Nuo pat pirmųjų dienų parko darbuotojai ir vietos entuziastai dėjo visas pastangas, kad išsaugotų archajišką drevinės bitininkystės tradiciją. Šis šilinių dzūkų kraštą garsinantis amatas čia išsilaikė ilgiausiai Lietuvoje, o pagrindiniu jo centru tapo Musteikos kaimas.
Gegužės pabaigoje, minint Pasaulinę bičių dieną, Musteikoje duris atvėrė nauja drevinės bitininkystės sodyba su ekspozicija ir dirbtuvėmis. Šis objektas įrengtas, parko direkcijai įgyvendinus tarptautinį „Interreg“ projektą „Drevinė bitininkystė – tradicija be sienų“. Iniciatyva siekiama išsaugoti nematerialųjį kultūros paveldą, puoselėti gyvąją tradiciją ir supažindinti visuomenę su Lietuvos tamsiąja bite (Apis mellifera mellifera).
Dr. Mindaugas Lapelė (kairėje priekyje) bitininko sodybos atidarymo šventėje
Sodyboje lankytojai ištisus metus galės susipažinti su drevinės bitininkystės istorija, tradiciniais įrankiais, edukaciniais filmais bei bičių reikšme gamtai, o čia įrengtose dirbtuvėse vyks praktiniai mokymai.
Nuo girininko iniciatyvos
iki išsipildžiusios svajonės
Parko vadovas Eimutis Gudelevičius su pasididžiavimu pabrėžia, kad Musteikos kaimas yra unikalus etnokultūrinis draustinis. Minint parko 35-metį, jis prisimena, kaip gimė idėja būtent čia atkurti senąjį bityną.
Dzūkijos nacionalinio parko direktorius E. Gudelevičius ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo apsaugos specialistė Dalia Blažulionytė
„Didžiausias entuziastas, siekęs, kad Musteikoje atsirastų drevinis bitynas, buvo Musteikos girininkijos girininkas Valdas Jazukevičius – beje, trečios kartos miškininkas. Kadangi šiame krašte tradicija išsilaikė ilgiausiai, Valdas subūrė žmones ir pakvietė senąjį drevininką Tamulevičių. Šis apmokė mūsų darbuotojus lipti į medį geiniu bei skobti avilius“, – pasakoja E. Gudelevičius.
Direktorius priduria, kad drevinė bitininkystė, ko gero, yra viena seniausių verslo šakų, prasidėjusi vos susitikus žmogui ir miško bitei. Jau XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose aprašomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) drevininkai. Tuo metu medus ir vaškas sudarė didžiulę valstybės eksporto bei surenkamų mokesčių dalį. Laikui bėgant, vaško poreikis mažėjo, atsirado naujos technologijos, o bitininkai sukūrė pažangesnius rėminius avilius, todėl archajiškoji drevinė bitininkystė po truputį ėmė nykti.
E. Gudelevičius prisimena, kad nuo pat pirmųjų parko gyvavimo dienų specialistai ir visas kolektyvas stengėsi šią nykstančią tradiciją atkurti bei išsaugoti: lankė vietinius gyventojus, klausinėjo jų, prašė pasidalinti senąja patirtimi ir rinko eksponatus. Būtent šiame krašte, Dzūkijos nacionaliniame parke, drevinė bitininkystė išsilaikė ilgiausiai – čia tokių medžių buvo ir yra daugiausia.
Šie metai parkui – simboliniai. Pirmasis drevinio bityno atidarymas Musteikoje įvyko lygiai prieš dvidešimt metų – 2006 m. liepos 19 d. Tuomet projekto lėšomis buvo įrengta ekspozicija, pastatytas svirnas, iškastas šulinys, paruošti aviliai ir aptverta teritorija.
„Dešimtmetį čia nenuilsdami darbavosi ir tradiciją skleidė mūsų žmonės: Algis Svirnelis ir Romas Norkūnas. Pastarasis šiame bityne sėkmingai dirba nuo pat pirmosios dienos iki šiol. Jie prižiūrėjo bites ir lankytojams rodė, kaip geiniu įlipti į aukštas šilų pušis“, – pasakoja parko vadovas.
Tarptautinė patirtis
ir paveldo pripažinimas
Kartu aktyviai vyko ir tarptautinis bendradarbiavimas. Dzūkai artimai bendravo su Vygrių nacionalinio parko direkcija iš Lenkijos – kaimynų specialistai važiuodavo į Musteiką pasitobulinti ir sužinoti apie drevinę bitininkystę. Patys parko darbuotojai vyko į Baltarusiją ir Ukrainos Polesės regioną, kur dar dirbo senieji drevininkai.
Vis dėlto, bėgant metams, sodybos pastatai, tvoros ir aviliai – kadangi viskas sukurta iš natūralaus medžio – pradėjo irti. Atsirado neatidėliotinas poreikis viską atnaujinti. Parko kolektyvas kartu su Gamtos paveldo fondu, Jankos Kupalos universitetu (Baltarusija) ir kraštovaizdžio draustinio „Oziory“ (Baltarusija, Gardino sritis) kolektyvu parengė projektą ir jį įgyvendino: atnaujino visą sodybos infrastruktūrą, šalia įrengė medingų augalų laukelius.
„Mūsų kolektyvas užsidegė tikslu plėstis toliau. 2019 metais pateikėme paraišką, o 2020 m. iškilmingoje aplinkoje Valdovų rūmuose mums buvo įteiktas sertifikatas, oficialiai įrodantis, jog drevinė bitininkystė Varėnos krašte įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai užvedė naujiems darbams. Su mūsų pagalba susikūrė ir drevininkų asociacija, tačiau neturėjome fizinės erdvės, kur meistrai galėtų kartu susiburti, kurti, bendrauti ir dirbti“, – prisimena E. Gudelevičius.
Pasak jo, idėja sukurti tikrą bitininko sodybą su veikiančiomis dirbtuvėmis sklandė nuo pačių pirmųjų bityno įkūrimo dienų.
„Galiausiai atsirado proga teikti paraiškas naujam finansavimui. Suradome part-nerius – Lenkijos drevininkų broliją „Bractwo Bartne“ (Augustavas) ir jos vadovą Piotrą Piłasiewiczių. Susitikę ir pasikalbėję supratome, kad projektas tiesiog privalo pavykti, nes pamatėme, kaip kaimynai dega entuziazmu ir noru išsaugoti šią tradiciją. Teikėme paraišką, gavome finansavimą. Šiandien visi statybų darbai jau baigti, o didžiausia šio bendro projekto investicija ir tapo naujoji Musteikos bitininko sodyba“, – džiaugėsi direktorius.
Bus daugiau