Šiame rinkinyje daugiausia 1918-1940 m. Merkinės fotografijų: žmonės, pastatai, piliakalnio ir gamtos vaizdai. Algimantui atsisveikinti su kolekcija nebuvo lengva. Juk tai dalis jo gyvenimo, dalelė jo paties... Ir už tai esame jam dėkingi. Šis susitikimas su Algimantu muziejuje nebuvo pirmas.
Batų krautuvė Merkinėje, XX a. 3-4 dešimtmetis
Jau ankstesniais metais iš Algimanto esame gavę senų leidinių, dokumentų. Jo surinktos fotografijos puošia muziejaus išleistą albumą „22 Nepriklausomybės metai Merkinėje (1918-1940)“. Algimantui Merkinė ir Merkinės kraštas yra labai brangūs. Juk netoliese jo gimtinė – Parudnios kaimas.
Algimanto atmintyje – ir prieškario Merkinės vaizdai (vaiko akimis matė karo dar nesugriautą miestelį). Čia baigti jo mokslai, o mokykloje įvyko pirmieji prisilietimai prie knygų pasaulio, kurios jį vėliau įkvėpė kolekcionavimui.
Tvenkinys prie Merkinės piliakalnio, XX a. pirma pusė
2010 m. išleistoje Vidmanto Staniulio knygoje „Diagnoze: bibliofilija“ Algimantas pasakoja, kad meilė knygai atėjo iš vaikystės, o didžiausi to „kaltininkai“ buvo tėvai ir lietuvių kalbos mokytojos: Aldona Jurgaitytė ir Milda Zilporytė-Kubilienė. Pastebėję vaiko pomėgį knygoms, mokytojai iš asmeninės bibliotekos parinkdavo Algimantui knygų, tarp kurių buvo I. Simonaitytės, Dž. Steinbeko, L. Tolstojaus ir kitų klasikų kūrinių, kurie pokario metais tarp propagandinės literatūros buvo retenybė (cit. Algimantą „šviesa tunelio gale“). Algimanto atmintyje – ir vaikystėje įvykę pirmieji prisilietimai prie Krėvės kūrybos, Valančiaus raštų. „Mūsų klasėje buvo nerašyta taisyklė į mokyklą atsinešti turimas prieškario knygas ir jomis keistis su klasės draugais“. Knygų skaitymo aistra buvo tokia didelė, kad jas skaitydavo visur: ir per pertraukas, ir namuose, ir pamokų metu. Mokytojai buvo tolerantiški. Algimantas neprisimena atvejo, kad senoji knyga būtų atimta. Mokytojai tik perspėdavo, kad pamokos metu skaityti pasislėpus negražu, ir liepdavo pasidėti.
Algimanto Antanevičiaus rankose muziejui perduota senų Merkinės fotografijų albumas
„Turėjau klasės, o vėliau ir suolo draugą, kuris bene dažniausiai atsinešdavo prieškario knygų ir žurnalų. Gražiai sutardavau ir dažnai po pamokų keldavomės per Merkį ir traukdavom į jo namus, kur viename kambaryje buvo kalnas šių gėrybių. Beje, draugas (vėliau rimtas mokslo vyras) turėjo silpnybę – labai mėgo saldainius, todėl aš kur nugriebdamas kokį rublį pirkdavau jam saldainius, o jis man duodavo knygų ir žurnalų. Taip mano namuose atsirado keletas „Židinio“, „Vairo“, „Ateities“ žurnalų, S. Santvaro „Pakalnių debesys“, B. Rutkūno „Nuodėmės“ ir kitos knygos. Tarp jų ypač gilų įspūdį palikusi B. Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“.
Kitas šaltinis, iš kurio Algimantas sėmėsi gaivaus tam metui spausdinto žodžio, buvo jo artimas kaimynas, mažai mokslų krimtęs, bet nepaprastai apsiskaitęs žmogus. Su juo Algimantas bendravo nuo vaikystės. Po Stalino mirties kluone iš po grendymo jis atkasė dvi dideles skrynias savo brolio, buvusio policininko, paliktų knygų. Gaila, nemažai jų buvo nukentėję nuo drėgmės ir likę beveik bevertės. Tačiau nemažai ir liko. Tada Algimantas susipažino ne tik su „Policijos“, „Kario“ žurnalų komplektais, bet ir su „Lietuviška enciklopedija“, kitomis prieškario knygomis. Jau bebaigiant vidurinę, labai atsargiai, prašydamas niekam neprasitarti, kaimynas Algimantui davė paskaityti porą tomų „Lietuvių archyvo“ (bolševizmo metai), A. Valucko „Kolektyvinė tironija“ ir dar vieną kitą panašios tematikos knygą, vertusią giliai susimąstyti. Savo turimų knygų turtais kaimynas niekam nesigirdavo, o Algimantas buvo vienintelis žmogus iki pat Atgimimo, kuriam šiuos lobius jis patikėdavo be jokių apribojimų.
Nuolatinis bendravimas su knyga suformavo Algimanto tvirtą norą studijuoti lietuvių kalbą. Tačiau gyvenimo realijos šiam norui nebuvo dėkingos. Anksti mirus tėvui, motinai likus su dviem mažamečiais, išmokyti bent vieną vaiką buvo nepakeliama našta. Tad reikėjo ieškoti kelių, kaip greičiau užsidirbti duoną. Algimantas pasirinko mokslus, susijusius su žemės ūkiu, taip pat jo mėgiamu dalyku, nors ir žymiai sunkiau derinamu su knyga.
Pabaigęs žemės ūkio technikumą Alytuje, Algimantas gavo darbą, tačiau – toli nuo namų ir dar toliau nuo knygų. O jau po pusmečio buvo paimtas tarnauti 3 metams į sovietų kariuomenę netoli Vladivostoko, prie Japonų jūros, visai svetimame krašte. Bet knyga, nors ir ne lietuviška, nepaliko jo ir ten. „Perskaičiau kone viską, kas buvo galima gauti kariuomenės bibliotekoje,“ – pasakoja Algimantas. Tarnybos metu Jis išmoko rusų kalbą, iš rusiškų vadovėlių pasiruošė stojimui į aukštąją mokyklą.
Ant Merkinės piliakalnio, 1930 m.
Po tarnybos kariuomenėje Algimantas įsidarbino Varėnos rajono Valkininkų kolūkyje agronomu, kartu įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją Kaune. Vėliau Algimantas dirbo viename kolūkyje prie Punios, kur sutiko būsimą žmoną Eleną. Dar vėliau - vyr. agronomu Rimėnų tarybiniame ūkyje, Raižių tarybinio ūkio direktoriumi. Darbštumas ir atsakingumas Algimantui pelnė pagarbą. Aukščiausios pareigos – Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje Algimantas dirbo inspektoriumi Mokesčių inspekcijos Alytaus skyriuje, o darbštumas nuvedė iki viršininko pavaduotojo pareigų.
Atsakingos pareigos, sukurta šeima ir maži vaikai Algimantą kurį laiką buvo atitraukę nuo pomėgių, tačiau, paaugus vaikams, draugų pakalbintas, gal apie 1976-tuosius nuvažiavo į Kauno mecenatų – kolekcininkų klubą, kur užsimezgė naujos pažintys, atsirado noras surinkti geriausias prieškario knygas ir palikti vaikams, nes tada neatrodė, kad jos dar kada gali būti išleistos.
Knygų kolekcionavimą lydėjo nuotraukų, atvirukų rinkimas. Ypač Algimantą sužavėjo apie XX a. 80-uosius metus Klaipėdos jūreivių klube tarp knygų rasta Alytaus ulonų fotografija. „Griebiau tą nuotrauką, ir nuo tada prasidėjo nuotraukų rinkimas“. Pradžioj Algimantas rinko bene visas senas nuotraukas, tačiau su laiku ėmė koncentruotis į Dzūkijos ir Ulonų fotografijas. Alytaus ir Merkinės fotografijos tapo prioritetinėmis. Už daugumą tų nuotraukų reikėjo mokėti nemažus pinigus.
Devintą dešimtmetį jau beskaičiuojantis Algimantas nusprendė Merkinės fotografijas perduoti Merkinės muziejui. Kaip teigia muziejaus direktorius Žygimantas Buržinskas, tokia kolekcija kiekvienam Lietuvos muziejui būtų didelis turtas.
Kaip teigia Algimantas, kolekcionavimui „paaukotų metų, dienų, o kartais ir naktų nesigailiu – kiek sutikta šviesių žmonių, kiek daug sužinota, ko tik nepatirta“.
Dėkojame Algimantui už jo indėlį į atminties puoselėjimą, meilę savo kraštui ir žmonėms.
Su skaitytojais dalinamės keletu Algimanto kolekcijos vaizdų iš Merkinės 1918-1940 m.