Visada su dideliu nekantrumu laukdavau, kada tėtis kur nors važiuos. Jis mane beveik visur veždavosi, o labiausiai pamėgau išvykas į Vilnių. Kai man buvo 12 metų, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas iš pirmos sovietinės lygos pateko į aukščiausiąją, ir aš tapau šios komandos fanu. Dažnai prašydavau tėtės, kad mane nuvežtų į Vilnių stadione pasižiūrėti „Žalgirio“ rungtynių. Jau tuomet kelionės į sostinę man labai patikdavo, nes kelias eidavo per patį didžiausią pagal plotą Lietuvoje Varėnos rajoną. Kelias bėgdavo per nesibaigiančius miškus ir buvo labai vaizdingas, o dar tėtis papasakodavo itin įdomių istorijų ir nutikimų. Mane labiausiai intriguodavo tėčio pasakojimas apie Perlojos respubliką. Tai tapdavo bene kiekvienos kelionės epizodu. Susidomėjęs klausydavau, kaip Perlojos gyventojai, išsiviję okupantus, nepriėmė ir Lietuvos kariuomenės. Be to, perlojiškiai išsaugojo ir Vytauto Didžiojo paminklą: tiesiog apsiginklavę ir apsupę paminklą neleido raudoniesiems kraugeriams nugriauti jiems ir visai Lietuvai brangaus paminklo. Tėtis vis minėdavo, kad ant paminklo yra iškalti šie žodžiai: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis.“ Kartą, kai važiavome į Vilnių žiūrėti mano mėgstamo „Žalgirio“ futbolo rungtynių, tėtis užsuko į Perloją. Buvau mažas, bet man didelį įspūdį paliko Vytauto Didžiojo paminklas ir tėtės jau ne kartą minėti žodžiai ant jo. Taip pat užėjome į Perlojos bažnyčią, kur manęs laukė dar viena staigmena. Ant šventovės sienų buvo užrašyti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos himno žodžiai, parašyti Vinco Kudirkos.
Vėliau per itin ilgą Varėnos rajoną važiuodavau studijuoti į Vilniaus valstybinį universitetą. Kiekvieną penktadienį važiuodavau namo, o sekmadienį arba pirmadienį – atgal. Varėna man įdomi buvo ir tuo, kad miestą sudarydavo dvi dalys: Senoji Varėna ir Varėna. Jeigu dabar iš Druskininkų į Vilnių važiuojantys autobusai užsuka tik į Senąją Varėną arba išvis neužvažiuoja, tai studijų metais jie užsukdavo ir į Varėną. Taip pat per Varėną ne kartą ir ne du teko važiuoti traukiniu.
Dabar kelionės į Vilnių jau retesnės, bet vis tiek miela dairytis į antro pagal miškingumą Lietuvos rajono pušynus, upelius, Merkį, Glėbo ežerą, kuriame su tėčiu maudžiausi karštą vasaros dieną. Prisimenu, kad jis labai seklus ir reikėjo labai ilgai bristi, norint pagaliau pasinerti į gaivinantį vandenį. Žiemą ežeras pirmasis užšaldavo, nes jo vidutinis gylis – tik 3 metrai. Šalio šio ežerėlio pastatyta medinė žalčio skulptūrą – viena iš garsiojo M. K. Čiurlionio kelio skulptūrų. O privažiavus sankryžą, pasitinka savotiškas statinys, kurį praminiau Varėnos eifeliu.
Beje, kažkada su varėniškiu dailininku ir šaržų meistru Adomu Žilinsku teko bendradarbiauti viename laikraštyje. Varėnoje gyvena ir mano pats mėgstamiausias Lietuvos muzikos grupės „Hiperbolė“ gitaristas Igoris Berinas.