„Užrašai iš karo ir belaisvės“ rašyti 1941 m. birželio 22 – rugsėjo 24 dienomis dienoraštyje, kai fiksuoti kiekvienos dienos svarbiausi įvykiai.
Originalus dienoraščio sąsiuvinis iki mūsų dienų neišliko. Prasidėjus Atgimimui – 1988 metais – Vincas Abramavičius dienoraštį perrašė į kitą sąsiuvinį – į bendrus atsiminimų užrašus. Jis iš senojo dienoraščio net iškirpo vietą su raudono antspaudo pavyzdžiu „Kriegsgefangen / Dienststelle 19312“ (Karo belaisvis / Įstaiga 19312) ir įklijavo naujuose užrašuose. Todėl ši atsiminimų dalis labai svarbi istoriškai, nes dienoraštyje užfiksuoti tuo metu vykę įvykiai, o ne chronologiškai nutolus nuo jų 40–50 metų.
Nors kai kurie Lietuvos istorikai ir neigia, kad Dzūkijoje vyko 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimas, tačiau Vincas Abramavičius tapo istorijos liudytoju aprašydamas mūšį, kuriame pats irgi dalyvavo, kai lietuviai kariai-sukilėliai (iš buvusio RA 29-ojo šaulių teritorinio korpuso) Varėnos apylinkėse naktį iš birželio 23 d. į 24-ąją kovėsi su nuo Alytaus besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais.
Vincas Abramavičius aprašo ir Alytaus internuotųjų stovyk-lą pirmomis karo dienomis (stovykla veikė nuo 1941 m. birželio 23 d. iki liepos vidurio). Dauguma žino apie Alytaus belaisvių stovyklą, kurią vokiečiai įkūrė 1941 m. rugpjūčio pabaigoje, o apie Alytaus internuotųjų stovyklą žinių labai mažai ir tai jos frag-mentiškos. Tai bus dar vienas autentiškas įvykių dalyvio (tos stovyklos belaisvio) paliudijimas, kuris turėtų paskatinti gilesnius tyrimus apie Alytaus internuotųjų stovyklą.
Dienoraštyje aprašytos žiaurios sąlygos vokiečių belaisvių stovyklose 1941 m. liepos–rugsėjo mėnesiais tik dar kartą patvirtina, jog koks bebūtų okupantas – raudonas ar rudas – visada siekia išnaudoti ir naikinti okupuoto krašto gyventojus, slopinti Nepriklausomybės siekius.
Atsiminimų dalis „Prisiminimai iš jaunystės laikų“ parašyta 1990 m. kovo mėnesį. Juose aprašoma kario tarnyba Lietuvos kariuomenėje (vėliau – Raudonojoje armijoje) nuo 1940 m. kovo 1 d. iki Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios – 1941 m. birželio 22-ąją. Įvykiai kariuomenėje ir šalyje pateikiami paprasto žmogaus – tų įvykių dalyvio Vinco Abramavičiaus – akimis. Tai svarbus šaltinis Lietuvos Respublikos kariuomenės tyrinėtojams ir jos istoriniam palikimui išsaugoti.
Atsiminimus „Stalino kulto aukoms atminti“ sudaro 3 dalys. „Kariuomenėje“ aprašoma karių tarnyba, buities sąlygos Raudonojoje armijoje nuo 1944 m. rugsėjo 8 d. iki 1945 m. kovo 8 dienos. „Nelaisvėje“ pateikiami išgyvenimai ir vargai nuo 1945 m. kovo 8 d., kai atsiminimų autorius buvo areštuotas, tardomas ir nuteistas. „Lageryje“ aprašoma nuteistųjų buitis bei tarpusavio santykiai įkalinimo įstaigose Kalugos ir Archangelsko srityse 1945 m. balandžio – 1954 m. rugsėjo mėnesiais. Šie atsiminimai parašyti 1988 m. rugpjūčio mėnesį. Jų autorius tikėjo, kad jie bus skaitomi...
Knygą leidybai 2013 metais parengė alytiškis Gintaras Lučinskas.
Užrašai iš karo
ir belaisvės
nuo 1941 m. birželio 22 d.
iki 1941 m. rugsėjo 25 d.
Vincas Abramavičius (kairėje) su tėvais. Kaunas, 1940m. liepa
1941 m. birželio 22 d. 4.00 val.
Sapnuoju sapnus, naktis nerami. Širdis nerimsta, blaškosi sapnų sūkury. Kyla audra, vėtros artėja. Laužia berželio šakas... Bet rytas giedras, tylus. Vyturėlis čiulba aukštai pakilęs. Mes, kariai, miegame palapinėse Varėnos miške, nors nieko nežinome apie artėjantį pavojų. Bet širdys jaučia, kad kažkas neramu.
Prabudau 4 valandą ryto. Iškišu pro palapinės apačią galvą, žiūriu – aukštai danguje įtartinai skraido lėktuvai. Atsikėlęs išeinu į lauką pasidairyti. Tuoj prisistato kuopos politrukas Kozlov ir mus ramina. Sako, kad vyksta dideli manevrai. Bet mes matome: jau ore susišaudė vieni su kitais trys lėktuvai. Visiškai mums neaišku, kas čia darosi? O vadai vis ramina ir pasakoja, jog čia vyksta manevrai ir daugiau nieko.
Po pusryčių aš su savo skyriaus kareiviu eil. Trifonu Puškovu išėjome į darbą. Miške prie ežero statė 29-ojo korpuso vadui namą, o aš mūrijau krosnis iš koklių. Bet kažkodėl buvo neramu. Širdis nujautė, kad kažkas vyksta baisaus. Ir štai... Susikovė dvi galingosios armijos. Sugaudė laukai ir miškai. Sugriaumojo pabūklai ir galingieji tankai. Sudie, ramybė ir taika! Jau nebegrįšime gyvi, sveiki į namus pas tėvelius, pas mylimas ar vaikus. Mūsų laukia mirtis.
Taigi ankstyvą vasaros rytą jo ramybę ir tylą sudrumstė pirmiausia lėktuvų kautynės, bet apie 6 valandą aprimo. Aš dar vis netikėjau, kad gali tai būti. Juk taip išgirta, išreklamuota Raudonoji armija – tokia galinga. Pagal politrukų įtikinimus joks priešas nebaisus.
11.00 val.
Man bedirbant miške prie blizgančio, mėlyno ežero pas korpuso vadą, atsitiko kažkas neįprasto. Pradingo visi vadai, kurie ten tvarkė su kareiviais aplinką. Aš tik su savo pagalbiniu eil. Trifonu Puškovu užsidarę viduje krapštomės. Krosnį lipdome neskubėdami. Kada dirbi pas aukštesnius vadus, nereikia į pratybas eiti. Jautiesi kaip laisvas ir dar gauni geriau pavalgyti.
Bet staiga žiūrime, netoli nuo namo, į ežerą pikiruoja lėktuvas. Žinoma, sovietinis ir krenta tiesiai į vandenį. Įkrito ir nuskendo. Supratome, jog tikrai čia ne manevrai, o tikras karas.
Tada mes metėme darbą ir patraukėme į savo palapines. Į savo dalinio 6-ją kuopą, taip ji vadinosi. O čia jau verda smarkus pasiruošimas. Visi skuba, rengiasi ir ruošiasi kautynėms. Greit ir aš susiruošiau. Paėmiau lengvąjį kulkosvaidį galvodamas, kad visgi patikimesnis ginklas. Kulkosvaidis buvo pas mus dar čekoslovakiškas „BRNO“.
Pasiruošus ir susitvarkius palapines, palikome jas ir nužygiavome prie pulko komisaro palapinės. Visi ten rikiavosi pagal eilę ir tvarką. Pulko komisaras su pulko vadu pravedė mitingą. Jis pasakė kalbą ir ragino visus nepasiduoti ir tvirtai laikytis. Komisaro kalbos šie žodžiai: (...) Mes, raudonarmiečiai, mes, tarybų šalies sakalai, mes, darbininkai ir valstiečiai, parodysim vokiečiams, parodysim Vakarų Europai, parodysim tiems plėšikams, kaip brangi socialistinė tėvynė! Jie, tie niekšai, vagys, fašistai, peržengė sieną ir turės pasitraukti, ją atstatyti... Taip skambėjo kapojami jo žodžiai, bet matėsi, kad jis visas dreba. Baimė jame jau iškart matėsi.
Slinko valandos, o mes be šovinių traukėme iš savo stovyklos. Visų širdyse buvo baimė ir neapykanta. Nežinojome, kur ir už ką ruošiamės kariauti?
16.00 val.
Su būrio vadu ltn. Teofiliu Janukėnu visas būrys atvykome prie vadų valgyklos, kuri buvo nuošaliau nuo palapinių. Čia turėjome gauti šovinių. Mūsų būrio užduotis buvo eiti į priešo pusę prilaikyti vokiečius ir taip apsaugoti mūsų pulką, kol jis išsidėstys ir pasiruoš gynybai. Vėliau, gavus įsakymą, atsargiai trauktis iki pagrindinių mūsų jėgų. Šovinius turėjo išduoti patikėtieji ltn. Tarupicin ir eil. mūsų kuopos kareivis žydelis eil. Iciksonas. Taip buvo jie nusigandę ir išsiblaškę, kad nežinojo nė ką daro. Išdavus po keletą šovinių, liepė pasirašyti už šovinius mūsų vadui ir skyrininkams, o tūtelių neišmėtyti ir jiems grąžinti. Tiesiog nesąmonė! Gavus tiek mažai šovinių, suvirpėjo mūsų širdys iš pykčio.
Gavus šovinių, šiek tiek duonos ir dar kartą užduotį, mes su savo mylimu vadu ltn. Teofiliu Janukėnu patraukėme priešo link. Mes, visas būrys, buvome paskirti lyg tai lauko sargybon. Kaip minėjau, prilaikyti vokiečius, kad jie taip greit nepultų. Leitenantas mane paskyrė skyriaus vadu. Turėjau gražų skyrių, kuriame buvo trys rusai, trys lietuviai ir vienas azerbaidžanietis. Savais vyrais aš pasitikėjau ir buvau tikras, kad nepražūsiu. Žinoma, ruseliai ir azerbaidžanietis buvo naujokai, neseniai mobilizuoti ir jais bijojau pasikliauti.
Mūsų padalinys toks: Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ojo šaulių pulko 6 kuopos 1-ojo būrio 2-as skyrius. Sąraše: Vincas Abramavičius, Trifonas Puškovas, Antanas Blikertas, Juozas Baranauskas, Aladija Muradov, Aleksandrov, Voronov. Su šiais vyrais turėjau gyventi vienu kūnu, viena dvasia. Turėjome visa kuo dalintis. Vienas už visus, visi už vieną. Kiekvienas karys karo metu yra artimesnis už brolį. Kiekvieną myli, už kiekvieną negaili nei gyvybės. Ir žinai, žuvus nors vienam, daug nustoji. Kiekvienas karys yra brangus.
Taigi, nors dabar nėra kada liūdėti, bet širdis labai nuliūdusi ir ilgai dar liūdi. Bet jauti, kad tavyje yra ir laimės likę. O mintys tai labai toli, toli skraido. Daug apie ką vis galvoji. Nepripratę dar kautynėse. Bet vaizdai aplink darosi baisūs. Saulutė leidosi raudona už kalnų, miškų. Visur aplink Daugus raudonavo nuo gaisrų. Degė kaimai, degė miestai... Degė šimtai draugų – brolių. Degė ir mano širdis. Mano mintys paliko karo lauką ir nulėkė toli, toli. Jos per liepsnojančius kaimus, degančius miškus, pasiekė nežinioje esantį Alytų.
O, Dieve! Kad galėčiau žinoti kaip ten yra? Kur mano tėveliai, brolis, seserys? Gal jau liepsnose dega? Gal kur griuvėsiuose guli, dejuoja ir šaukiasi pagalbos. O aš padėti negaliu! Rodos, viską mesčiau ir bėgčiau, lėkčiau tik pas savus. Kad ir mirti, bet kartu. Taip norisi juos pamatyti, bet nelemta. Ne! Likimas man nulėmė mirti vienam. Gal šauktis jų pagalbos? O gal bėgti kur nors toli, toli... Mintyse juos atsisveikinu ir vienas sau kalbu: „Sudie, brangieji! Aš jau nebematysiu jūsų daugiau! Žinau, jūs apie mane taip pat nežinote nieko. Jeigu tik esate gyvi, visaip apie mane galvojate...“
Bus daugiau