Pasižiūriu į Alytaus pusę: vien sprogimai ir gaisrai, o saulėlydyje, jo spinduliuose – raudoni dūmai. Dieve! Nors Tu saugok juos! Aš nieko negaliu jiems padėti. Man lieka tik savęs ir savo draugų žiūrėti. Ne tik savo draugų, bet ir Tėvynės, savo tėviškės laukų. Ir vėl mano mintys negali atsikratyti visų baisybių ir galvojimų. Ir vėl prieš akis vaizduotėje namai, tėvai ir visi artimieji...
Atrodo, baisūs priešai, kurių nesame matę. Baisu, kad nepakliūtume į vokiečių rankas, kad neišžudytų. Nors mes dar nematėme, kaip jie atrodo, bet įsivaizduojame baisius ginkluotus mūsų priešus. Pasiųsčiau apsaugą už miškelio, bet gali priešai tą vieną kareivį apeiti arba pasmaugti ir visus mus užpulti. Darosi nedrąsu, nejauku. Iš eilės po vieną budėjome, vis saugodami draugus besiilsinčius. Bet koks ten poilsis? O kai atėjo eilė tam azijiečiui budėti, vos jį nuvedus į budėjimo postą ir man grįžus, žiūriu – jis irgi pareina, kulkosvaidį užsidėjęs ant pečių. Ir juokas, ir pyktis ima iš tokio kario.
Perlojoje jau buvo vokiečiai ir reikėjo žiūrėti, ar jie neslenka link mūsų. Taip laukėme nakties. Nežinia, ką ši naktis mums duos, ką nulems? Aplink mus nakties ramumą drumsčia sprogimai, šūviai, gaisrai. O naktis vis darosi tamsesnė. Visiškai sutemus, į postą pasiunčiau Aleksandrovą ir Voronovą mus saugoti. Mes apsistoję pas ūkininką kieme. Jaučiu alkį, nuovargį. Labai norėtųsi miego, bet užmigti negaliu. Sėdime visi prie klojimo ir tyliai, tyliai kalbame. Su mumis sėdi ir ūkininkas. Ir tam miego nėra. Kalbamės apie baisius karo įvykius. Neramios mintys lenda į galvą. Nežinau, kas manyje darosi. O aplink visur dreba žemė nuo sviedinių sprogimo. Aplink matosi gaisrų pašvaistės. Ir nežinome, ar jau čia vokiečiai, ar dar „savieji“ rusai?
Apmąstau apie savuosius, pažįstamus ir kuo daugiau galvoju, tuo blogiau jaučiuosi. Sėdžiu prie klojimo kertės, o mintys vėl apie namus, apie mergaitę, kuri pasilikusi viena ir gal net neprisimena manęs. Ji gal net nežino, kur aš randuosi, ir ar gyvas esu. O gal ji jau nebegyva? Jei karas, tai visur karas, ne vien tik čionai – Varėnoje. Vėliau nutariau apie nieką negalvoti, gal tuomet bus geriau. Visas mintis sukaupiau – tik kaip išsaugoti savo ir draugų gyvybes.
Taip praleidome pirmąją karo dieną. Niekas pas mus nei iš vadų, nei iš priešų nepasirodė. Sėdime ir nežinome, dėl ko mes čia esame, ir ar ilgai reikės sėdėti? Gal jau pasilikę apsupti toli priešo užnugaryje? 23 valandą ūkininkas atnešė mums išalkusiems šviežio pieno. Šiek tiek užvalgėme. Laikas būtų gulti, bet ne dabar, kai aplink siaučia mirtis. Niekas mums čionai nepaklojo nei minkštos lovelės, niekas nepaprašė eiti pailsėti, reikia budriai budėti. Aš priguliau ant žemės, bet vasaros naktis šaltoka, o dar tokia nerami. Gal ir užsnūdau kokį pusvalandį.
O link Alytaus girdėjosi lyg perkūnija – sprogimai. Aišku, kad Alytų bombardavo. Link Varėnos, buvusio mūsų poligono, girdėjosi kulkosvaidžių kalenimas ir retkarčiais sprogdavo kokia granata. Mūsų fronte buvo ramu, nors už pusantro kilometro jau buvo vokiečiai. Mes jų nematėme ir neįsivaizdavome, kaip jie atrodo. Nors priešai netoli buvo, bet į mus nė vieno šūvio nepaleido.
Pulko teritorijoje išsidėsčius kariams, nuo persigandusių politrukų daug mūsų pulko vyrų žuvo, kurie jiems atrodė nepatikimi. Bijojo politrukai vokiečių, bijojo ir lietuvių.
Ramybė tiems, kurie jau žuvę ilsisi nuo pirmųjų šūvių, priešų paleistų!
Birželio 23 d.
Rytas ankstyvas, dar buvo tamsu. Nesimatė nei priešų, nesimatė nei savų. Aš, nujausdamas, kad be tikslo budime sargyboje, iš apsaugos posto pakviečiau budintįjį ir laukėme savo būrio vado nurodymų. Bet jų negauname. Nėra jokios žinios, jokio ryšio. Pakilus šiek tiek saulutei, vietoje savęs už skyrininką palikau eil. Antaną Blikertą. Išėjau ieškoti savo būrio vado. Nuėjęs pas jį, sužinojau, kad mes jau esame vokiečių apsupti. Sovietų daliniai jau išvyti iš Varėnos ir jau Varėnoje ramu. Vokiečiai kaip šeimininkai ten tvarkosi.
O mes neturime nei jokio ryšio, nei maisto. Mūsų pulkas pasimetęs ir be jokio pasipriešinimo traukiasi link Vilniaus. Iš pasiųstų žvalgų sužinome, kad Raudonoji armija vos spėja trauktis. Viską palieka ir mumis, paliktais sargyboje, visiškai nesirūpina. Kada likome tokioje padėtyje, neturėjome nei kur dėtis, nei kam pasirodyti. Laukėme nežinodami, ką daryti. Vis dar netikėjome, kad taip greit galėjo tai įvykti. Bet jautėme, kad kažkas jau ne taip! Teprašvinta mums saulutė Lietuvos. Tepragysta vyturėlis virš galvos. Vis vien mes turim būti laisvi!
Štai jau ir 14 valanda, nevyksta nieko ypatingo. Tuomet aš, su būrio vadu pasitaręs, nuėmiau savo skyriaus karius nuo budėjimo, ir grįžome prie būrio vado buveinės, pas kitą ūkininką. Čia šiek tiek užkandome pas gerus žmones ir ruošėmės trauktis. Bet kur? Mūsų vadas kreipėsi į visus būrio karius:
– Vyrai, laikykimės tvarkos ir drausmės, vis viena nežūsime.
Pradėjome trauktis link Varėnos. Ėjome miškais, kad nebūtume taip matomi. Beinant, jau arčiau Varėnos, pakelėse radome daug užmuštų: rusų ir lietuvių. Likę baisios žymės nuo praėjusios karo audros. Guli lavonai, mėtosi ginklai ir visa kita. Kas nespėjo pasitraukti – žuvo. Nes vokiečiai negalėjo atskirti: kur lietuvis, o kur rusas. Jie kovėsi su Raudonosios armijos kariais.
Vos išėjome iš miškelio prie Varėnos, tuoj mus apsupo vokiečiai. Jie visi motorizuoti. O, kokie vyrai! Visi aukšti, stambūs, gerai aprengti, drąsūs, matosi – tikrai galingi. Štai kur armija! Tai ne mes – raudonarmiečiai. Palyginus su vokiečiais, esame nususę, suvargę. Ir jokios kario išvaizdos nebėra.
Apsupę vokiečiai išklausinėjo, kas mes tokie, iš kur esame ir kur keliaujame. Gerai, kad mūsų būrio vadas mokėjo vokiškai kalbėti, tai mums daug padėjo. Todėl išvengėme nemalonumų. Vėliau jie mus nuginklavo ir liepė eiti į savo poligoną laukti tolimesnių nurodymų. Čia atvykę susitvarkėme, užvalgėme tai, ką radome stovykloje. Išstatėme apsaugą ir pirmą naktį primigome. Laukiau naujo istorijos lapo, naujų pergyvenimų. Širdis nujaučia artėjančius mums vargus, naujus pavojus. Nežinome, kas dabar mūsų priešai? Kas dabar šeimininkai mūsų silpniems kareivėliams?
Mums čia bebūnant, dar atsirado iš miškų grįžusių daugiau karių. Mūsų jėgos darosi vis stipresnės. Atsirado ir daugiau karininkų. Gavome nurodymą, jog turime apsaugoti savo poligono teritoriją. Nes dar čia yra likę ir sandėlių su maistu, ir su ginklais, ir kitokia amunicija. Taip pat reikia apsaugoti „Dainavos“ sanatoriją, kuri tapo jau tikra karo ligoninė. Ši sanatorija buvo džiovininkų, bet kada atsirado daug sužeistųjų, tai joje patalpino. Čia guli sužeisti mūsų broliai, čia ir rusų kariai priglausti. Čia skausmų šalis, čia ašaros ir džiaugsmas tų, kas išliko gyvas.
Štai sulaukėme vėl vakaro. Dėl saugumo visi prie palapinių išsikasėme kiekvienas sau apkasėlį, nors ir menką apsaugą. Mūsų buvo apie 60 karių. Keli karininkai pasiskirstė pareigomis ir ėmė vadovauti mums. Dabar jau kalba, kad mūsų priešais tapo ne vokiečiai, bet rusai, kurie vis dar traukėsi miškais, slapstydamiesi nuo vokiečių. O rusai visuomet užpuls mus, norėdami prisiplėšti ar nužudyti. Taip prasidėjo naujas mūsų gyvenimas.
Kai atėjo naktis, vėl pradėjo švilpti, staugti kulkos. Vėl prasidėjo apie poligoną susišaudymai. Bet mes kariai drąsūs, ši muzika nebaisi. Nors iš tikrųjų buvo neramu. Net ir miegas išgaravo. Gulime ir laukiame, kada sargybiniai praneš apie pavojų. O iš kur pavojus, nežinome. Nors vokiečiai užgarantavo, kad mūsų nelies.
Birželio 24 d.
1 val.
Naktis. Netoli mūsų palapinių sutratėjo sargybinių šautuvai. Sušvilpė kulkos. Prabilo ir kulkosvaidžiai „Maksimai“, kuriuos radome poligono teritorijoje. Nežinome, kas darosi. Nieko negalima buvo suvokti: kas vyksta, kas mus puola? Ir užvirė žūtbūtinė kova. Mes, palikę palapines, puolėme į savo apkasėlius. Vis šiokia, tokia priedanga. Pradėjome ir mes šaudyti, bet nežinome prieš ką.
Tik vėliau paaiškėjo iš žvalgų pranešimų, kad nuo Alytaus traukiasi Raudonosios armijos daliniai, kurie jau buvo atskirti nuo pagrindinių savo pajėgų. Besitraukiantieji, pajutę prieš save esant kažkokius karius, atidengė ugnį į mus. Mūsų buvo nedaug, o jų šimtai. Ir prasidėjo nelygi kova. Mes juos palaikėme už priešą, o priešas tas, kas į mus šaudo. Prasidėjo kova akis už akį. Švilpė pro mūsų galvas kulkos ir sviediniai. Krito mūsų kariai, kiti dejavo skausmuose ir kraujuose. Daug čia padėjo gyvybių.
Čia žuvo ir šalia manęs mūsų draugas eil. Kazys Alionis, gindamasis nuo užpuolimo. Sunkiai atsiduso, apžvelgęs mus visus ir tėviškės laukus. Paskutinį kartą taręs „Sudie!“, mirė. Daug tokių čia žuvo. Vienas buvo paslapčiomis kažkieno pervertas į nugarą durtuvu. Žuvo mūsiškiai, žuvo ir rusų šimtai. Kiekvienas sanatorijos langas, kiekvienas pastato kampas buvo tvirtovė. Šaudė iš „Dainavos“ sanatorijos visi: ir sužeistieji kariai, ir ligoniai džiovininkai. Niekas nenori pasiduoti, geriau vietoje mirti. Taip šaudėmės iki ryto. Nei žinodami į ką šaudome, nei už ką. Supratome, kas prieš mus – tas ir priešas.
Birželio 24 dienos ryte viskas paaiškėjo. Mat įvyko didelis nesusipratimas: šaudė raudonarmiečiai į mus, ir vokiečiai taip pat šaudė. Nes išgirdę ir pamatę sovietų dalinius traukiantis pro Varėną, vokiečiai puolė juos, todėl visa ugnis ir buvo į mūsų pusę. O tie rusai taip pat atidengė ugnį į mus, galvodami, kad prieš vokiečius kovoja.
Varėna pradėjo iš naujo liepsnoti, pasigirdo dūmuose klyksmai ir vaikų šauksmai. Sudundėjo tankai, sudejavo sviediniai. Atskrido ir lėktuvai. Buvo baisi maišatis – kova. Du kartus buvau užpiltas žemėmis, kai sprogo sviediniai. Nors viena skeveldra apsvaigino mane, krisdama pataikiusi į šalmą, bet laimingai likau nesužeistas.
Sudulka keliai, suliepsnoja miškai. Varėna visa dūmuose, gaisrai viską naikina. Bėga raudonarmiečiai kaip pamišę, viską palikdami. Kiekvienas gelbsti savo gyvybę. Pagal vadų įsakymą ir mes prie kapinaičių, kurios buvo šalia miestelio, įsitvirtinome gintis. Bet nuo ko? Žinoma, kas drįs mus pulti! Virš mūsų galvų praskrenda lėktuvas. Tai buvo vokiečių žvalgybinis. Savo galingomis akimis pastebi mus ir paleidžia iš kulkosvaidžio ugnį į mus. Buvo keletas sužeistų. Ne vienam nukirto kojas, rankas. Ir aš vos vos negavau to švino. Taip pragulėjome be miego ir maisto iki 11 valandos. Padirbėjo mūsų šautuvėliai ir granatos.
Mūšis aprimo, kai Raudonosios armijos daliniai pasitraukė link Valkininkų. Mes irgi galėjome su jais trauktis, bet kad jau per metus jie mums labai įgriso. Už išvežimus ir kitas skriaudas, lietuviams padarytas. Nutarėme pasilikti geriau vieni. Ir taip nutarę, grįžome į savo poligoną. Ten, kur daug sveikatos ir prakaito palikta. Pripratę jau ten buvome. Trumpai, bet skaudžiai kainavo mums šis karas. Raudonojoje armijoje nebuvo gero susiklausymo ir ryšio. Savųjų neatpažįsta ir per karių neapdairumą kiek buvo aukų. Daug netekome draugų. Daug netekome turto. Sugriuvo gražūs mūsų miestai. Ilgai statyti paminklai. Liko visur pelenų ir griuvėsių krūvos. Kiek vaikų liko be tėvų... Kiek tėvų neteko vaikų...
Viską sunaikino karas. Karas... Pasakyti trumpas žodis, bet jame buvusiam ir kariavusiam – baisus dalykas. O kur mano tėveliai: ar jie gyvi ir sveiki? Kur Alytus ir namai? Kur mergaitės, kurios man laiškus rašydavo? Nieko nežinančiam apie savuosius – didelis skausmas, pasiilgimas. Sunku ištverti. Sunku viską aprašyti, sunku net pagalvoti. Kaip sakoma: jei karas, tai ir badas... Baisu!
Mums besitvarkant savo stovykloje, galvojome ir ruošėmės ieškoti, kur surasti daugiau lietuvių karių ir susijungti. O vėliau traukti į Vilnių. Tikriausiai ten jau pradės kurtis Lietuvos kariuomenė. Taip mums besitvarkant, staiga atvažiavo vokiečiai. Patikrinę mus, liepė kartu su jais pulti Raudonąją armiją. Kada mes atsisakėme eiti kovoti kartu su vokiečiais prieš raudonarmiečius, liepė atiduoti ginklus ir eiti ieškoti savųjų. Palikę ginklus poligone, mes, visi beginkliai, patraukėme link Alytaus. Ten galvojome skirstytis į namus. Dar kiti ragino žygiuoti į Kauną ir organizuotis į lietuviškus dalinius.
Mes nuvargę, saulės kepinami, traukėme per išnaikintus laukus ir kaimus į Alytų. Kelionė buvo sunki. Pusiaukelėje, Dauguose, sustojome pailsėti, nes dar iki Alytaus gana toli. Kol atžygiavome iš Varėnos, visi privargome. Daugų klebono dėka gavome klojimą, kur galėjome pailsėti, pamiegoti. Šiek tiek užvalgėme tai, kas ką turėjome. Kiti ėjo pas žmones prašyti maisto. Vėliau sulindome į šiaudus ir sumigome. Nors viena naktis ramesnė buvo. Nesvarbu, kad visokios mintys ir svajonės į galvą lindo. Nežinome, kas mūsų dar laukia? Kokie vargai prieš akis?
Tęsinys. Pradžia Nr. 48