros draugė“ pirmininku, dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ redaktoriumi. Jei Česlovas nebūtų ėmęsis šio rūpesčio ir naštos, dzūkų kultūros žurnalas „Dainava“ būtų išnykęs ir tapęs tik Dainavos krašto istorijos dalimi. Dėka jo žurnalas ir toliau keliavo pas skaitytojus, bylodamas šio krašto kultūrą ir istoriją. Tai vienintelis tokio pobūdžio leidinys Dainavos krašte. Beje, leidinyje nuolatos publikuojama daug tekstų apie Varėnos kraštą.1
Česlovas Skaržinskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 2015 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija suteikė jam Lietuvos meno kūrėjo statusą, 2019 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga apdovanojo medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, įteikė vardinį parkerį.
Kai po premijos įteikimo Utenoje nusprendžiau Česlovo pasiteirauti apie tolesnius kūrybinius planus, jis parašė:
„Dėl atsakymų į Tavo klausimus. Gal tai paliekame ramybėje. Atvirai pasakius, kažkokių kūrybos planų neturiu. Tiesiog nežinau, ar išvis rašysiu. Jeigu rašosi – rašau. Savęs neprievartauju. Vieną dieną paimi kokią užrašytą mintį ir iš jos vynioji ilgą gyvenimo siūlą...
Dabar yra žemiški darbai – reikia tvarkyti žurnalo „Dainava“ leidybos reikalus. Gal bus žmonių, kurie perims žurnalo leidybą? Noriu, kad „Dainava“ ir toliau dainuotų, dzūkuotų... Paprasčiausiai būtina prikalbinti imtis šio darbo kitą, jaunesnį žmogų. Man greitai stuktelės 70 metų. Apskritai jau noriu tykos, toliau būti nuo intrigantų, pavyduolių, savanaudžių. Nedalyvauju politikoje. Kur žadi publikuoti - „Merkio krašte“? Man mielas šis laikraštis. Jo siela – Aloyzas Tendzegolskis. Jis spausdino mano pirmuosius eilėraščius rajono laikraštyje, literatūriniame puslapyje „Saulės takas“, skatino eiti į literatūrą. Jam labai dėkingas!“
Sėkmės, Česlovai, ilgų kūrybingų metų.
1 2025 m. spalio mėn. „Dainavos“ žurnalo leidybos reikalus perėmė druskininkietė Lina Simutytė, rašytoja, scenaristė, literatūrinių perfomansų atlikėja.