Minėjimo metu šių eilučių autorė, Nedzingės kultūros centro vadovas Albertas Jakubavičius, bendruomenės narė Loreta Kurauskienė renginio dalyvius supažindino su kunigo Zigmo Neciunsko biografija ir erškėčiais apipinto ilgo bei sunkaus pasirinkto gyvenimo kelio labirintais. Patriotines dainas dainavo Nedzingės kultūros centro etnografijos ansamblis, jo vadovas Albertas Jakubavičius.
Nedzingės etnografijos ansamblis
Renginyje dalyvavo rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Eugenijus Peikštenis, kunigo Z. Neciunsko dukterėčia Aldona Aleknienė su sūnumi ir marčia.
Kunigas Zigmas Neciunskas-Elytė
Aldona pasidalijo prisiminimais apie savo dėdę ir muziejuje paliko asmeninių kunigo Z. Neciunsko daiktų: šv. Mišių taurę, kurioje išgraviruotas jo vardas ir pavardė, komuninę, gimimo liudijimą, keletą dokumentų ir lageryje nupieštą portretą.
Z. Neciunsko-Elytės asmeniniai daiktai, kuriuos Nedzingės muziejui padovanojo jo dukterėčia
Z. Neciunskas – Elytė buvo vienas ryškiausių Dzūkijos krašto dvasininkų, aktyviai rėmusių Lietuvos partizaninį pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Jo gyvenimas tapo pasiaukojimo Bažnyčiai, Tėvynei ir žmonėms pavyzdžiu.
Z. Neciunskas gimė 1912 m. liepos 12 d. Balkūnų kaime, dabartiniame Alytaus rajone. Vaikystėje dėl šeimos nepriteklių augo pas dėdę Rumbonių kaime. Baigęs Alytaus gimnaziją, pasirinko kunigo kelią ir 1939 m. buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių dirbo vikaru Nedzingėje, vėliau – Giedraičių progimnazijos kapelionu, o nuo 1944 m. tapo Nedzingės klebonu.
Z. Neciunsko-Elytės dukterėčia A. Aleknienė (antra iš kairės) su artimaisiais ir Nedzingės bendruomenės nariais
Antrosios sovietinės okupacijos metais Nedzingės klebonija tapo svarbiu Dzūkijos partizanų ryšių ir paramos centru. Čia rinkdavosi partizanų vadai, buvo saugomi dokumentai, slaugomi sužeistieji kovotojai. Kunigas palaikė ryšius tarp Pietų Lietuvos srities partizanų vadovybės ir atskirų būrių, teikė dvasinę pagalbą laisvės kovotojams. Partizanai jam suteikė slapyvardį „Elytė“, kuris turėjo suklaidinti okupacinės valdžios seklius.
Kunigas buvo artimai susijęs su garsiais Lietuvos partizanų vadais. Jis bendradarbiavo su Adolfu Ramanausku-Vanagu, Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu ir kitais Dainavos apygardos kovotojais. Z. Neciunskas partizaninio karo pradžioje sutuokė Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Birutę Mažeikaitę.
1946 m. sovietų saugumas kunigą suėmė. 1947 m. jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio už pagalbą partizanams. Kalėjo Karelijoje, Irkutsko srities lageriuose ir Mordovijoje. Net ir kalinimo metais jis rūpinosi likimo draugais, slaugė ligonius ir stiprino kalinių dvasią.
1955 m. paleistas iš lagerio, Z. Neciunskas grįžo į Lietuvą, tačiau netrukus išvyko misionieriauti tarp lietuvių tremtinių Krasnojarsko krašte, Sibire. Sugrįžęs kunigavo Žiežmariuose, Beižionyse, Jiezne, Užuguostyje ir Kalviuose. Sovietų valdžia jam neleido grįžti į mylimą Nedzingės parapiją.
Kunigas Z. Neciunskas mirė 1976 m. birželio 21 d. Kalviuose. Palaidotas Santaikos kapinėse Alytaus rajone. Jo laidotuvės sutraukė gausybę žmonių ir tapo pagarbos ženklu žmogui, kuris visą gyvenimą liko ištikimas savo tikėjimui ir Lietuvai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kunigo nuopelnai buvo oficialiai įvertinti. 1989 m. jis buvo reabilituotas, o 1999 m. po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi bei pripažintas Laisvės kovų dalyviu. Prie Nedzingės bažnyčios atidengta memorialinė lenta, primenanti jo auką ir tarnystę.
Kunigas Z. Neciunskas-Elytė išliko Lietuvos istorijoje kaip dvasininkas, kuris sunkiausiais okupacijos metais ne tik skelbė Evangeliją, bet ir gynė žmogaus orumą, laisvę bei tautos teisę gyventi nepriklausomoje valstybėje.