Apie lietuvių kalbos istoriją kalba Klaipėdos universiteto profesorė, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Dalia Pakalniškienė ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros vedėjas profesorius dr. Diegas Ardoino.
Ar tiesa, kad lietuvių kalba yra viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų?
D. Pakalniškienė: Dažnai taip sakoma. Tačiau reikėtų patikslinti, kad lietuvių kalba yra archajiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų.
Klaipėdos universiteto profesorė, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Dalia Pakalniškienė
D. Ardoino: Tarp iki šiol gyvuojančių ir toliau gyvybingų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba išsiskiria kaip išlaikiusi aukščiausią archajiškumo laipsnį.
Kiek metų gyvuoja lietuvių kalba?
D. Pakalniškienė: Kaip žinome, lietuvių kalba priklauso vienai iš keliolikos indoeuropiečių šakų – baltų šakai. Prieš kelis tūkstantmečius baltai gyveno didžiuliame plote nuo Vyslos, Baltijos vakaruose iki Maskvos upės aukštupio rytuose. Šiandien beliko šeštadalis buvusios teritorijos, keli išnykusių baltų genčių pavadinimai (kuršiai, žiemgaliai, sėliai, jotvingiai) ir menki jų kalbos bruožai, išskaitomi iš vietų, vandenų vardų. Gyvos liko dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių, prūsų liko tik rašytiniai šaltiniai. Priešistoriniais laikais didžiulėje teritorijoje gyvavusi baltų kalba (prokalbė) ilgainiui ėmė skilti: pirmiausia, V a. pr. Kr., atsiskyrė vakarų baltai, iš kurių išsirutuliojo prūsų kalba. Rytų baltai dar tūkstantmetį gyveno kartu, lietuviai nuo latvių atsiskyrė tik VI–VII a. Taigi lietuvių kalbai beveik pusantro tūkstančio metų.
Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma senoji knyga
Kurį amžių galima laikyti bene labiausiai veikusiu ir formavusiu mūsų kalbos žodyną?
D. Pakalniškienė: Kalba nuolat kinta, ir nuolat ją kas nors veikia – gyvenimo būdas, migracijos, kontaktai su kitomis kalbomis. Nuo seniausių laikų iki lietuvių kalbos fiksacijos raštijoje XVI a. marios laiko nutekėjo. Lietuviškąjį žodyną pildė naujos realijos ir istorija, vėliau krikščionybė. Dauguma pirmųjų raštų, o jie buvo religiniai, yra versti iš slavų ir germanų kalbų, tad juose sparčiai daugėjo svetimos leksikos, ne visada „gražių“ skolinių, kurių daugelis šiandien jau nebevartojami. Keliaudami per istoriją galim rasti įvairiausių dalykų, formavusių mūsų kalbą.
Kas mūsų kalboje labiausiai stebina užsienio lingvistus – žodynas, gramatika?
D. Pakalniškienė: Susidomėjimas ir nuostaba lietuvių kalba radosi su lyginamosios kalbotyros gimimu XIX a., kuomet buvo pastebėta, kad kai kurios kalbos turi panašių bruožų, o lietuvių kalba iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų yra išlaikiusi daugiausia senoviškų ypatybių. Ukrainiečių kalbininkas Anatolijus Nepokupnas prieš pusšimtį metų yra rašęs: „<...> lietuvių kalba primena mokslinio fantastinio romano herojų, kuris apkeliavo tolimus žvaigždžių pasaulius ir sugrįžo į žemę, kurioje laiko prabėgo triskart daugiau.“ Pirmiausia lietuvių kalba susidomėjo Europos kalbininkai. Prancūzų kalbininkas, vienas iš lyginamosios kalbotyros kūrėjų, Antuanas Mejė, lankęsis Lietuvoje, rašė: „Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba valstietis lietuvis.“ Šitaip lietuvių kalba, pasak Algirdo Sabaliausko, rado kelią į Maskvos, Paryžiaus, Leipcigo, Prahos, Kopenhagos universitetų auditorijas.
VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salė
D. Ardoino: Lietuvių kalbos reikšmę indoeuropiečių kalbotyrai vaizdžiai ir tinkamai apibūdino Pietro U. Dini, pavadinęs ją „glotozauru“, tikru „kalbiniu dinozauru“, kuris iki šiol klajoja po Europą, skleisdamas savo archajišką balsą.
Kuo gi lietuvių kalba tokia ypatinga?
D. Pakalniškienė: Pirmiausia žodynu, kurį galime lengvai gretinti su kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais. Ypač tai pasakytina apie bazinį, pastovųjį žodyną, atskleidžiantį gyvenimo būdą, pasaulėjautą. Tūkstantmečius išlaikėme giminystės terminus (motina, duktė, brolis, sūnus), kūno dalių (akis, ausis, širdis, nosis), gyvūnų (angis, avis, šuo, vilkas, žvėris) pavadinimus, įvardžius (aš, mes, tu, kas, jis), veiksmažodžius (eiti, ėsti, stoti, gimti, mirti, arti, sėti, dėti, duoti, imti), skaičių vardus (nuo vieno iki dešimties ir šimtą). Šie žodžiai panašiai skamba visose indoeuropiečių kalbose, palyginkim: lietuvių motina, latvių māte, prūsų mothe, senovės vokiečių aukštaičių muoter, lotynų māter, senosios graikų mātēr, sanskrito mātā́; lietuvių akis, latvių acs, prūsų akis, rusų oko, gotų augō, lotynų oculus, sanskrito ákši, graikų osse. Tai, kad gretinamų žodžių pavidalas nesutampa, neturėtų stebinti – kiekvienoje kalboje garsai keitėsi skirtingai. Archajiška ir lietuvių kalbos gramatika – išlaikėme senąsias linksniuojamų žodžių galūnes, kurias „pametė“ daugelis modernių kalbų. Pavyzdžiui, lietuvių galūnę -as, turimą tokiuose žodžiuose kaip vilkas, atliepia latvių vilks ir prūsų wilks (sutrumpėjusios galūnės, kaip ir žemaičių ar šiaurės aukštaičių tarmėse), lotynų lupus, graikų lukos, sanskrito vrkas, – visos jos kildinamos iš tos pačios indoeuropietiškos galūnės -os. Be to, lietuviai yra gerai išlaikę senovinius garsus, kirčiavimą, linksnius ir linksniavimo tipus, kai kuriuos veiksmažodžių bruožus.
D. Ardoino: Būtina pabrėžti, kad lietuvių kalboje archajiški bruožai koegzistuoja su vėlesnių jos kalbinės raidos etapų elementais, o konservatyvumas jokiu būdu nereiškia statiškumo. Pagrindinis leksikos sluoksnis, daiktavardžio kaityba ir prozodija iš tiesų yra itin archajiški, tačiau veiksmažodžių sistema, nepaisant kai kurių konservatyvių elementų, pasižymi mažesniu archajiškumu. Taigi lietuvių kalba yra konservatyvi ne todėl, kad joje nėra inovacijų, bet todėl, kad tam tikri kalbos lygmenys kito lėčiau nei kitose giminingose kalbose, ir taip išliko gausus archajiškų bruožų kompleksas, kurį šiandien galima tiesiogiai lyginti su seniausių indoeuropiečių kalbų duomenimis.
Metodologiškai tikslinga pabrėžti, kad lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų kontekste nepasižymi išskirtiniais ar „unikaliais“ kitoms kalboms nebūdingais bruožais, – jos savitumas veikiau slypi neįprastai didelėje archajiškų ypatybių koncentracijoje: tai bruožai, kurie kitose, ypač šiuolaikinėse, indoeuropiečių kalbose yra išnykę ar restruktūruoti. Šis konservatyvumas įgyja ypatingą reikšmę atsižvelgiant į tai, kad lietuvių kalba yra iki šiol gyva ir produktyvi, priešingai nei kalbos, žinomos vien iš senųjų rašytinių šaltinių (tokios kaip lotynų, gotų, vedų sanskritas, avestos ir t. t.), kurios jau daugelį amžių nebėra jokios bendruomenės gimtoji kalba. Būtent ši struktūrinio archajiškumo ir istorinio gyvybingumo dialektika paaiškina lietuvių kalbos svarbą lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros tyrimuose nuo pat šios disciplinos susiformavimo pradžios. Galimybė stebėti archajiškus bruožus dar vartojamoje kalboje (taigi natūralios raidos veikiamoje sistemoje) suteikia euristinį pranašumą, kurio negali pasiūlyti nė viena tik iš senųjų tekstų paliudyta kalba.
Kaip kalbos veikia viena kitą? Kokia slavų, germanų kalbų įtaka?
D. Pakalniškienė: Viskas vyksta dėl kontaktų, o lietuviai (baltai) nuo seniausių laikų yra įsiterpę tarp germanų ir slavų. Todėl skolinių, net abipusių – iš slavų ir germanų ir iš baltų į slavų ar germanų kalbas – esama. Tik reikia atskirti senuosius skolinius nuo naujų, kurie atėjo su krikščionybe, geopolitiniais procesais ar naujais civilizacijos reiškiniais.
Skolinių esam prisirinkę iš visų kaimynų ir dažnai nė neįtariam, kad jie nelietuviški. Daugiausia turim slavizmų (ar per slavų kalbas atkeliavusių žodžių) – agurkas, baravykas, blynas, botagas, bulvė, morka, grybas, košė, pyragas, kriaušė, slyva, vyšnia, muilas, muitas, knyga, dvaras, ponas, bažnyčia, kryžius, miestas, anūkas, rūbas, suknia (tarmėse jų daug daugiau...). Nemažai žodžių pasiskolinom iš germanų kalbų, pavyzdžiui: amatas, budelis, bulius, durpės, gatvė, yla, inkaras, kambarys, klumpė, kunigas, kunigaikštis, pinigas, skydas, stinta, šliurė, tulpė. Palyginti nedaug skolinių (nors jie patys seniausi) perėmėme iš finų kalbų, su kuriais „kaimyniaujamės“ nuo III tūkstm. pr. Kr.: burė, laivas, kadagys, silkė, kiras, lopšys, šamas. Įdomu tai, kad mes, baltai, finams paskolinom gerokai daugiau žodžių.
Bus daugiau