Studijų darbe buvo analizuojama dviejų teritorijų - Valkininkų miestelio ir Sainte Marguerit Lafigere kaimo Prancūzijos Ardeche regione - tyrimo rezultatai. Komisijos pirmininkei profesorei Vilmai Atkočiūnienei paklausus, koks praktinis šio darbo panaudojimas, spontaniškai išsprūdo įsipareigojimas, kad “patikrinsime Dzūkijoje”.
Taip gimė „Vietokūros laboratorijos“ idėja, kurios veikimą taikėme Kabelių kaime. Pačią „Vietokūros laboratoriją“ matėme, kaip vietos gyventojų, akademinės bendruomenės ir studentų ilgalaikį susitikimą, kurio metu analizuojami vietos bendruomenei aktualūs klausimai. Mokslo atstovai tokių susitikimų metu galėtų koceptualizuoti tam tikrus teritorinio vystymosi aspektus, studentai - praktiškai įsisavinti dėstomus dalykus, o vietos gyventojai dalyvaudami tyrime ne tik patirtų požiūrį į juos iš šalies, bet ir patys geriau suprastų save.
Kodėl Kabeliai? Kabelių parapijoje specifinės gamtinės ir geografinės sąlygos istoriškai leido susiformuoti stipriems, bet kartu ir skirtingiems gyventojų kultūriniams sluoksniams. Ekspedicijos metu tai buvo įvardinta kaip „kultūrinės sąlos“, prisimenant Čepkelių raisto sąlas. Problema ta, kad tarp šių salų nėra tiltų arba jie yra labai trapūs. Tyrimas parodė, kad Kabelių bendruomenė labai turtinga savo įvairove, bet kartu ir labai fragmentuota. Ekspedicijos metu, pasiremdami mokslo šaltiniais ir patirtimi, ieškojome „tiltų statybos“ prielaidų ir modeliavome galimybes.
Nors galutinių tyrimo rezultatų dar teks palaukti, tačiau jau šiandien galima pasakyti, kad ekspedicija pasiekė savo tikslus: mokslininkai įgijo unikalios tyrimo medžiagos, studentai įgavo naujų kompetencijų, o vietos bendruomenėje, pasak Kabelių gyventojos dr. Danutės Valentukevičienės (jos straipsnelis apačioje), „sujudėjo vandenys“. Taip sujudėjo, kad atsisveikindami su vietos bendruomene įsipareigojome susitikti mažiau saulėtomis ateinančios žiemos dienomis.
Valdas KAVALIAUSKAS
Asociacijos
„Merkio slėnio HUB“ direktorius,
Kabelių vietotyros
ekspedicijos koordinatorius
Valdas Kavaliauskas
VIETOTYROS EKSPEDICIJA KABELIUOSE SUJUDINO VANDENIS
Rugpjūčio 23 dieną Kabelių parapijos namuose įvyko tris dienas trukusios vietotyros ekspedicijos apibendrinimas. Tyrime dalyvavo du profesoriai – Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Vilma Atkočiūnienė ir Vilniaus universiteto prof. dr. Arūnas Poviliūnas - taip pat trys doktorantai, du magistrai ir studentai. Pasak prof. V. Atkočiūnienės, ekspedicijoje surinkta medžiaga bus panaudota dviejose disertacijose: vienoje bus nagrinėjami sumanūs kaimai, kitoje – vietos maisto sistemos.
Ekspedicijos koordinatorius Valdas Kavaliauskas kalbėjo apie idėją suburti studentus, akademinę bendruomenę ir vietos žmones ne tik tyrimui, bet ir prasmingam veiksmui, galinčiam paskatinti teigiamus pokyčius.
Kabelių ekspedicijos dalyvės ir dalyviai
Kabelių ekspedicijos dalyvės ir dalyviai
Tyrimui pasirinkti Kabeliai, išskirtiniai tiek savo geografine paribio padėtimi, tiek kultūrine praeitimi. „Jūs esate labai turtingi lūžiais“, – teigė V. Kavaliauskas. Vien kolektyviniai ūkiai Kabeliuose patyrė keturias reformas – nuo kolūkio iki žuvininkystės ūkio. „Mes sakom: labai įdomu pastudijuoti šią vietovę, nes čia labai skirtingi žmonės, skirtingos patirtys. Mes sau keliame klausimą, kaip tokie skirtingi žmonės gyvena kartu – vietiniai, kolūkiniai ir naujieji užeiviai? Kaip jie tarpusavyje bendrauja? Ar įvyksta kažkokia diskusija, kalba, svajonė, kokia šio kaimo ateitis?“
V. Kavaliauskas ir prof. A. Poviliūnas nagrinėjo bend-ruomeninius ir institucinius santykius. Pasak tyrėjų, Kabeliuose labai ryškios skirtingos socialinės grupės. Šiame krašte yra ir akademikų, profesorių, mokslo daktarų. Vietiniai žmonės labai užsispyrę, kartais net atšiaurūs, tačiau visos šios grupės taikiai sugyvena. Todėl tyrėjams įdomu, kodėl instituciškai panašioje aplinkoje vienos teritorijos vystosi vienaip, kitos – kitaip ir kodėl skiriasi jų gyvybingumas.
Ekspedicijoje dalyvavęs filosofas ir kompozitorius Francois, gyvenantis atokioje ir izoliuotoje Prancūzijos vietovėje, akcentavo ne tik skirtumus, bet ir daugybę kultūrinio sąlyčio taškų. Jam ypač įdomus gamtos ir žmogaus ryšys: ką man reiškia vieta, kurioje gyvenu, ir kokią įtaką šis ryšys daro mano gyvenimui? Sokrato mintis „pažink save“ skatina kelti ir kitus klausimus: su kokiomis vertybėmis gyvename, kokie įpročiai mus pririša prie teritorijos, kada ji mums tampa brangi ir saugotina, o mūsų veikla – nukreipta į jos klestėjimą ir gyvybingumą? Francois pabrėžė, kad giliam vietos supratimui labai svarbus lėtas buvimas joje.
Ekspedicijos dalyvė, prancūzų rašytoja Valery gilinosi į kultūrą ir dzūkišką gyvenimo būdą. Ji teigė, kad Kabeliuose nėra vienos kultūros – čia yra daug skirtingų kultūrų. Pavyzdžiui, veikia Menininkų rezidencija, į kurią atvyksta menininkų iš įvairių šalių. Jų pasaulis kitoks, tačiau kūrybinio įkvėpimo jie ieško būtent šioje teritorijoje.
Pasak Valery, Kabeliuose galima matyti išorinę kultūrą, protėvių kultūrą ir kultūrą, ateinančią kartu su naujais žmonėmis. Čia kultūra ir gamta labai dažnai susilieja. Nors skirtingos ir gana stiprios kultūros gali atrodyti konkuruojančios, jos egzistuoja greta – nebūtinai susitinka, bet žino viena apie kitą. Kultūra neišvengiamai gyvuoja ir kuria savotiškas gyvybės salas.
„Atvažiavę iš kitos šalies pastebėjome, kad tai visiškai kitokia vieta geografine ir gamtine prasme. Nedaug tokių vietų kaip Kabeliai ar Kabelių parapija. Gamtos specifiškumas lemia santykius tarp žmonių, jis vienija, ryšys atsiranda per gamtos specifiškumą, gamtos simbolius. Gamta ir aplinka – rišanti medžiaga. Aplinka kuria ryšį su išore – per sūrį, augalus, bites atsiranda ryšiai su kitais žmonėmis, kitomis kultūromis, ir tai kuria bendrabūvį“, – kalbėjo Valery.
Ekspedicijos dalyvei Rasai Ilinauskaitei rūpėjo išsiaiškinti, kas nutiktų, jeigu nutrūktų maisto tiekimas ir žmonės liktų savo kaime: ar sugebėtų išsimaitinti ir išlikti? Pasak tyrėjos, kad kaimas būtų atsparus, reikia stiprios vietos bendruomenės, gebančios gaminti ir mainytis produktais. Dalis maisto gaminama vietoje: yra sūrio, mėsos, grybų. Ištikus krizei, žmonės veikiausiai susimobilizuotų.Tyrėja pabrėžė, kad „mes būti laimingais renkamės, mes renkamės, kaip mums maitintis, ką valgyti. Savo supratimu ir vertybėm turime susikurti tą maistą. Jį susikursim tik tada, kai, pasak kabeliškių, jį prarasim“.
Prof. dr. V. Atkočiūnienė teigė, kad maistas kabeliškiams svarbus, tačiau nesureikšminamas. Kabeliai jai pasirodė kaip tikras kaimas, kuriame svarbūs geri kaimynai ir geri vaikai. Kaimo žmonėms svarbu priimti kitus ir patiems būti priimtiems. Kita vertus, Kabelius sunku pasiekti viešuoju transportu.Profesorė atkreipė dėmesį, kad parapijoje daug eksperimentuojama, išbandomos naujausios ūkininkavimo strategijos, nors tai nenašių žemių regionas. „Pamačiau atsakomybę ir pagarbą gamtai, nuoširdžius, atvirus, gyvenančius žmones čia ir dabar. Žmonės, kurie renkasi būti laimingi, renkasi būti laisvi. Kuriamas unikalus įvaizdis, garsinama pati parapija. Čia yra darbo, čia yra gera gyventi, čia yra konsultacijos, pasitarimai. Bendravimas yra svarbus. Čia ne užkampis – čia Lietuvos pakraštys“, – sakė prof. dr. V. Atkočiūnienė.
Grybaulioje gyvenanti Vytauto Didžiojo universiteto prof. habil. dr. Rūta Petrauskaitė atkreipė tyrėjų dėmesį į tai, kad kalbant apie vietovę, kartais sužmoginami negyvi dalykai, o patys žmonės lieka nuošalyje. „Mes kalbame apie kaimus, apie gamtą, apie teritoriją, bet čia svarbiausia žmonės – be žmonių čia nebūtų nieko. Jei labiau būtų akcentuojami žmonės teritorijoje, tai nuo to tyrimas tik laimėtų“, – sakė profesorė.
Aptarimo metu itin dažnai skambėjo žodis „užeivis“. Į tai sureagavo Kabelių kaimo bendruomenės pirmininkas Petras Margelis. Jis pabrėžė, kad svarbiausia ne pats žodis, o geri žmonių santykiai. „Negražus tas žodis „užeivys“, tai žmogus, kuris nepritampa. Užeivys gali būti prieš 50 metų ar prieš metus“, – sakė Petras.
Į diskusiją dėl žodžio „užeivis“ įsitraukė ir Laura Marozaitė: „Užeivis – tai tas, kuris atėjo ir išeis. Tu čia kaip svečias ir jauskis kaip svečias.“Pasak V. Kavaliausko, ekspedicijos metu tyrėjai šį žodį girdėjo dažnai, tačiau jis nebūtinai turėjo neigiamą konotaciją – veikiau žymėjo skirtį tarp vietinių ir naujakurių. Seseriai Sofijai „užeivis – tas, kuris atneša kažką svetima, neįsiklausydamas“. Ji atkreipė dėmesį ir į kitą reiškinį – daugėja žmonių, kurie eina į pakraščius ieškodami laisvės.
Kostas Valentukevičius, remdamasis patirtimi Musteikos kaimo šventėje, klausė: „Kaip gali kalbėt apie užeivius, jei jie prikelia kaimus?“
Būtent diskusija apie „užeivius“ bene ryškiausiai parodė, kiek daug klausimų ekspedicija iškėlė. Akivaizdu, kad tradicinis kaimas keičiasi, tačiau kaip apibrėžti šiandieninį kaimą – nesutariama. Nuolatinių gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į miestus. Varėnos rajone yra seniūnijų, kuriose dešimtys kaimų jau neturi nuolatinių gyventojų. Ar galima vadinti kaimu gyvenamąją vietovę, kurioje gyvena tik poilsiautojai ir sezoniniai gyventojai? Koks vietinių, naujakurių ir sezoninių gyventojų santykis su vieta? Kas šiandien iš tiesų daro kaimą gyvą – gimimas jame, nuolatinis gyvenimas, bendruomeniniai ryšiai, darbas, kultūra, atmintis ar atsakomybė už vietą?
Tris dienas trukusi ekspedicija galutinių atsakymų nepateikė. Tačiau ji sujudino vandenis – paskatino kalbėti apie tai, kas Kabeliuose yra vietinis ir kas svetimas, kas žmones sieja su šia vieta ir kaip skirtingos patirtys, kultūros bei gyvenimo būdai gali egzistuoti vienoje teritorijoje.
Dr. Danutė
VALENTUKEVIČIENĖ
Kabelių gyventoja