Savo aplinkos žmonėms vis tebesakau: jeigu išbrauktumėte iš mano kūrybinio kelio Varėnos laikotarpį, tai jūs atvertumėte nykią tuštumą iš mano vieno gražiausių gyvenimo etapų – žurnalistikos, kraštotyros ir literatūros darbo pradžią... Likimas įnoringas, ne visada nuspėjamas. Jam nesvetimi netikėti posūkiai, bloškimai į pakraščius. Bet jis būna ir dosnus. Drįstu manyti, kad jis man toks ir buvo, ypač bendraujant su Varėnos rajono laikraščio redakcija, kai prie jos ėmė spiestis rajono literatų sambūris.
Taip jau atsitiko, kad aš nebuvau Varėnos rajono gyventojas. Šiame krašte neturėjau nė vieno pažįstamo žmogaus. Buvau iš tuometinio kaimyninio Daugų rajono, baigęs Onuškio vidurinės mokyklos IX klasę. Rašiau eilėraščius. Man buvo apmaudu, kad mokyklos lietuvių kalbos mokytojai ne ką galėjo man patarti, negalėjo suteikti man praktinių žinių apie eilėdarą, stilių ir t. t.
Tačiau aš greit patyriau: ko mokykla man negali suteikti, tai gali padaryti redakcijos: jos be dėmesio nepalieka nė vieno gauto laiško, rašo atsakymus, paaiškina, netgi gavusi mokinuko eilėraštį, kuo jis blogas, netinka spausdinti. Tai buvo tais laikais tarsi neakivaizdinė jaunųjų literatų tobulinimosi mokykla. Aš ta galimybe ir pradėjau naudotis. Nusiunčiau kelis savo eilėraščius Varėnos rajono „Tarybinio balso“ redakcijai. Atgarsio ilgai laukti nereikėjo. Redakcijos bendradarbis, Varėnos vidurinės mokyklos mokytojas Stasys Čižas atsiuntė man „Tarybinio balso“ numerį su literatūriniu puslapiu, kuriame buvo išspausdinti du mano eilėraščiai: „Svajonė“ ir „Užžėlusiu taku“ ir laiškelį: „Nuoširdžiai sveikiname su pirmaisiais kūrybiniais laimėjimais! Daugelis mūsų laikraščio skaitytojų Jūsų eilėraščiais žavisi, juos nusirašinėja. Įdomu su Jumis asmeniškai susipažinti. Viliuosi, kad būrelio susirinkime pasimatysime“ (Stasys Čižas, 1956 m. liepos 25 d.). Negaliu vertinti, kiek tai buvo pedagogiškai išmintinga žerti tokias saldybes devintokui, paskelbus vos kelis pirmuosius posmelius rajono laikraštyje. Ar nerizikinga? Kaip dabar pasakytume, ar neperžengta raudona linija, vertinant moksleivio kūrybą? Mane tokie vertinimai džiugino, tačiau visgi neskatino „riesti nosies“, o visa esybe imtis darbo. Kartais netgi pamokų ruošimo sąskaita. Mokytojai suprato, kad iš manęs medalininko nepadarys, nereikia jo spausti, apsiriboti vidutinėmis žiniomis, netrukdyti jam baigti vidurinę... Tegu daro tai, kas jam miela. Kur labiausiai sekasi.
Sveika, Varėna!
Atvažiavau traukiniu, perėjau per geležinkelio stotį. Ten išvydau būrelį pagyvenusių moterų ir vyrų su pilnais krepšiais baravykų, kitokių grybų. Siūlo pirkti, sako, pigiai parduosiantys. Tačiau aš apie grybus nesileidžiu į kalbas. O klausiu, kur man rasti rajono laikraščio redakciją. Pasirodo, ji čia pat, perėjus stoties aikštę. Paprastas medinis namas su prieangiu. Ten ir nupėdinau.
Pasitiko Stasys Čižas.
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai, – pasakė. – Turėtų būti įdomu. Jau susirinko keli literatai. Laukiame Pauliaus Širvio... Kol jis pasirodys, einame susipažinti su redaktoriumi, mūsų žurnalistais, jaunaisiais poetais...
Mane pristatė redaktoriui Jokūbui Dzienajevičiui, redakcijos sekretoriui Domui Staseliui, bene žinomiausiam tų laikų Varėnos literatui Domui Jankauskui, partijos rajono komiteto atsakingam darbuotojui, Jonui Vėlyviui iš Rudnios, dar keliems literatams, kurių pavardžių iškart neįsiminiau.
– Jau turėtų Širvys pasirodyti... Einame pasitikti, – tarė Stasys Čižas.
Širvys ateina...
Televizijos tais laikais dar nebuvo. Dokumentinėse kino kronikose, kurios buvo rodomos prieš kiekvieną meninį kino filmą Onuškio kultūros namuose, nemačiau jokio poeto, rašytojo, o čia staiga kabinetuose pagyvėjimas, šurmulys:
– Širvys ateina...
Einame į prieangį, arčiau durų.
– O kiek poetų! – išgirstame Širvį. – Kiek būsimų dainorėlių...
Paulius Širvys šypsosi, kiekvienam spaudžia ranką.
Virpėjau iš jaudulio. Poetą Paulių Širvį įsivaizdavau tarsi nežemišką būtybę, kuris vietoj maldaknygės laiko savo poezijos knygelę „Ošia gimtinės beržai“, o dar mano nuostabai – stovi jis padėvėtu švarku, išklypusiais batais, nuo rūkymo parudavusiais pirštais, kaip koks mano gimtojo kaimo negrabus bernas...
Bet jau nuo pirmųjų žodžių, žvilgsnio, šypsenos Paulius Širvys pasirodė toks artimas, paprastas, savas.
Įtampa beregint atslūgo.
Netrukus sugužėjome į didesnį redakcijos kabinetą, kuriame į vieną buvo sustumti du stalai, o aplink sustatytos iš visų kabinetų suneštos kėdės.
– Truputį palaukime, nes turėtų ateiti ir Bronius Mackevičius, – pasakė Stasys Čižas.
Besišnekučiuodami palaukėme.
Atėjo ir jis.
Užu ilgo stalo
– Šiandien Varėnos rajono literatams istorinė diena. Susirinkome į neeilinį susitikimą su garbiais mūsų poetais – Pauliumi Širviu ir Broniumi Mackevičiumi. Tai pirmas toks susitikimas mūsų rajone. Jums siūlome paskaityti po vieną eilėraštį, o kitus duoti susipažinti susirinkusiems svečiams ir dalyviams, kad pareikštų savo pastebėjimus dėl eilėdaros, stiliaus, žodyno... Manau, kad toks eilėraščių aptarimas jums bus naudingas, – įžanginiu žodžiu prabilo Stasys Čižas.
S. Čižas buvo laiškais pranešęs literatams, kad prieš ateidami iš anksto atsiųstų redakcijai po 4-5 eilėraščius. Mašininkė juos perrašys mašinėle, kad visi susirinkimo dalyviai galėtų paskaityti, susipažinti su draugų kūryba.
Kadangi buvau pasodintas šalia Broniaus Mackevičiaus, jam ir buvo pasiūlyta aptarti mano eilėraščius. Aš ligi šiol saugau tuos eilėraščius su B. Mackevičiaus pastabomis. Iš 9 mano eilėraščių poetui labiausiai patiko „Svajonė“:
Kartais savo širdy karštą meilę jauti,
Bet slaptai ją krūtinėj nešioji.
Nes išdrįst negali, draugei tart, kad myli,
Ir dažnai naktimis ją sap-nuoji.
Ir todėl neretai, kai sutemsta, mąstai,
Kad tu nieko daugiau nenorėtum,
Kad tik draugė šita, taip karštai pamilta,
Tavo paslaptį šitą atspėtų.
B. Mackevičius brūkštelėjo: „Įdomus eilėraštis“ ir prie antro posmo pirmos eilutės „kai sutemsta mąstai“ prirašė: „Kodėl kai sutemsta?“
Palankiai įvertino ir eilėraštį „Užžėlęs takas“:
Tavim aš gyvenau, tavim tikėjau,
Kai pas tave šiuo vaikščiojau taku.
Tik vieną aš tave karštai mylėjau
Ir be tavęs man būdavo nyku.
Dabar šitam take vien usnys želia,
Jau tu manęs šiandieną nemyli.
Tad pasakyk, brangi, ar negêlia
Tavos širdies ir piktžolė dygli?
Eilėraščio pabaigoje B. Mackevičius parašė: „Nepaprastai įdomus. Kalbą patvarkyti ir spausdinti visur!“ Kalbos klaida – tai iš tikrųjų kirčiavimo klaida – turi būti ne negêlia, o négelia. Beje, šie du eilėraščiai jau buvo publikuoti „Tarybinio balso“ laikraštyje (1956 07 05), perėję redakcijos sietą, todėl B. Mackevičius ne kažin ką ir galėjo taisinėti. Kiti eilėraščiai labiau subraukinėti. Tarsi pasakyta, kad ir B. Mackevičiaus palankiai vertinti eilėraščiai buvo išgalvoti, neišjausti jokia asmenine patirtimi, tačiau iš tikrųjų pakankamai skambūs, taisyklingos eilėdaros, tad poetui to užteko, kad devintoko eilėraštyje būtų išskirti iš kitų literatų kūrybinių bandymų.
B. Mackevičius iš viso nepriekabiai vertino jaunųjų literatų eilėraščius, vis ieškodamas ir pagirdamas už kiekvieną skambesnį žodį, vaizdingesnį posakį.
Kitaip nusiteikęs buvo Paulius Širvys, literatų kūryboje ieškodamas paties prasčiausio rimo, nepritinkančios eilutės, posmo. Tačiau pajutęs, kad galbūt per griežtai pasakęs, sušvelnindavo vertinimus, paskatindamas atkakliai dirbti, bandyti, ieškoti, galbūt ir pavyks kai ką pasiekti kūryboje.
Kiek prisimenu, daugiausia paskatinamųjų žodžių išgirdo moksleivis Romas Sadauskas iš Druskininkų, o iš suaugusiųjų – Domas Jankauskas, kurio pluoštelis eilėraščių jau buvo išspausdintas LTSR rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“, mokytojas Domas Tertelis, taip pat jau girdėtas iš respublikinės spaudos. Įsiminė man ir Petras Averka, kuris savo kūrybos neskaitė, tačiau apie kiekvieno literato posmus pasakydamas savo nuomonę. (Vėliau girdėjau, kad jis buvęs prieškario laikų lietuviškų periodinių leidinių Vilniaus krašte aktyvus bendradarbis, Sibiro lagerininkas, sugrįžęs dirbo Varėnos miško ūkyje miškakirčiu, rašęs rajono laikraščiui, tačiau dažniausiai pasirašinėjęs ne pavarde, o įvairiais slapyvardžiais.)
Pilni jaukiausių įspūdžių iš literatų susirinkimo, žvaliausiais veidais ir virpančiomis širdimis, išsiskirstėme, laukdami literatūrinio vakaro Varėnos kultūros namuose.
Kultūros namuose
Varėnos miestas buvo pilnas skelbimų. Išsaugojau nuotrauką, kurioje grupelė literatų nufotografuota prie vieno iš jų: „Visiems, Visiems. Visiems SEKMADIENĮ kultūros namuose įvyks pirmasis rajono jaunųjų literatų savos kūrybos LITERATŪRINIS VAKARAS.
Dalyvaujant poetams A. Jonynui, P. Širviui, V. Giedrai, B. Mackevičiui.
Pradžia 20 val.
Kviečiame visus atvykti.
Būrelio valdyba.“
Kaip matome, taip buvo sureikšmintas jaunųjų literatų būrelio susirinkimas ir jų pirmasis viešas pasirodymas, kad garbūs poetais tarsi į antrąjį planą nurašyti, paįvairinant jaunųjų literatų renginio foną. Beje, V. Giedra literatų susirinkime nedalyvavo, tačiau į vakarą atvyko, o A. Jonynas tądien Varėnoje nepasirodė.
Buvo saulėta, rami rugpjūčio 19-osios pavakarė. Po vieną ir būreliais žmonės traukė į kultūros namus. Jų susirinko pilnutėlė salė. Vakaro organizatoriai pasirinko tokią renginio tvarką: ant scenos – du stalai, gal kokių dvidešimt ar daugiau kėdžių, tribūna – kad literatai, ypač moksleiviai, mažiau jaudintųsi prieš jiems neįprastą publikos dėmesį, apsiprastų su scena. Iš karto juos susodino su poetais. Apdairiai padarė, „prisijaukindami“ prie viešumos, prie garbių svečių, prie salės plojimų.
Renginys užtruko maždaug dvi valandas. Literatams leido paskaityti po 2-4 eilėraštukus, poetams – kiek jie nori. Kad ir kaip buvo akcentuojami jaunieji literatai, būsimieji Varėnos krašto kultūros puoselėtojai, kad ir kokiais pagarbos žodžiais buvo pristatomas kraštietis, kilęs iš Paąžuolės kaimo, taip pat Vincas Giedra, kurio tėvas Pranas Giedra, žinomas juodojo molio keramikas, gyvenęs Merkinėje, vis dėlto griausmingiausių plojimų susilaukė Paulius Širvys. Nors jis irgi buvo sietinas su Varėnos rajonu, nes pokario metais kurį laiką buvo Merkinės MTS (mašinų–traktorių stočių) laikraščio redaktorius, tačiau ant scenos apie tai nebuvo užsiminta. Ligi šiol man neišbluko iš atminties, ką Varėnos kultūros namų scenoje tą vakarą skaitė P. Širvys. Tai eilėraščiai iš ciklo „Čikaga, tu mano Čikaga“ (iš rinkinio „Ošia gimtinės beržai“), taip pat eilėraštis iš rankraščio, kuris tuo metu dar neturėjo ir pavadinimo, o vėliau buvo papildytas vienu kitu posmu ir pavadintas „Nemunas“. Štai ką reiškė jau tada poetas Paulius Širvys, nors tuo metu tebuvo išleidęs vos du eilėraščių rinkinius – „Žygių draugai“ ir „Ošia gimtinės beržai“. Manau, kad daugumai vakaro dalyvių jo eilėraščiai, jo savitas bendravimas su publika, be oratorinių gebėjimų, paliko pačius maloniausius prisiminimus. Nejučiomis P. Širvys tapo pirmojo rajono literatų vakaro pagrindiniu akcentu, kokybės ženklu.
Po to
Literatūrinis vakaras Varėnoje turėjo reikšmingą poveikį literatams, jų vadovams. Daugeliui atsirado džiugus noras kurti, ieškoti, bandyti. A. Čižas pasiūlė – siųskite eilėraščius, vaizdelius, straipsnelius į redakciją, kai daugiau jų sukaupsime, kviesime į susirinkimus, aptarsime. Taip ir darėme. Susirinkti nebuvo taip paprasta: iš Druskininkų, Valkininkų galėjo atvažiuoti traukiniu, o ką daryti kitų vietovių literatams: autobusai dar buvo didelė retenybė, reikėdavo laukti pakeleivingų mašinų arba skuosti dviračiu. Man iš kito rajono buvo dar sudėtingiau – daugiau kaip dvidešimt kilometrų iš namų dviračiu iki artimiausios Rūdiškių geležinkelio stoties, o iš ten traukiniu į Varėną. Kai keliai būdavo pabjurę ar užpustyti, tekdavo atidėti susirinkimus iki pavasario dienų. Bet ir tada visokių kliūčių atsirasdavo: tais laikais pamokos vykdavo ir šeštadieniais, kasmet pavasarį reikėjo laikyti keliamuosius egzaminus, o dar buvome užimti užklasine veikla, renginiai vykdavo ir pačiose mokyklose. Tačiau aš stengdavausi nepraleisti nė vieno susirinkimo.
Suprasdamas mano sudėtingą padėtį su Varėnos rajono literatais S. Čižas jau 1956 m. rugpjūčio 30 d. laiške parašė:
„Pagalvokite rimtai dėl persikėlimo mokytis į mūsų mokyklą ir parašykite, ką galvojate. Mums tokių žmonių labai reikia ir mes esam pasiryžę Jums visame kame padėti. Taigi pagalvokite. Pas mus literatūriniam augimui dirva geresnė negu Jūsų rajone (bent man taip atrodo).“
Tai nebuvo utopinis pasiūlymas. Jau vėlų rudenį iki pražydusio pavasario aš, gyvendamas maždaug už 6 km nuo mokyklos, neturėjau pasirinkimo – turėdavau apsigyventi tėvų išnuomotame kambarėlyje pas kokį nors Onuškio miestelio gyventoją, o tik savaitgaliais parskubėdavau aplankyti tėvų ir parsigabenti iš jų maisto visai savaitei. Todėl atrodė logiška: ne Onuškyje samdyti kambarėlį, o Varėnoje, kur iš tikro visai kita kūrybinė atmosfera. Jau tada neturėjau didelių vilčių su literatūrine kūryba, tačiau save mačiau tik redakcijoje besidarbuojantį... O Varėnos redakcija man jau žadėjo vietinio laikraščio korespondento kėdę ir staliuką.
Tėvai jau buvo prie 60-ties, abu ligoti, o aš vienintelis jų vaikas, todėl net nepasakiau jiems apie varėniškių pasiūlymą, nes supratau, kad turiu laikytis arčiau tėvų, savo rajone, savo įprastoje mokykloje. Padėkojau už pasiūlymą ir atsiprašiau, kad juo, deja, negaliu pasinaudoti...
Per respublikinį radiją
S. Čižas pasistengė, kad rajono literatų kūryba nuskambėtų ir per respublikinį radiją. Parinko pluoštą eilėraščių, kurie jam atrodė geriausiai pavykę, ir nusiuntė respublikiniam radijui.
Tuoj pat gavo žinią: atrinkome, skaitysime... Kviečiame klausytis...
Netrukus rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“ (1956 10 11) pasirodė informacija: „Valandėlė rajono literatams“:
„...Vilniaus radijas paskyrė valandėlę Varėnos rajono jauniesiems literatams. Radijo klausytojai buvo trumpai supažindinti su varėniškių literatų veikla. Buvo perskaityti R. Sadausko eilėraščiai „Teka Ratnyčėlė“, „Senas laikrodis“, „Sveika, tėviške“, A. Česnulytės eilėraštis „Poetui proletarui“, A. Marcelytės „Aš vairuoju plieno žirgą“, J. Laurinavičiaus „Svajonė“ ir kt.
Eilėraščius skaitė aktoriai Janina Berūkštytė ir Laučiūnas“.
Gaila, kad tais laikais mažai kas turėjo „radijo taškus“, todėl šios laidos negirdėjo, tačiau po to vienas per kitą sužinojo ir džiaugėsi. Beje, ypač nudžiugo Adelė (Ūla) Česnulytė, parašiusi eilėraštį, skirta Juliui Janoniui. Mat apie tai ji sužinojo iš manęs tik dabar, tai yra lygiai po... 70 metų! A. Česnulytė (Zienienė) kilusi iš Mančiagirės kaimo (Varėnos r.). Buvusi pedagogė, kraštotyrininkė, visuomeninio muziejaus įkūrėja Baltojoje Vokėje (Šalčininkų r.), literatė (išleido tris eilėraščių rinkinius). Jai 86-eri. Gyvena Baltojoje Vokėje.
Buvo surengtos dar kelios valandėlės Varėnos rajono literatams – kasmet po dvi-tris. Pavyzdžiui „Tarybinis balsas“ 1959 m. rugpjūčio 23 d. numeryje rašė:
„Rugpjūčio 16 d. rytą respub-likinis radijas laidą „Vešlus atžalynas“ paskyrė Varėnos rajono pradedantiesiems literatams.
Laidoje buvo išanalizuota prie rajono laikraščio redakcijos veikiančio literatų būrelio veikla (analizavo poetas B. Mackevičius – J. L.).
Laidos metu aktorius K. Preikšas skaitė būrelio narių drg. drg. Sadausko, Tertelio, Jankausko, Laurinavičiaus, Gelingio, Strunkevičiūtės ir kitų eilėraščius“.
Šios laidos kėlė literatų nuotaiką, kėlė tam tikrą pripažinimą ne tik rajono, bet ir respublikos mastu. Varėniškis būrelis buvo laikomas vienu veikliausių ir kūrybiškiausių Lietuvos rajonuose.
Bus daugiau