Kuo drevininkas skiriasi
nuo bitininko?
Gamtos mokslų daktaras, botanikas Mindaugas Lapelė aiškina esminį skirtumą: „Drevininkas grąžina bites ten, kur jos visada gyveno – į medžius, nes tai yra jų tikroji, prigimtinė vieta. Tik vėliau žmogus savo patogumui jas nuleido žemyn į avilius.“
M. Lapelė pasakoja, kad įgyvendinant šį projektą, buvo sumanyta miške įrengti kelias naujas dreves. „Įdomu tai, kad valstybiniuose miškuose nesuradome pakankamo storio pušų, kuriose būtų galima išskobti naujas dreves bitėms. Joms reikia itin storų medžio sienelių, kad neiššaltų per žiemos šalčius. Labai džiaugiamės, kad atsirado keli privatūs miško savininkai, kurie sutiko padėti. Tai rodo, kad miškas mums turi būti reikalingas ne tik dėl medienos, bet ir dėl jame esančių senų medžių.
„Anksčiau nacionaliniame parke turėjome per 60 tokių pušų senolių, dabar jų likę mažiau. Drevėtos pušys oficialiai yra gamtos paveldo objektai, tačiau iš tikrųjų tai yra gamtos ir kultūros paveldo objektai. Bitės kaip tik ir suvienija, sujungia ir gamtą, ir kultūrą, ir tradicijas, ir istoriją“– pažymi pašnekovas.
Jis pasakoja, kad istoriškai drevinė bitininkystė Europoje labiausiai klestėjo būtent Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje – plotuose, apimančiuose Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją ir Šiaurės Ukrainą: „Labai džiaugiuosi, kad būtent šiuose mūsų pakraščiuose buvo aptiktos vietinės tamsiosios bitės, kurios ilgą laiką laikytos visiškai išnykusiomis. Buvo manyta, kad jų jau nebėra. Pasirodo, stebuklų būna. Ir tie stebuklai vyksta čia, Dzūkijoje.“
M. Lapelė norėtų paminėti pirmosios ekspozicijos iniciatorių, tuometinį nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoją Eugenijų Drobelį. Jo dėka dar 2006 metais buvo parengtas pirmasis projektas ir atsirado pati užuomazga – klėtis su ekspozicija, prie kurios šiandien prisijungė visi šie nauji, gražūs pastatai.
Šiam kryptingam darbui pritaria ir žymi gamtosaugininkė Rūta Baškytė: „Drevinė bitininkystė yra tikras unikalumas. Parko darbuotojai ne tik saugo, bet ir geba tai parodyti visuomenei bei sėkmingai pratęsti tradicijas – juk paveldo gyvybingumas priklauso nuo jo tęstinumo.“
Patirti romų įsibuvimą gamtoje
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo apsaugos specialistė Dalia Blažulionytė džiaugiasi, kad šioje drevinės bitininkystės sodyboje veiksmo bus ir daugiau.
„Dar projekto pradžioje išsikėlėme tikslą rengti mokymus drevininkams. Šią idėją 2019 metais, kai tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, išgrynino ir modulinius kursus pradėjo buvusi pavaduotoja Lina Žukauskienė. Kursai sėkmingai tęsiasi iki šiol – jau išleidome dvi drevininkų laidas. Dvejus metus mokęsi dalyviai patys skobė kelminius avilius ir išsivežė juos namo, įsipareigodami taip laikyti bites. Taip vyksta šios tradicijos sklaida,– sako ji.– Prie paveldo išsaugojimo stipriai prisidedantis Romas Norkūnas ne tik propaguoja drevinę bitininkystę, bet ir nuo seno organizuoja garsiąją Pynimo savaitę, kurioje pinama iš įvairiausių gamtinių medžiagų. Antrus metus iš eilės Romas rengia ir stovyklą drevininkams. Šiemet ji vyks savaitę birželio pabaigoje. Visi norintys galės gyvai susipažinti su šiuo amatu, išmokti praktinių amatų paslapčių ir daugiau sužinoti apie tamsiąsias bites. O rugsėjį, po Mykolinių, kaip būdavo ir seniau, visus pakviesime į kasmetinį medkopį“.
Dalia priduria: „Mūsų tikslas nėra sukurti šou. Norime paskatinti žmones pajusti tą lėtą, romų įsibuvimą gamtoje, kuriuo gyvena tikras drevininkas. Seniau jis į mišką eidavo tik dukart per metus: pavasarį – apžiūrėti, kaip bitės peržiemojo, ir rudenį, po visų darbų, – susirinkti derliaus. Kviečiame patirti šį laiko tėkmės pajautimą ir tą ramų ėjimą, kuriuo savo kasdienybėje gyvena drevininkas“.
„Mūsų tikslas nėra tik ekspozicija, svarbiausia – gyvas patyrimas lauke. Drevinė bitininkystė juk nėra namų ar uždarų patalpų reikalas, tai – nuolatinis buvimas gamtoje – aiškina pašnekovė. – Galime didžiuotis, kad Dzūkijoje puoselėjame drevinę bitininkystę. Drevė yra natūrali šių bičių buveinė, padėjusi joms išlikti, o parko veikla prie to stipriai prisidėjo. Saugodami nematerialią tradiciją, kartu saugome ir į Raudonąją knygą įrašytą gyvūnų rūšį. Tai realus kultūros ir gamtos paveldo sugyvenimo pavyzdys.“
Taip pat sodyba džiugina naujomis dirbtuvėmis. Jose talkina dar vienas vietos drevininkas ir kryždirbys – Algis Svirnelis. Naujosios dirbtuvės meistrams tapo idealia erdve: čia patogiai telpa žmonės ir reikalingi įrankiai.
Pabaiga. Pradžia Nr. 56
Interviu su Musteikos kaimo senbuviu Romu Norkūnu –
drevinės bitininkystės žinovu, kuris prisistato drevininku,
o ne bitininku.
Ar svarbi Jums ši diena? Džiugina naujos sodybos atidarymas?
Čia tų dienų šiais metais daug. Taip, projekto pabaiga. Projektas buvo didelis rūpestis: kiti darė, rašė, visus tuos projektinius darbus atliko, o mano kiek čia to rūpesčio – daugiausia, kad aš būtau šiton vieton. Direktoriaus Eimučio idėja buvo šie nauji pastatai. Mes kaip ir sunkiai beaprėpiame čia viską. Buvo, užteko, atrodo – vien namelio. Tarp kitko šitam senajam nameliui šiemet irgi yra dvidešimtmetis. 2006 m. liepos 19 d. buvo jo atidarymas.
Bites ganote – tai ir yra Jūsų svarbiausias rūpestis?
Būtent, kad užsiimame drevine bititininkyste, čia ir yra svarbiausias mūsų užsiėmimas.
Ar sodyboje turite tų tikrųjų vietinių tamsiųjų bičių?
Taip, čia yra Lietuvos tamsiosios bitės (Apis mellifera mellifera) buveinė. Šiemet turime 12 šeimų drevėse ir kelminiuose aviliuose visoje teritorijoje, ir drevinės bitininkystės pažintiniame take.
Romas Norkūnas pademonstravo savo sukurtą molinę dūminę: „Kad būtų įdomiau, darome eksperimentus, ir kad būtų daugiau to jausmo, kaip buvo tais laikais. Iš pradžių dūminė buvo paprastas smilkstantis pagalys. Šitas nepasiteisino, nes kildavo dažni gaisrai“
Kaip jos peržiemojo, ar yra atsparios?
Šita žiema buvo sunkesnė. Iš dvidešimt dviejų šeimų liko dvylika. Dešimt šeimų praradome, kaip ir nemažas nuostolis. Natūrali atranka veikia. Dar paaiškės, kiek mes čia atgaivinsim, kiek atkursim, spiečių laukiam – jau va, po truputį, prasidės. O bitės, kurios sėkmingai peržiemojo, tai jau dabar dirba, kaip reikiant.
Kada maždaug tikitės pavasarinio medaus? (kalbinta gegužės pabaigoje-aut.past.)
Dar reikia šiek tiek luktelti. Prieš porą dienų tikrinau, tai šiek tiek buvo paragauti, labai kukliai jos medaus neša. Nėra taip, kad būtų perteklius. Tik šiek tiek, paragavimui. Iš jų neišreikalausi kažko iš tų bičių tamsiųjų, kad ir vietinių.
Geriausias medunešis būna, jeigu gerai žydi viržiai. Jeigu jau nori to medaus, tada reikia laukti būtent rudenį – tada rudeninio medaus gausi.
Ačiū už pokalbį.