Jie kuria Merkinę
Pirmąjį sodą Laima surišo 1991 m. ir skyrė savo vestuvėms. „Svajojau, kad vestuvių dieną sodas kabėtų virš galvos, kad neštų laimę, sveikatą, skalsą...“ – sakė Laima. Parodose su savo darbais dalyvauja nuo 1996 m. Ji Tautodailininkų sąjungos narė nuo 2000 m., Lietuvos komunikacijos asociacijos narė nuo 2006 m., 2007 metais L. Saviščevienei suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Laimos šiaudinių sodų parodoje
2011 metais ji buvo pripažinta Tautinio paveldo gamintoja, suteiktas sertifikuotų amatų meistrės bei amatų mokymų programų bei gaminio sertifikatas.
Laima ne tik meno kūrėja, suorganizavusi daugiau kaip 20 personalinių parodų. Ji organizuoja seminarus, amatų stovyklas, mokymus, kasmet su tautodailininkais dalyvauja tradicinėse – prieš Velykas vykstančiose – parodose Varėnoje ir regioninėse „Aukso vainikas“ parodose. Mokė verbų ir sodų rišimo paslapčių ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Baltarusijoje...
Laima ne tik riša sodus, pina verbas, ji lieja ir natūralaus vaško žvakes. Tikrą vašką ji perka iš žinomo bitininko, todėl ir stebisi pirkėjai, ypač užsieniečiai, kad Laimos lietos žvakės kvepia medumi.
Laima, kokia Merkinė išliko Tavo vaikystės prisiminimuose? Koks vaikystės gyvenimo epizodas išliko visam laikui ir lydi gyvenimo kelyje?
Merkinę prisimenu, tik kai pradėjau eiti į mokyklą. Nors mama dirbo darželyje, aš į jį nenorėjau eiti, kad nereikėtų miegoti pietų miegelio. Daug laiko praleidau pas močiutę Pilvingių kaime, kur buvo pievų, daržų, karvutė, vištų, gražusis klevas ir saldinių obuolių. Buvo kepamos bandos, duona, mušamas sviestas, spaudžiamas sūris, audžiama, verpiama, plėšomos plunksnos, mezgamos „stapkos“. Ir visa tai giliai įsirėžė į mano sąmonę. Pamilau žemę, augalus, rankdarbius...
Merkinę prisimenu tik kaip akmenuotą gatvę, kur lekiant ar važiuojant dviračiu kentėdavo nubrozdinti keliai.
Laima ir Nikolajus Saviščevai
1974 -1982 metais mokeisi Merkinės mokykloje. Prabėgus daugeliui metų, pati tapai mokytoja Varėnos technologijos ir verslo mokykloje 2007 m., dėstai etnokultūrą, mokai tradicinių amatų. O kokie Merkinės mokytojai Tau paliko giliausią įspūdį ir kokį? Kaip suprantu, vidurinę mokyklą baigei Dauguose. Kodėl?
Visada linkau prie žemės, taigi pasirinkau Daugų žemės ūkio technikumą, kur įgijau vidurinį išsilavinimą ir kartu agronomijos specialybę. Baigiau su pagyrimu, taigi ir įstoti į Žemės ūkio akademiją bei tęsti studijas buvo sąlyginai lengviau, nes konkursas didelis – 7 į 1 vietą. Pavyzdžiu visada sau laikiau a. a. dėdę Joną Lazarevičių iš Panočių, o jis irgi buvo agronomas ir visada man papasakodavo įvairių istorijų. Dėdienė a.a. Saulė Lazarevičienė buvo pavyzdys tautodailėje – nuostabiai audė kaišytines juostas, rišo sodus ir verbas.
Mokytis sekėsi gerai. Buvau gabi, taigi ir su mokytojais buvo geri santykiai. Pirmoji mokytoja – Kupinienė ir jos vyras mokęs muzikos a.a Kupinas. Labai džiaugiuosi, kad gerai išmokau ir myliu gimtąją kalbą – tai a. a. J. Sviklo gražus prisiminimas. Matematika taip pat patiko. Geometrijos paslaptys lydi ir dabar, rišant šiaudinius sodus – tai mielos S. Barčiauskienės nuopelnas, su kuria ir dabar labai malonu susitikti ir pasišnekučiuoti. Žinių apie gamtą įskiepijo mokytojas Silvestras Pūtys, kuris subtiliai ir su humoru bendravo su mokiniais. Stengiuosi ir aš su mokiniais elgtis taip, kaip elgėsi su manimi šie mano mokytojai.
Jaunystėje pasirinkai žemės ūkio studijas. Kur buvo Tavo pirmoji darbovietė, kokie darbai užgulė Tavo pečius?
Pirmoji darbovietė buvo tarp studijų T. Tamulevičiaus kolūkyje (Pilvingiai), dispečerinėje, dar kartu ruošiantis ir stojamajam egzaminui, taigi teko pavakaroti... Po studijų nepilnus metus padirbau „Nemuno“ kolūkyje (Ryliškiai) vyr. agronome ir išėjau motinystės atostogų. O grįžti jau nebuvo kur, nes suiro kolūkiai...
Gyvename laikais, kai vienų studijų nebeužtenka ir tenka mokytis naujų, jaunystėje nė nesvajotų dalykų, disciplinų. Ką dar studijavai ir ko palinkėtum jaunimui, renkantis specialybę?
Visas gyvenimas mokykla. O mokytis ir sužinoti visada ko nors naujo norėjau. Mokausi dar ir dabar. Lankau seminarus, kursus... Jaunimui palinkėčiau siekti savo užsibrėžtų tikslų, netinginiauti, domėtis naujovėmis, bet neužmiršti ir savo tradicijų, kurti patiems savo ateitį.
Laima, kad ir trumpai Tau teko dirbti vyr. agronome pagal specialybę, nuo 1994 metų ėjai įvairias pareigas Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje, nuo 2007 metų Varėnos technologijos ir verslo mokyklos mokytoja. Visuose darbuose žmonėms atiduodavai ir atiduodi ne tik savo žinias, bet ir gebėjimus kurti grožį. Vienodai – ar vaikams ar senjorams. Man kyla įtarimas, kad Tavo gautomis padėkomis už tiesioginį darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą būtų galima padengti ne vieną sieną. Dirbdama Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje daugiau kaip 15 metų organizavai „Amatų mokyklėlę Merkinėje“. Pradėjai viena, vėliau pritraukei ir kitus įvairių amatų meist-rus. Kokie prisiminimai liko iš tos tradicinės „Amatų mokyklėlės“?
Jūs viską teisingai surašėt, tai tik papildau: Parke norėjau ir galėjau visus tuos 25 metus puoselėti Dzūkijos krašto etnokultūrą, amatus, tradicijas, papročius. Dažnai viena, o kartais su Romu Norkūnu aplankiau daug mugių, mokiau amatų renginių metu, važiavau į mokyklas, seminarus, paro-das. Tokiu būdu skleidžiau žinią apie Dzūkijos parką ir jo vertybes. Amatų mokyklėlė, o jų buvo aštuoniolika, tai tik vienas iš man labiausiai patikusių ir prasmę turinčių renginių, kur vietiniai vaikai turėjo galimybę sužinoti, pajausti, išmokti, net parodoje eksponuoti savo darbelius. Gal dėl to ji ir tapo tradicine. Prisiminimai liko šilti ir geri. Liko prisiminimai apie geras vaikų emocijas, akių spindesį, bendrystę. Liko vaikų išmokti ir padaryti amatai.
Mokykloje dėstydama etnokultūrą ir vesdama amatų būrelį, taip pat negailėjau dalintis savo žiniomis, patirtimi, užaugintomis, surinktomis ir paruoštomis medžiagomis amatams.
Manau, kad geriausias viso to palikimas, tai gera emocija, kai po daugelio metų buvę mokiniai parašo žinutę ar laiškelį, arba susitikę gatvėje prisimena geru žodžiu...
Esi Lietuvos ūkininkių tarybos narė, Lietuvos ūkininkių draugijos Merkinės skyriaus koordinatorė. 1995 m. sukvietei Merkinės moteris bendrai veiklai į būrį. Žmogus, neįsigilinęs į Ūkininkių draugijos darbo tikslus, gali suabejoti: kas tai per ūkininkės, kurios neturi nei karvių, nei vištų. Tai ką gi Jūs per tuos metus veikėte, kokie jūsų sambūrio tikslai?
Patikslinu – esu Lietuvos ūkininkių draugijos tarybos narė, Alytaus apskrities koordinatorė ir Merkinės skyriaus vadovė nuo 1995 m. Tai kaimo moterų organizacija, vienijanti kultūrinei, socialinei, švietėjiškai veiklai kaimo moteris. Bendradarbiavome su Švedijos, Norvegijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos kaimo moterų organizacijomis, rengėme bendrus projektus ir renginius. Daug keliavome ne tik po Lietuvą, bet ir į kitas šalis. Taip parsiveždamos idėjų naujoms veikloms kaimiškose vietovėse. Pati visada norėjau išsaugoti Dzūkijos krašto tradicijas, amatus, tradicijas, papročius, taigi skatinau ir mūsų krašto moteris ta veikla užsiimti. Rengdamos seminarus, parodas, muges bendraujame, tobulėjame, perduodame patirtis.
Bus daugiau