Nacionaliniams parkams – 35 metai
Nežinau, kam gimė mintis nacionalinių parkų 35 metų jubiliejui surengti koncertų ciklą, bet mintis graži. Juo labiau, kad koncertuose pasirodė kompozitorius ir pianistas Gediminas Gelgotas kartu su ansambliu NIKO. Jų muzikiniuose kūriniuose galima išgirsti dejuojančių medžių girgždesi ir bičių dūzgesį, vėjo šuorą ir upelio čiurlenimą, išgirsti… tylą.
PRIE GARUOJANčio katilo su grybų sriuba skubėjo visi šventės dalyviai. Prakrikus eilutei, susiruošiau nufotografuoti virėjus, bet staiga tarp manęs ir jų išdygo kolega Sigitas. Šaukiu Sigitui: neužstok Jono. O Jonas kerta iš peties: dar negimė žmogus, kuris mane užstotų. Štai tokia buvo šventė
Vienas iš tokių koncertų įvyko š. m. rugpjūčio 27 d. Marcinkonyse, prie Kastinio ežero. Apie saugomas vertybes ir atliktus darbus Dzūkijos nacionaliniame parke kalbėjo Parko direktorius Eimutis Gudelevičius, su nacionalinių parkų jubiliejumi pasveikino aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė.
Dzūkijos nacionaliniame parke dirbu daugiau kaip 34 metus, todėl ir aš buvau įpareigotas pasakyti žodį apie šią saugomą teritoriją.
Žodis
apie pagrindines Dzūkijos nacionalinio parko vertybes (nuorodoje papildytas keliomis detalėmis)
Kiekvienas iš šiemet savo 35-metį mininčių parkų puoselėja išskirtines to krašto vertybes, bet visi jie turi bendrą vardiklį, bendrą tikslą: jie sukurti turtingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiūriu krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti ir naudoti Lietuvos gamtos bei Tautos labui. Įsiklausykime: Gamtos ir Tautos labui.
Dzūkijos nacionalinio parko plotas įkūrimo metu siekė 55 040 hektarų. Didžioji jo dalis (apie 95 procentai) priklauso Varėnos rajono savivaldybei, o likę apie 5 procentai – Alytaus ir Lazdijų rajonams. Šiuo metu parko plotas 58 452 hektarai. Tačiau svarbu ne vien tik plotas. Filosofas Antanas Maceina rašė: „Tauta nėra vien teritorija. Kultūra pirmiausia gyvena žmonėse. Tik paskui atsiranda žemėlapiai.“ Kita vertus, nei paukštis, nei vėjas, nei upelis nežino, kad žmogus, nesugebėdamas gyventi darnoje su gamta, padalino savo žemę į saugomas ir nesaugomas teritorijas. Jiems visa teritorija yra ir naudinga, ir reikalinga.
Įkūrus parką, jo teritorijoje esančiuose 78 kaimuose ir Merkinėje gyveno kiek daugiau kaip 4 000 žmonių. Skaičius lyg ir neblogas, bet jau tuo metu daugiau kaip 45 procentai gyventojų buvo pensinio amžiaus ir tik 12 procentų – jaunesni nei 15 metų. 2013 metais parko teritorijoje buvo likę vos 3 358 gyventojai. Tuo metu tai buvo maždaug 5,5 gyventojo viename kv. kilometre. Vilniaus mieste jis yra 1600 gyventojų viename kv. km, o kai kuriuose mikrorajonuose svyruoja nuo 3000 iki 9000 gyventojų viename kvadratiniame kilometre. Mes čia, šiame krašte, gyvenam prabangioje aplinkoje: tyras oras, švarios upės, skaistūs šaltiniai ir nuoširdūs žmonės.
Daugelis įsivaizduoja, kad Dzūkijos grožis ir vertybė yra miškai. Iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip – šio krašto grožis slypi per miškus tekančių upių srovėje. O ir Čiurlionio pavardę galima asocijuoti ne tik su čiurliu, bet ir upelio čiurlenimu. Parkas ir buvo įkurtas, siekiant išsaugoti unikalų Dainavos krašto hidrografinį tinklą bei Nemuno, Merkio, Ūlos, Grūdos ir Skroblaus slėnius, kurie tarnauja kaip būdingi augalų bei gyvūnų migracijos keliai. Gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti mūsų parke yra išskirti 3 gamtiniai rezervatai, 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis draustiniai. Galima šias įvairiais reglamentais saugomas teritorijas preparuoti ir pateikti skaičiais: kiek čia gyvena augalų, paukščių ar drugių, kiek jų saugoma Europos mastu ir t. t. Bet tie skaičiai – tik medaus laižymas per stiklą. Visą tai reikėtų pamatyti savo akimis, išgirsti savo ausimis, paliesti, užuosti, pakramtyti arba tiesiog patirti tylą.
ORAS BUVO MALONINGAS IR žiūrovai buvo patogiai įsitaisę ant scenos lyg ložės
Daugeliui Dzūkija asocijuojasi ir su dainuojančiais dzūkais. Kiekviename kaime – ir ne tik šilinių, bet ir gruntinių dzūkų – gyvavo savas etnografijos ansamblis: pradedant nuo Lynežerio, per Marcinkonis, Žiūrus iki pat Subartonių ir Panaros. Šie ansambliai turėjo labai stiprius lyderius: Marcelę Paulauskienę – Žiūruose, Joaną Serenčikienę – Marcinkonyse, Mariją Martūnienę – Lynežeryje, Danutę Gaidukevičienę – Subartonyse. Savo laiku jau apsnūdusį Puvočių ansamblį reanimavo ir ilgam gyvenimui prikėlė Onutė Drobelienė, tuo metu dirbusi Dzūkijos nacionaliniame parke.
Ir, regis, ant šitos scenos ką tik pasibaigė – įsiklausykime – jau 21-asis tarptautinis folkloro festivalis „Subatėlės vakarėly“, apjungiantis visą šilinių dzūkų kraštą. Šio festivalio siela – parko darbuotojas Jonas Bajoriūnas.1
Dar nebuvo parko, kai jaunas ornitologas Eugenijus Drobelis Čepkelių raisto pakraštyje iškėlė dirbtinį lizdą išnykusiems Lietuvoje jūriniams ereliams privilioti. Daug kas iš jo šaipėsi, bet jūriniai ereliai grįžo į Lietuvą ir įsikūrė būtent jo sukonstruotame lizde2. Jie grįžo! Dirbdamas parke Eugenijus Drobelis inicijavo drevinės bitininkystės ekspozicijos kūrimą Musteikos kaime. Tą darbą šauniai vainikavo dabartinio parko direktoriaus Eimučio Gudelevičiaus pastangos. Jo dėka dabar Musteikoje turime vienintelį Lietuvoje Drevinės bitininkystės muziejų, kurį puoselėja visų amatų meistras Romas Norkūnas. Jis organizuoja ir garsiąsias Pynimo savaites, kuriose šalia moksleivių, norinčių išmokti senųjų amatų, galima pamatyti ir solidžius mokslininkus bei tyrėjus.
GEDIMINAS GELGOTAS KARTU SU ANSAMBLIU NIKO
Jeigu nebūtų parko, nebūtų ir Margionių klojimo teatro. Bet pastatas – tik sienos, tik galimybė jame kažką daryti ir kurti. Jei ne Rimutė Avižinienė, mes neturėtume tradicinio respublikinio kaimo teatrų festivalio-konkurso „Citnaginė“ Juozo Gaidžio premijai laimėti. Rimutė Avižinienė nėra parko darbuotoja, bet ji – tiesioginė Juozo Gaidžio mokinė, ir sunku būtų įsivaizduoti šį kraštą be jos gyvenimo indėlio į mūsų paveldą. Merkinės krašte turime kitą pavyzdį, kai Rita Černiauskienė su vyru Vytautu 2001 metais įkūrė etnokultūros klubą „Kukumbalis“, kuris tapo neakivaizdine etnokultūrine mokykla, išauginusia visą būrį jaunų žmonių, kurie nelaukia, kol kas nors juos palinksmins, o patys kuria savo gyvenimo šventę.
Man kyla įtarimas, kad jei ne mūsų Henrikas Gudavičius, Margionių kaimo Vėlinių laužai galėjo tyliai ir užgęsti. Henrikas Gudavičius inicijavo ir mūsų laikraščio „Šalcinis“ leidimą. Šis ilgaamžis gamtinės ir etnokultūrinės krypties laikraštis leidžiamas nuo 1991 metų iki šių dienų.
Merkinėje 1995 metais įkūrėme dailės galeriją „Šalcinis“. Tai pirmoji dailės galerija saugomų teritorijų tarnybos sistemoje ir, tikėtina, pirmoji galerija Lietuvoje, įkurta mažame miestelyje Nepriklausomybės laikais. Merkinės lankytojų centre 2002/3 metais gimė pasipriešinimas hidroelektrinės statybai ant Nemuno. Tai buvo viena stipriausių ir sėkmingiausių aplinkosauginių kovų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kurią laimėjo Lietuva. Nuo sunaikinimo buvo išgelbėta Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos santaka, kuri neabejotinai yra Dainavos krašto kraštovaizdžio ir istorijos karūna. Buvo išgelbėti upių slėniai.
Parko direkcijoje įvairiu laiku dirbo apie 200 žmonių, o miškasodžio metu dirbančiųjų skaičius padvigubėdavo. Keturi parko darbuotojai įvairiu laiku tapo Varėnos rajono „Sidabrinės bitės“ laureatais3, dviejų darbuotojų darbai buvo įvertinti Nacionaline Jono Basanavičiaus premija4. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2022 metais Dalią Blažulionytę ivertino premija už etninės kultūros ir nematerialaus paveldo puoselėjimą bei skleidimą.
Iš to, ką pasakiau, darau išvadą, kad didžiausia šio krašto vertybė yra čia gyvenantys ir ne būtinai parko direkcijoje dirbantys žmonės.
Epilogas
Pirmą kartą prie Kastinio ežero skambėjo klasikinė šiuolaikinė muzika, bet ji neatvėrė naujo puslapio Marcinkonių krašto ar Dzūkijos nacionalinio parko istorijos knygoje, nes šio krašto istoriją kasdien kuria čia gyvenantys žmonės. Bet Marcinkonių ir Parko istorijoje ši diena tikrai bus įrašyta ryškiomis raidėmis: liepos 27-ąją, švenčiant Dzūkijos nacionalinio parko 35-metį, čia pirmą kartą skambėjo Gedimino Gelgoto suburto kamerinio orkestro NIKO atliekama muzika.
Ir norisi tikėti, kad talentingas kompozitorius Gediminas Gelgotas, su puikiu orkestru padovanojęs įsimintiną koncertą, kada nors sukurs muzikinį kūrinį, skirtą Lietuvos tamsiajai - gyvenančiai ir dūzgiančiai Dzūkijoje.
1 Šiuo metu Jonas Bajoriūnas rūpinasi etnografine sodyba Marcinkonyse, kuri vienu metu buvo vadinama Etnografijos muziejumi. Eksponatai jai buvo pradėti rinkti 1991 m., o duris sodyboje lankytojams 1994 m. atvėrė Onutė Drobelienė, įdėjusi daug darbo kurdama muziejų.
2 Lizdą jūriniams ereliams Eugenijus Drobelis iškėlė 1983 metais. Ereliai apsigyveno 1985 m., bet neperėjo. Gyveno jie jame ir 1986 m., bet jauniklių pirmą kartą sulaukė 1987 m.
3 Henrikas Gudavičius (1986 m. pirmasis Sidabrinės bitės laureatas), Eugenijus Drobelis (2006 m.), Algimantas Černiauskas (2010 m.), Jonas Bajoriūnas (2019 m.)
4 2018 m. Henrikas Gudavičius ir Algimantas Černiauskas tapo Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatais.