Kiek lietuvių kalboje yra „grynumo“ – vien tik lietuviškų žodžių?
D. Ardoino: Kaip ir visų istorinių-natūralių (t. y. spontaniškai istoriškai susiformavusių, o ne sąmoningai sukurtų) kalbų, taip ir lietuvių kalbos leksikai būdinga sudėtinė, sluoksniuota ir heterogeniška struktūra. Sudėtinė todėl, kad apima įvairių kalbos atmainų (bendrinės, netarminės ir tarminės, rašytinės ir šnekamosios kalbos) žodžius, sluoksniuota – nes joje išlikę įvairių epochų žodžiai, nuo archajiškiausių iki naujausių, heterogeniška – nes apima skirtingos kilmės leksiką.
Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma senoji knyga
Šioje sudėtingoje leksinėje sistemoje galima skirti kelias žodžių grupes: 1) indoeuropietiški žodžiai, 2) baltų ir slavų kalbų žodžiai, 3) baltų kalbų žodžiai, 4) žodžiai, regis, būdingi vien lietuvių kalbai. Žodis „regis“ čia vartojamas neatsitiktinai: negalima atmesti prielaidos, kad anksčiau lietuviškieji žodžiai buvo vartojami ir kitose baltų kalbose, o vėliau išnyko arba buvo pakeisti.
Svarbu pabrėžti, kad lietuvių kalbos žodynas nėra vienalytis nei kilmės, nei chronologijos požiūriu. Be senų žodžių, esama ir palyginti naujų. XVI–XVII a. autoriai, tokie kaip Mikalojus Daukša ir Konstantinas Sirvydas, kūrė naujadarus pakeisti lenkiškiems, lotyniškiems ar kitų kalbų skoliniams. XIX–XX a. Jonas Jablonskis ir Jonas Basanavičius, stiprindami kultūrinę lietuvių tapatybę, ėmėsi bendros lietuvių kalbos kūrimo. Jie kūrė naujus terminus, remdamiesi lietuviškojo žodyno sistema, gaivino nebevartojamus žodžius, formavo rašybos ir gramatikos normas, parinko vakarų aukštaičių tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą ir prisidėjo prie jos vartosenos stabilizavimo. Šiuos faktus akcentuoju norėdamas įspėti atsargiai ir kritiškai vertinti neretai pasitaikantį „kalbos“ ir „grynumo“ sąvokų sugretinimą.
VU bibliotekos J. Lelevelio salėje eksponuojamos senosios knygos
„Grynumo“ samprata suponuoja kokių nors pirminių bruožų išlaikymą be išorinių įtakų ir, atitinkamai, statiškumą. Tačiau kalbos yra dinamiškos sistemos, kurios nuolat laikosi nestabilios pusiausvyros tarp jėgų, skatinančių išlaikyti esamas normas (kodifikacija, institucijos, prestižas...) ir skatinančių keistis (realus vartojimas, kalbų kontaktai, kūrybiškumas...).
Vienas patikimiausių kalbos gyvybingumo rodiklių yra jos gebėjimas prisitaikyti prie naujų – mokslinių, technologinių, kultūrinių – kontekstų, kuriant naujadarus ar perimant skolinius ir neprarandant savo tapatybės. Leksika yra dinamiškiausias kalbos lygmuo, pagrindinis išorinių įtakų kanalas. Trumpai tariant, kuo gyvybingesnė ir gebanti evoliucionuoti yra kalba, tuo mažiau ją galima vadinti „gryna“.
M. Mažvydo „Katekizmas“, 1547 m.
Tiesa, esama kalbų, laikomų „grynomis“ ar „nekintančiomis“, tačiau tai mirusios arba liturginės kalbos. Jų stabilumas kyla ne iš tariamo nepažeisto grynumo, o iš to, kad jos nebevartojamos kasdieniame gimtakalbių bendruomenės gyvenime.
Bendrinės kalbos (skirtos švietimui, administracijai, viešajai komunikacijai ir formalioms socialinio gyvenimo sritims) kūrimas neišvengiamai lemia selektyvius sprendimus. Pirmasis ir, ko gero, svarbiausias jų – vienos iš kalbos atmainų (tarmių) pasirinkimas norminiu pagrindu. Tokia atmaina iškeliama kaip modelis, todėl kitos tarmės atrodo daugiau ar mažiau „nukrypusiomis“ nuo standarto. Tačiau tai nereiškia, jog pasirinktas kalbos variantas pasižymi ypatingu „grynumu“. Kodifikacijos momentu jis jau yra konkretus istorinis darinys, paveiktas kalbinių kontaktų, skolinių, inovacijų ir vidinių pokyčių. Šis paprastas faktas dar kartą atskleidžia „kalbinio grynumo“ sąvokos trapumą: nė viena kalbos atmaina nėra „švari, gryna“, nes visos jos yra sudėtingų istorinių procesų rezultatas.
Pirmosios lietuviškos knygos atspindys paminklinėse Vilniaus universiteto bibliotekos duryse
Žinoma, esama kalbų, kurios dėl istorinių, geografinių ar sociolingvistinių priežasčių kinta lėčiau ir atrodo konservatyvesnės – lietuvių kalba yra vienas ryškiausių tokių pavyzdžių. Tačiau šis konservatyvumas neturi nieko bendra su „grynumu“: tai konkrečių istorinių aplinkybių nulemtas reiškinys, o ne išsaugotos pirminės esmės išraiška.
Ar Lietuvos vardynas gali papasakoti apie kitų kalbų pėdsakus, gyventojų migraciją?
D. Pakalniškienė: Žemės kalba – ežerų, upių, gyvenamųjų vietų pavadinimai – prabyla į mus iš tūkstantmečių ar šimtmečių nuotolio. Seniausi lietuviški vandenvardžiai priklauso bendrajam europietiškam vardyno sluoksniui (ež. Alantas, Almenas, Salantas). Išnykusių baltų genčių kalbos ataidi iš gerai pažįstamų Lietuvos vietovardžių: Kretingalė, Palanga, Svencelė byloja čia gyvenus kuršius, Anykščiai, Zarasai mums palikti sėlių, Alytus, Leipalingis, Veisiejai – jotvingių.
Ar sunki lietuvių kalba užsieniečiams?
D. Ardoino: Mano nuomone, negimtakalbiams lietuvių kalbos mokymasis yra nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis procesas. Tai ilgas, intensyvus ir sudėtingas kelias, kuris negarantuoja aukšto kompetencijos lygio. Svarbios ir besimokančiojo savybės, ir mokymosi aplinka. Be to, mokymasis didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek gimtosios kalbos struktūros gali būti perkeliamos į mokomąją kalbą. Kai abi kalbos turi daug bendrybių, toks perkėlimas palengvina mokymąsi, tačiau, esant dideliems skirtumams, perkėlimas yra sudėtingesnis. Pavyzdžiui, italui ispanų kalbos mokymasis nėra sudėtingas: abi kalbos turi daug bendrų žodžių, panašių gramatinių struktūrų ir priklauso romanų kalbų grupei, kilusiai iš vėlyvosios liaudies lotynų kalbos. Galimybė perkelti daugelį struktūrų be klaidų palengvina mokymąsi. Kitaip yra mokantis lietuvių kalbos. Nepaisant to, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, ji gerokai skiriasi nuo romanų šakos, todėl struktūrų perkeliamumas yra menkas. Štai keletas lietuvių ir italų kalbų skirtumų, rodančių tipologinį atstumą. Lietuvių kalboje vartojami septyni linksniai (draugas, draugo, draugui…), o italų kalboje linksniavimo liekanų esama tik įvardžiuose (gli ʻjamʼ, le ʻjaiʼ…). Lietuvių kalboje būdvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais, linksniais ir dar gali būti įvardžiuotiniai (geras, gera; gero, geros; gerasis, geroji…), o italų kalboje būdvardžiai kaitomi tik giminėmis ir skaičiais (buono, buona; buoni, buone). Lietuviai vartoja daugybę dalyvių (dainuojąs, dainuojančio, dainavęs, dainavusio, dainuodavęs, dainuosiantis…), o italų kalboje dalyvių sistema gerokai skurdesnė (cantante, cantato), todėl dažniau vartojamos kitokios konstrukcijos. Viena sudėtingiausių sričių italakalbiui (ir ne tik jam) – lietuvių kalbos priešdėlių sistema, kuri keičia veiksmažodžio aspektą (baigtinis / nebaigtinis veiksmas) ir suteikia įvairių reikšmės atspalvių, tokių kaip pradžia, pabaiga, intensyvumas ir kt. Todėl negimtakalbis nemato skirtumo tarp priešdėlinių veiksmažodžių supyko, įpyko, perpyko... O lietuvių kalbos kirčiavimas negimtakalbiui (ir net gimtakalbiui!) yra tikra aukštoji matematika.
Veikiausiai lietuvių kalba šiandien keičiasi gerokai greičiau nei anksčiau. Ar globalizacija ir anglų kalba daro didesnę įtaką nei istorinės kaimyninės kalbos?
D. Pakalniškienė: Leksika – greičiausiai kintantis kalbos lygmuo, čia judama daug greičiau nei garsyne ar morfologijoje: vieni žodžiai pasitraukia, kiti ateina. Globalaus pasaulio geopolitiniai, ekonominiai, kultūriniai įvykiai atsispindi visose kalbose, įvairių kalbų žodžiai „nardo“ be sienų. Šiandien daugiausia naujų skolinių atkeliauja iš anglų kalbos arba per ją – baras, dizainas, beisbolas, feisbukas, futbolas, kompiuteris, mobingas. Tačiau ir kitos kalbos dovanoja pasauliui savus žodžius: italai – brokolį, raviolius, picą, grapą, mocarelą, favoritą, solistą, prancūzai – bagetę, bufetą, manikiūrą, režisierių, ispanai – ančiuvį, avokadą, fiestą, senjorą, japonai – kombučą, sušį, vasabį, arabai – eliksyrą, chalvą, islamą, safarį, sirupą... Reiktų pridurti, kad dabarties lietuvių kalba laisvėja. Mums nebepakanka kalbėti ir rašyti bendrine kalba. Tik XIX a. pabaigoje pradėję kurti visiems lietuviams suprantamą bendrą kalbą, šiandien jos privengiame – ją keičia substandartas, šnekamosios kalbos perkėlimas į viešumą. Tai gerai ar blogai? Viešosios vartosenos liaudiškėjimas, demotikacija (graikų demotikos ʻliaudies, liaudiškasʼ) ir žargonizacija būdinga daugeliui pasaulio kalbų.
Tačiau bendrinė kalba turi likti savo vietoje. „XXI amžius, vaizdžiai tariant, žymi dviejų tektoninių kalbos plokščių sąveiką: ant senojo, vietomis nunykstančio, besitraukiančio kalbos sluoksnio, sovietiniu laikotarpiu ryškiai paveikto rusifikacijos, užslenka naujasis sluoksnis, besikuriantis dinamiškoje virtualioje erdvėje, veikiamas naujųjų XXI a. ideologijų, prisodrintas naujàs XXI a. realijas įvardijančių kalbos reiškinių ir veikiamas globaliosios anglų kalbos“, – taikliai dabarties situaciją apibūdino Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Rita Miliūnaitė.
Jei norime išsaugoti lietuvių kalbą, turime suvokti, kad tik besivystanti ir besikeičianti kalba yra gyva. Siekdami apsaugoti ją nuo pokyčių, galime numarinti archajiškiausiąją iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų.
Taigi ką šiandien, rytoj ir poryt dėsime ant stalo – sentimentalius lietuvių kalbos konservus ar importiniais prieskoniais pagardintą tradicinį patiekalą?
Pabaiga. Pradžia Nr. 58
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.