Birželio 25 d.
Ryte saulutė, prasiskverbdama pro klojimo plyšius, ne vieną kario veidelį paglostė. Pažaidė prie mūsų išvargusių blakstienų ir tyliai tyliai nusišypsojusi tarė: „Kelk, mielas kareivėli! Dabar vėl aš su tavimi, tau šviesiu, šildysiu. Kelk, nes dar daug vargo tau prieš akis.“ Nuo šiol jau viskas pasikeitė ir pradėsime naują gyvenimą. Nebeliko tų, kurie mus kankino, kurie už ištartą žodelį ar dainelę prieš juos trėmė, kankino ir žudė lietuvius.
Atsikėlę nusiprausėme tyru, šaltu vandenėliu. Klebonas ir kiti miestelio gyventojai, ypač jaunos merginos, parūpino mums pusryčius. Užvalgėme, atsigėrėme ir visi gražiai išsirikiavę nuėjome į bažnyčią. Tai buvo didi šventė, nes per visą rusų valdymo laiką buvo mums uždrausta lankytis bažnyčion, melstis.
Čia mums atėjus, susirinko ir vietos daug gyventojų. Klebonas atlaikė šv. Mišias už žuvusius karius, už taiką ir laisvę. Kaip buvo graudu, bet kartu ir širdžiai gera, kada po tiek vergijos ir priespaudos mėnesių laisvai sugiedojome Lietuvos himną. Verkė visi iki vieno iš to džiaugsmo. Ir kaip skaudu, kad ne visi galime džiaugtis, ne visi sulaukė šios laisvės. Daugelis jau atidavė gyvybes, ir jiems saulutė daugiau nebešvies. Bet visgi ima džiaugsmas, kad išlikome gyvi ir po metų okupacijos vėl galime niekieno nepersekiojami priklaupti prie altoriaus ir iš širdies laisvai pasimelsti. Dabar jau ir tie, kurie tapo komjaunuoliais, ėmė melstis, nes ir jie suprato savo klaidas.
Bažnyčioje pasimeldę bei sugiedoję „Marija, Marija“ ir Lietuvos himną, visi galingai iš savo krūtinių traukėme „Lietuva brangi, mano Tėvyne“. Po pamaldų padėkoję klebonui už paslaugas, taip pat miestelio gyventojams ir merginoms, toliau traukėme link Alytaus. Plakė, daužėsi mano krūtinėje širdis, nes nežinojau, ką rasiu Alytuje, kas manęs lauks? Ar bus kam mane pasitikti? Ar gyvi kas nors iš maniškių? Sunku pasakyti.
Štai jau ir priartėjome prie Alytaus. Visas miestas – vien griuvėsiai. Namai sugriauti, liepsnoja. Visur lavonai ir degėsiai. Gyvybės niekur nesimato iš po tų „mirties gatvių“. Nežinau, kas man darosi. Rodos, matau savo tėvelius, kaip jie iš po degėsių, iš po sugriautų namų, nori mane dar pamatyti, bet nesulaukia, o nesulaukdami jau miršta. Jie nežino, kad aš jau arti, kad einu, skubu. Noriu tik juos pamatyti. Nepavyko man ši kelionė. Svajojau grįžti į namus, bet atžygiavus į Alytų patekome į belaisvę.
Vos priėjome prie Alytaus, mus apsupo vokiečiai ir įspėjo, jog esame internuoti. Ir kuris mėgins bėgti – bus nušautas. O mirti kas nori? Supratau, jog mus vokiečiai suėmė ir esame belaisviai. Ir jau aš negalėsiu namų aplankyti. Taip sunku pasidarė, kad sunku ir aprašyti. O vedė mus kaip tik ta gatve pro namus. Štai Ulonų gatvėje mano namai – sveiki, tik langai išdaužyti. Niekur nė gyvos dvasios. Dieve! Nejaugi mano tėvelių nėra? Nejaugi jie užmušti? Kaip sunku!.. Štai einu pro namus, o užeiti neleidžia. Verkia mano širdis! Nieko negaliu padaryti. Taip ir nuvarė mus į lagerį prie Įgulos bažnyčios – buvusioje Ulonų aikštėje. Nieko nesužinojau apie namiškius.
Atvykę čionai, lageryje radome daug rusų, lietuvių ir kitų tautybių asmenų. Čia radau taip pat suimtus ir suvarytus mano buto šeimininkus ir kaimynus. Tuojau iš jų sužinojau ir apie saviškius. Jie nuramino, kad visi maniškiai gyvi ir sveiki išbėgę į kaimą. Aš net saviškių nepamatęs, tapau tikru karo belaisviu. O visa šitai atsitiko per mūsų karininkų kaltę. Jie mums neleido pabėgti. Vis reikalavo drausmės, kantrybės. O atsidūrėme štai kur... Niekuomet neteko man nei kalėjimuose bastytis, nei ištremtyje būti, o dabar vokiečiai atėmė taip brangią man laisvę! Čia jau pajutome ir badą. Supratau, kad belaisvis už duonos kąsnelį gali atiduoti viską, ką jis turi. Tik visa laimė, kad neprarandame vilties, kuri mus ramina.
Artinosi vakaras. Turėjau atsigulti ant ištryptos buvusios Ulonų aikštės žemės, prie pat savo namų. Taip prasidėjo vargai, ir kas bus toliau, nežinia. Aišku, kad gero nebus. Kalbėjome, kad kalčiausias plk. Aleksandras Dobrovolskis, kuris sakėsi pasirūpins mumis. Sakė vis, kad gausime dokumentus ir visi grįšime į namus. Koks jo tikslas tam, buvo neaišku. Ar jis vokiečiams parsidavęs, ar ką nors naujo sugalvojo? Jam paklusome čia esantys apie 200 karių, jei ne daugiau. Taip prasidėjo naujas mūsų gyvenimas. Toks, kurio niekam nelinkėčiau.
Pabaiga. Pradžia Nr. 49, 50