Glavlitas – „Almanachui – ne!“
Literatų būrelio veikla buvo plačiabarė.
Štai dar kai kurie jos momentai.
Visi literatai rašė, aptarinėjo savo kūrybą, tačiau bene labiausiai laukė savo eilėraščių, vaizdelių publikacijų laikraštyje. Ir redakcija jų neapvildavo: beveik kiekvieną mėnesį S, Čižas arba D. Jankauskas parengdavo literatūrinį puslapį, daugiausia atrinkdami eilėraščių, kartkartėmis įdėdavo ir redakcijoje gautų kūrinėlių apžvalgas (jas, pasirašinėdami įvairiais slapyvardžiais, rašė Domas Tertelis, Domas Jankauskas). Literatūriniuose puslapiuose pasirodė Romo Sadausko, Juozo Volungevičiaus, Elenos Strunkevičiūtės, Domo Jankausko (kartais jis pasirašinėdavo slapyvardžiu J. Daugirdas), taip pat ir mano eilėraščių.
P. Širvys (pirmas kairėje) ir šalia jo J. Laurinavičius
Labai didelės viltys buvo siejamos su Varėnos rajono literatų almanachu. Turėjome pavyzdį, iš kažkur gautą Pakruojo rajono literatų almanachą, padaugintą rotoprintu. Mes norėjome pažengti dar toliau – išleisti almanachą, išspausdintą spaustuvėje. Laikraštyje buvo paskelbta: „Š. m. gruodžio 1 d. sukanka 10 metų nuo rajono laikraščio „Tarybinis balsas“ pirmojo numerio išleidimo. Prisidėdami prie išleidimo metinių pažymėjimo, rajono jaunieji literatai nutarė atskira knyga išleisti almanachą [...] Išrinkta almanacho redkolegija, į kurios sudėtį įeina drg. drg. Kancleris, Staselis, Čižas [...] Almanache bus pateikti geriausi rajono poetų ir prozaikų kūriniai“.
Deja, išleisti almanacho nepavyko. Oficiali versija – nesurinktas reikalingas skaičius jaunųjų literatų kūrinių. Tai netiesa. Reikalingų almanachui kūrinėlių buvo surinkta per akis, jų meninio lygio rajono almanachui irgi pakako. Beje, aš pirmas pateikiau redkolegijai pluoštelį savo eilėraščių, daugiausia jau spausdintų respublikiniuose laikraščiuose ar žurnaluose. Kiti autoriai – irgi ne vien tik rajone žinomi literatai – Romas Sadauskas, Domas Jankauskas. Tikroji priežastis buvo visai kita, apie ją buvo tik puse lūpų pakuždama: almanachui „Ne!“ pasakė Glavlitas (cenzūra) daugiausia dėl kai kurių autorių biografijų: Domas Tertelis studijų metais (VU) buvo tardomas Saugumo rūmuose, dėl ideologijos klaidų svarstomas Istorijos ir filologijos fakulteto komjaunimo susirinkime, Petras Averka buvo Sibiro tremtinys, Jonas Volungevičius irgi „antitarybinis elementas“... Gal juodų dėmių literatų ar jų tėvų, giminių biografijose buvo ir daugiau, kurių kiti nežinojome.
Žvilgsniai
į Rojų Mizarą
S. Čižas visaip bandė gelbėti padėtį: ieškojo įtakingų kultūros veikėjų Lietuvoje ir užsienyje, kad užtartų rajono literatus, pagirtų jų pastangas kūrybinei veiklai, pritartų jų sumanymą išleisti savo kūrybos almanachą. Daugiausia vilčių buvo susietą su, kaip tada vadino, pažangiu Amerikos lietuvių rašytoju, publicistu, ilgamečiu „Laisvės“ ir kitų lietuviškų laikraščių redaktoriumi Rojumi Mizara (1895—1967), kuris buvo kilęs iš Savilionių kaimo (netoli Merkinės). Tai buvo „gelbėjimosi ratas“ Varėnos literatams, kad jų veikla iš viso nebūtų sužlugdyta. R. Mizara savo knygoje „Apie tave, gimtoji žeme“ (Vilnius, 1962) rašė: „Keletą metų man teko susirašinėti su II-osios Varėnos vidurinės mokyklos moksleiviais-literatais.
Nuotraukoje – literatūros vakaro dalyviai Varėnoje 1956 m. rugpjūčio 19 d.: pritūpę (iš kairės) – S. Čižas, redaktorius J. Dzienajavičius, B. Mackevičius, J. Laniauskas. Stovi – R. Sadauskas, J. Ūdras, A. Česnulytė, V. Giedra, P. Širvys, Onuškio vid. mokyklos moksleivis J. Laurinavičius, E. Strunkevičiūtė iš Valkininkų, D. Staselis, D. Jankauskas
Ryšį su varėniškiais moksleiviais palaikėme per mokytoją S. Čižą ir rajoninės bibliotekos vedėją A. Kanclerį. Kartą per metus, rudenį, jaunieji literatai Varėnoje šaukia sąskrydžius, kuriuose aptaria savo kūrybą. Ir aš jiems kasmet siunčiau po laišką-sveikinimą“. Taip iš tikrųjų R. Mizara ir darė, mūsų viešus literatūrinius vakarus įvardindamas sąskrydžiais, turbūt net nepagalvodamas, kad kiekvienu savo laišku įduoda varėniškiams literatams lyg kokį perkūnsargį nuo saugumo žabangų. Ten teko džiugiu balsu kiekvieno renginio pradžioje prabilti: „Štai ir vėl mes gavome pažangaus Amerikos lietuvių rašytojo ir žurnalisto Rojaus Mizaro laišką, kuris vėl dideliai vertina mūsų kūrybines pastangas, skatina mus dar atkakliau kurti“ – ir jau niekas iš partijos ir saugumo atstovų nedrįsdavo knaisiotis po literatų ar jų artimųjų biografijas, bijodami likti nesuprasti nuoširdaus Tarybų Lietuvos draugo užjūryje.
Varėniškiai literatai – užsienio lietuvių spaudoje
R. Mizara neapsiribojo laiškais Varėnos literatams. Jis skatino juos siųsti savo kūrinėlius Amerikos lietuvių laikraščiams, ypač jo redaguojamai „Laisvei“. Tai buvo džiugi žinia. Tai kas, kad „Laisvė“ komunistinės pakraipos, bet mes juk priklausom dar kairiškesniam laikraščiui – varėniškių „Tarybiniam balsui“, kodėl neduoti ir ‚Laisvei“ mūsų kūrybos. S. Čižas atrinkinėjo mūsų geriausius literatūrinius kūrinėlius R. Mizarai, ir jis kai ką vis įdėdavo į laikraštį. Jį atsiųsdavo redakcijai ir rajoninei bibliotekai. Gaila, kad tais laikais nebuvo galimybių atšviesti tuos literatūrinius skyrelius, išdalinti juos autoriams, o patys laikraščiai ilgainiui neišliko. „Laisvė“ , kiti Amerikos lietuvių laikraščiai literatams buvo tarsi moralinė kompensacija už nesėkmingą bandymą išleisti almanachą.
Nežinau, koks R. Mizaros laiškų likimas, ypač po to, kai Varėnos krašte buvo nuvainikuotas šio rašytojo kultas (pvz., buvo atšauktas Rojaus Mizaros vardas, kuris buvo suteiktas Merkinės vidurinei mokyklai). Pluoštelį tų laiškų S. Čižas kadaise atidavė man (deja, atrodo, aš jų neišsaugojau, nerandu savo archyve). Aš parašiau apžvalginį straipsnį „R. Mizaros laiškai“. Jis buvo išspausdintas „Literatūros ir meno“ savaitraštyje (1987 12 26, p. 16).
Vėl vakarai,
bet blankesni
Pirmojo literatūrinio vakaro Varėnoje sėkmė paskatino literatus ir toliau rengti, kaip įvardijo R. Mizara, sąskrydžius, tarsi atsiskaityti prieš visuomenę, ką jie sukūrė, kaip sekasi įgyvendinti savo sumanymus, planus. Štai 1957 m. liepos 28 d. literatūrinis vakaras buvo surengtas rajoninės bibliotekos iniciatyva. Renginiui vadovavo bibliotekos vedėjas Algirdas Kancleris. Atvyko keli Kultūros ministerijos atstovai. Negalėdamas atvykti į vakarą, sveikinimus atsiuntė poetas Anzelmas Matutis iš Alytaus. Buvo pakviesti ir keli poetai iš Vilniaus, bet ir jie neatvyko. Tačiau rajono literatai dar buvo aktyvūs, jų susirinko visas būrys. Savo kūrybą skaitė D. Jankauskas, S. Kazakauskas, S. Čižas, J. Volungevičius, dar keli. Vakaras nepaliko tokio įspūdžio kaip pernykštis, nes jis buvo daugiau ideologizuotas, pritemptas paminėti Dzūkijos išvadavimo iš hitlerinės okupacijos 13-ąsias metines, kiekvienam literatui buvo pasiūlyta tai progai parašyti ir perskaityti savo eilėraštį.
1959 m. sausis buvo paskelbtas knygų mėnesiu Lietuvoje. Tad ta proga Varėnos „Pergalės“ kino teatre vėl buvo surengtas literatūrinis vakaras. Į vakarą atvyko prozininkas, romano „Nemunas“ autorius Jonas Usačiovas ir poetas, „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio žurnalistas Jonas Šiožinys. Tuo metu aš jau buvau baigęs vidurinę, dirbau atstatant per pavasario potvynį apgriautą Baltosios Ančios hidroelektrinę, o gyvenau Druskininkuose. Vakare perskaičiau kelis savo eilėraščius. Šilčiausiai buvo sutiktas J. Šiožinys.
Gaila, kad vislab į rajono literatų veiklą ėmė kištis partijos rajono komitetas. Štai neva rūpindamiesi jaunųjų talentų puoselėjimu į literatų vakarą „Pergalės“ kino teatre atėjo net keli partijos rajono komiteto darbuotojai, o vadovauti vakarui netgi ėmėsi partijos rajono komiteto sekretorius „drg. Medvedevas“ Po renginio kine priverstine tvarka buvo rodomas kino filmas „Komunistas“. Keitėsi ir rajono literatų būrelio pirmininkai: S. Čižą pakeitė LKP Varėnos rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas D. Jankauskas. Matyt, tokie pokyčiai įbaugino ir rajono laikraščio redaktorių Jokūbą Dzienajevičių, kad jis, buvęs Smetonos laikų jaunasis vaikiškų laikraštėlių literatas, rasdavo priežasčių neateiti į literatų renginius, netgi pasiūlęs, kad galbūt geriau tiktų, kad literatų būrelis veiktų ne prie rajono redakcijos, o prie rajoninės bibliotekos.
Į respublikinius puslapius
Kaip nepaminėti ir tokio gražaus fakto iš varėniškių rajono literatų gyvenimo ir kūrybinės veikos. Rajono laikraščio literatūriniai puslapiai džiugino, tačiau literatai norėjo savo kūrybą ne tik išgirsti per respublikinį radiją, bet ir išvysti laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Bet ar ji jau tinkama tokiems leidiniams? Reikia jos nusiųsti, pabandyti... Mane paragino taip padaryti pats S. Čižas. Nusiunčiau kelis vaikiškus eilėraščius „Lietuvos pionieriaus“ redakcijai. Ilgai laukti neteko: 1958 m. vasario 6 d. laikraščio numeryje su rubrika „Mūsų kūryba“ buvo išspausdintas mano eilėraštis „Vytuko knygos“. Tai buvo debiutas ne tik man, bet dar dviem moksleiviams: Baliui Sriubui, būsimajam šimtų dainų tekstų autoriui, ir Violetai Palčinskaitei iš Kauno, būsimajai poetei ir dramaturgei. Tikrai neeiliniai prisiminimai. Moksleivių laikraščiai, žurnalai mano eilėraščius spausdino ne varėniškių literatų būrelio vardu, o su Onuškio vidurinės mokyk-los nuoroda.
Nebuvo jokia staigmena respublikinėje spaudoje išvysti ir kitų varėniškių literatų kūrybos, ypač R. Sadausko, D. Tertelio, D. Jankausko...
– Mes iš Varėnos, – pakiliai prisistatydavome redakcijoms, kitų rajonų literatams.
Tai skambėjo kaip aukšta praba.
Tęsinys. Pradžia Nr. 65