Vladislovas Vaza
Vladislovas buvo trečiasis Lenkijos ir Švedijos karaliaus Žygimanto Vazos bei Habsburgų dinastijos atstovės Onos Habsburgaitės vaikas. Iki jo gimimo karališkoji pora jau buvo netekusi dviejų dukterų, todėl sūnaus gimimas buvo sutiktas kaip ypatingas dinastinis įvykis. Vakare po gimimo Krokuvoje degė laužai, aidėjo patrankų ir šaunamųjų ginklų salvės, o žinia apie karalaičio atėjimą į pasaulį buvo išplatinta po visą valstybę.
Vladislovas Vaza
1595 m. liepos 9 d. Vavelio katedroje įvyko iškilmingos krikštynos, kuriose dalyvavo gausus Respublikos elitas. Tarp svečių buvo ir garbaus amžiaus karalienė Ona Jogailaitė – paskutinė Jogailaičių dinastijos atstovė Lietuvos ir Lenkijos soste. Jos dalyvavimas turėjo ypatingą simbolinę reikšmę. Būtent per savo senelę Kotryną Jogailaitę, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dukterį, Vladislovas buvo tiesioginis Jogailaičių palikuonis. Tai reiškė, kad jo gyslomis tekėjo ne tik Vazų ir Habsburgų, bet ir Jogailaičių kraujas.
Ši aplinkybė buvo itin svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos bajorams. Nors Vazų dinastija kilo iš Švedijos, daugeliui Respublikos gyventojų ji buvo priimtina būtent todėl, kad buvo susijusi su Jogailaičiais – valdovų gimine, kuri daugiau nei du šimtmečius formavo Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą. Todėl Vladislovas nuo pat gimimo buvo suvokiamas ne tik kaip Vazų dinastijos atstovas, bet ir kaip Jogailaičių tradicijos tęsėjas.
Būsimojo valdovo vaikystę paženklino skaudi netektis. Kai Vladislovui nebuvo nė trejų metų, mirė jo motina Ona Habsburgaitė. Karalaitis augo be motinos globos, prižiūrimas auklių ir auklėtojų. Didžiausią įtaką jo charakterio formavimuisi turėjo tėvas Žygimantas Vaza – religingas, valingas ir išsilavinęs valdovas, mėgęs muziką, teatrą, tapybą ir įvairius menus. Daugelį šių pomėgių vėliau perėmė ir Vladislovas.
Iš motinos pusės Vladislovas priklausė vienai galingiausių Europos dinastijų – Habsburgams. Jis visą gyvenimą didžiavosi šia kilme ir palaikė glaudžius ryšius su Vienos dvaru. Tačiau ne mažiau svarbus buvo ir jo ryšys su Lietuva. Kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, Vladislovas ne kartą lankėsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo gerai susipažinęs su jos politiniu elitu ir tradicijomis, o jo valdymo laikotarpiu Vilnius išliko vienu svarbiausių šiaurės ir rytų Europos politinių ir kultūrinių centrų.
1648 m. pavasarį, grįždamas iš Vilniaus į Varšuvą, jis eilinį kartą apsistojo Merkinėje. Čia, Vazos name, 1648 m. gegužės 20 d. valdovas ir mirė. Merkinė valdovui buvo svarbi gyvenimo dalis, čia persipynė jo meilės, šeimos likimai. Merkinė buvo ne tik jo atgaivos ir poilsio vieta, bet jis pats asmeniškai valdė Merkinės seniūniją.
Padėkos Merkinės miestui privilegija (dėl medaus ir apynių)
„Vladislovas IV & (Vladislovas Vaza - red.)
skelbiame šiuo mūsų raštu visiems apskritai ir kiekvienam atskirai, kam tai žinoti pridera, jog Dievo valia laimingai į šios Respublikos valdymą įžengę ir trokšdami mūsų viešpatavimą papuošti tvarka bei mūsų miestų klestėjimu, tarp daugelio mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų miestui Merkinei, kuriame jaunesniais metais patyrėme ištikimas ir pastovias tarnybas, nutarėme parodyti savo malonę ir jį atitinkamomis laisvėmis bei privilegijomis papuošti.
Todėl tam pačiam mūsų Merkinės miestui suteikiame medaus ir apynių sankrovos teisę, nustatydami ir įsakydami, kad iš kur tik bebūtų, ypač iš Gardino, Valkavisko, Lydos ir kitų tame prekybos trakte esančių miestelių bei mūsų kaimų, į Vilnių ar į Kauną, maždaug aštuonių mylių atstumu nuo Merkinės, gabenamas medus ir apyniai būtų atvežami į Merkinės miestą ir čia iškraunami sankrovai ir kad tie kroviniai jokiais kitais keliais Merkinės miesto nebūtų aplenkiami.
Ir nustatome, kad minėti pirkliai bei vežėjai privalo tas prekes Merkinėje iškrauti ir pagal miesto teisę bei paprotį pirmiausia pasiūlyti parduoti Merkinės miestiečiams, o tik po to, jei jos nebus išpirktos, galės jas gabenti toliau.
Apie tai pranešdami visiems mūsų pilies ir miestų urėdams, seniūnams, vaitams, muitininkams, taip pat miestams ir miesteliams, griežtai įsakome, kad šios mūsų nustatytos sankrovos teisės niekas nedrįstų apeiti ar pažeisti, grasindami tokių prekių konfiskavimu, o iš konfiskuotų prekių gautos pajamos turi atitekti Merkinės miestui ir būti apskaitomos miesto vaito akivaizdoje bei keturių miestiečių, kuriuos pati miesto bendruomenė tam tikslui išsirinks.
Kad tai turėtų didesnę galią ir patikimumą, šį mūsų raštą savo ranka pasirašėme ir įsakėme prie jo pridėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudą.
Duota Vilniuje 1633 metų liepos 22 dieną, mūsų Lenkijos karalystės pirmaisiais, o Švedijos – antraisiais valdymo metais.
Vladislovas karalius“.
Regalijos
Nors šios nėra saugomos Merkinėje, o yra iš privačios kolekcijos, smagu žinoti, kad jos išliko
Tokius valdžios simbolius (žr. nuotr. apačioje - red.) turėjo visų 1918-1940 m. Lietuvos valsčių viršaičiai.
Merkinės muziejuje saugomas Butrimonių valsčiaus viršaičio medalis. Kitoje nuotraukoje (žr. kairėje) – Alytaus apskr. vadovybė, valsčių viršaičiai ir sekretoriai, Alytus, 1938 m. Nuotrauka iš Merkinės krašto muziejaus fondų.
Linksmosios Merkinės istorijos
Ši buvo paskelbta 1934 m. žurnale „Trimitas“ (Nr. 23, p. 458), ją užrašė J. pusk. Gudukas
Muzika, kuri privertė ir jaučius šokti. (Iš Merkinės šaulių orkestro nuotykių).
„Mūsų Merkinės šauliai, pasigaminę naujus, blizgančius trimitus, nusprendė, kad neužtenka vien kluonuose repetuoti – reikia ir gamtai parodyti, ką išmokome. Vieną saulėtą popietę, susirinkę instrumentus, patraukėme į pamiškę ties Nemuno pievomis. Vieta graži, oras grynas, o aidas nuo miško turėjo skambėti kaip geriausioj operoj.
Muzikantai sustojo ratu, išsipūtė žandus ir užtraukė maršą. Trimitai žviegia, būgnas dunda – Merkinė dar tokio triukšmo nebuvo girdėjusi. Tačiau mes nepastebėjome, kad netoliese, už krūmų, ramiai sau žolę rupšnojo kaimyno jaučių kaimenė.
Matyt, tie gyvuliai prie ramios dūdos buvo pripratę, bet mūsų trimitų aukštos natos jiems pasirodė kaip didžiausias įžeidimas ar kvietimas į dvikovą. Didžiausias jautis, pakėlęs uodegą ir nuleidęs ragus, pirmas paleido gerklę ir pasileido tiesiai į mūsų „filharmoniją“. Kiti, pamatę vadą, iš paskos.
Muzikantai, pamatę atidundantį „palaikymo būrį“, ilgai negalvojo. Kas su klarnetu po pažasčia, kas su didžiausiu trimitu rankose – visi pasileido prie artimiausių pušų. Reikėjo matyti: mūsų orkestro vedantysis, kurs visada toks orus vaikščiodavo, į pušį įlėkė greičiau už voverę, net būgną kažkur krūmuose pasėjo.
Sėdi vyrai ant šakų, kojas susikėlę, instrumentus prie savęs spaudžia, o apačioje jaučiai ratais vaikšto, žemę kasa ir baubia – matyt, prašo pakartoti „bis“. Tik tada, kai kaimynas su rimtesniu botagu atbėgo, „publika“ išsiskirstė.
Nulipo muzikantai žemėn, dulkes nusipurtė, o Gudukas, visą tą operą iš tolo stebėjęs, tik galvą palingavo:
– Matai, broliai, kaip yra... Mūsų muzika tokia galinga, kad net gyvuliai šoka, tik gaila, kad ne pagal taktą ir ne į tą pusę. Kitą kartą prieš grodami, žiūrėkit, kad žiūrovai būtų bent jau už tvoros!“
(Istoriją atsiuntė Gintaras Lučinskas, paveikslėlius sugeneravo dirbtinis intelektas)