Jie kuria Merkinę
Esi Merkinės miestelio bendruomenės tarybos narė. Kaip gimė iniciatyva, kad Merkinė 2016 metais taptų Lietuvos mažąja kultūros sostine?
Merkinė – mano gimtinė ir ji verta būti Lietuvos mažąja kultūros sostine. Buvom pradininkai šios idėjos, dėl to buvo sunku, nebuvo finansavimo, bet Merkinės bendruomenės, kultūros žmonių dėka buvo pasiekti puikūs rezultatai. Merkinės vardas suskambėjo gražiai ir garsiai.
Su nauju sodu
Kuri sodus, riši verbas, lieji žvakes, komponuoji džiovintų gėlių paveikslus, kompozicijas ant akmenukų, nėrinius iš lino. Bet man kyla klausimas, kaip gimsta noras sukurti sodą? Kokios mintys pastūmėja prie stalo ir apie ką galvoji rišdama sodą? Šiaudo tvirtumą, sodo struktūrą ar...? Ar suskaičiavai, kiek sodų sukūrei?
Sodas – tai kaip lietuviška mandala su savo mintim, gera energetika, gamtos pojūčiu. Ruginis šiaudas mane taip užbūrė, kad net neįsivaizduoju be jo savo gyvenimo. Rudens sėja, ankstyvą pavasarį – žaliuojantis daržas, vasarą nuo vėjo šiurenančios rugio varpos – užburiantis vaizdas ir kvapas... Žiemos vakarai, ruošiant medžiagą (šiaudelius) sodų vėrimui, kada po darbų nereikia apie nieką galvoti, tik rankos dirba, o mintys išsivalo... O jau verti sodą yra atskiras „kosmosas“ su idėja, mintim, tik gera energija ir tik su lininiu siūlu (net be adatos), kad viskas būtų tikra ir iš gamtos. Kiekvienas sodas kitoks, nors aišku detalės ir atsikartojančios. Labai mėgstu sode „tupinčius“ paukštukus, jie sodui suteikia skrydžio pojūtį. Geruose namuose sodas visada sukasi, ir tada atrodo, kad tie paukšteliai skraido tarp gėlių... Sukūriau tikrai daug sodų, gaila, kad neskaičiavau ir nenufotografavau jų visų...
Laima Saviščevienė (antroje eilėje trečia iš dešinės) su savo sodų rišimo mokyklėlės dalyviais
Su savo sodais dalyvavai begalėje bendrų tautodailininkų parodų, surengei daugybę personalinių parodų. Sodas labai trapus ir jautrus kūrinys. Kiekviena paroda tai didžiulis darbas, atsakomybė, įtampa, kartais praradimai ir t.t. Kurios iš parodų Tau įsiminė labiausiai ir kodėl?
Jūs teisus, parodų labai daug, o kūriniai trapūs... Būna praradimų, bet gal ir atradimų – susipažįsti su įdomiais žmonėmis, pabūni kitokioje meniškoje aplinkoje. Galvoju, kad reikia dalintis ne tik savo žiniomis, bet ir gera energetika, kurią skleidžia sodai, su aplinkiniais.
Labai negalėčiau išskirti vienos kokios parodos, nes visos suteikė daug gerų emocijų, patyrimų.
Ko gero, labiausiai prisimenu savo nedrąsią pirmąją parodą Merkinės lankytojų centre, kada pristačiau pirmuosius sodus ir verbas, makramė takelius (pinikus) ir nėrinius. Kita paroda „Dzyvai“ salone Alytuje tautodailininkės vardui gauti taip pat buvo išskirtinė su daug dėmesio, didele draugų kompanija. Jubiliejinės parodos Merkinės lankytojų centre ir Varėnos kino ir parodų centre, kurios tikrai įsirėžė į atmintį. Praėjusių metų paroda Seime su didele meno kolektyvų palaikymo komanda iš Daugų ir Varėnos, su draugais iš visos Lietuvos – tai tikrai gera emocija, kada norisi toliau kurti ir dalintis tuo su kitais.
Laimos mokyklėlėje
Ne visada parodų organizatoriai gali paimti darbus savo transportu. Dažnai autorius pats organizuoja savo darbų atvežimą į parodas, renginius. Ir čia visada į pagalbą skuba Tavo vyras Nikolajus. Tai gal keletą sakinių galėtum pasakyti apie savo šeimą...
Visada sodus, kaip savo užaugintus vaikus, vežame patys ir kabiname patys su vyru Nikolajumi. O paskui dar reikia ir parsivežti... Reikia žinot, kaip tą sodą paguldyt, kaip jį už siūliuko pakelt ir pakabint. Visada juokauju, kad geriausia šeimos pagalba, kai netrukdo užsiimti tuo, ką veikiu... Bet pagalbos sulaukiu tikrai daug – ir nupjaunant su pjautuvu rugius, ir vežant, ir parvežant, ir kabinant parodas.
Džiaugiuosi, kad abu su vyru mylime gamtą, esam truputį pamišę dėl augalų. Kartu turim bendrų siekių ir svajonių. Nikolajus gimęs Žemaitijoje, užaugęs Aukštaitijoje, jau 35 metus myli Dzūkijos krašto pušynėlius ir pieskynėlius. Sūnus Giedrius po studijų liko gyventi Vilniuje, bet visada džiugu, kai sugrįžta į tėviškę pasidžiaugti mūsų sukurtais gėlynais ar mano suvertais sodais parodose.
Kartu su vyru įkūrėte kaimo turizmo sodybą “Šilas”. Jeigu suklysiu - prašau pataisyti: toje sodyboje galima ne tik pailsėti, bet ir kai ko pramokti?
2024 metų vasario 14 dieną mūsų „Šilui“ sukako 20 metų. Kūrėme pagal Dzūkijos krašto tradicijas architektūrą. Tvoras tvėrėme eglišakėmis. Stogus dengėme balanų lentelėm. Pastatai vien iš medžio su židiniu, duonkepiu. Daug meno dirbinių – sodų, karpinių, medžio skulptūrų, dar močiutės austų audinių, mamos nėrinių...
Sodyba kviečia pasidžiaugti gamta ir etnokultūra. Kūrėm su draugais medžio drožėjais skulptūrų parką. Sodinam su vyru augalų kolekciją, kad ne tik svečiai pabūtų, bet ir pasigrožėtų, ką nors naujo sužinotų. Aš kaip sertifikuota amatų meistrė ir meno kūrėja vedu įvairius mokymus – šiaudinių sodų rišimo, margučių marginimo vašku, verbų rišimo, karpinių meno, vaškinių žvakių liejimo, vilnos vėlimo, vaistažolių pažinimo... Dalinuosi savo ilgamete patirtimi ir sukauptomis žiniomis, o ir svečiai parsiveža ne tik gerus įspūdžius, bet ir savo rankomis atliktus darbus..
Ko trūksta Merkinei ir ką jai palinkėtum?
Vis daugiau laisvo laiko praleidžiu „Šile“... Truputį nutolau nuo Merkinės. Manau, kad visko Merkinėje yra – gamtos, istorijos, kultūros. Reikia mažiau ieškoti, ko trūksta, o daugiau džiaugtis tuo, ką turim... Linkiu dar labiau suklestėti.
Pabaiga. Pradžia Nr. 52