RUSŲ IMPERIALIZMAS
Rusų imperializmas yra labai senas, tik kiekvienoj gadynėj jis kitaip vadinos, kitaip buvo aiškinamas jų puolimas. Iš pradžių norėjo savo tikybą (pravoslaviją) praplatinti; sakydavo, jog Maskva—trečioji Roma, reikia sujungti visus vienos tikybos; paskui dėjo tautinį pamatą, jie esą slavai: turi sujungti visus slavus ir juos išvaduoti iš po svetimo jungo. Dabar atsirado naujas pamatas Rusijai plėsti, nebe carų pradėtas, bet jų programa vykinama, jis vadinasi komunizmu.
Gal, skleisdami tas idėjas, platintojai nevisuomet rūpinos Rusijos plėtimu, bet jeigu jis ėmė tarpti didelėse masėse, turi tenai geros kloties, tai ja naudojasi rusų viešpačiai Rusijai didinti.
XVIII—XIX amž. rusai veržėsi prie išėjimo į plačiąsias jūras. Priėjo prie Baltųjų ir Juodųjų jūrų, pabuvę kiek laiko, nori eiti dar toliau: per Juodąsias nori išeiti į Viduržemį. O čia prie kelio stovi turkai, reikia jie išvyti, įsivyrauti Konstantinopolyje. Bando tat padaryti tiesioginiais keliais, bet nevyksta. Tai stengiasi prieiti prie to aplinkui: per Kaukazą, Balkanus. Balkanų pusiasaly gyvena mišrios tautos, įvairių slavų, rusų jie „broliai“, vienos tikybos, tai reikia jie gelbėti nuo turkų ir germanų jungo, ir stengėsi juos gelbėti, savuosius gi slavus (lenkus, gudus, rusinus) naikino ir rusino. XIX amž. baigiantis išgelbėti išsigelbėjo slavai nuo turkų, bet patys jų negavo, ten įsikūrė nepriklausomos serbų, bulgarų valstybės, nes vakarų Europos valstybės neprileido.
O savo plėtimąsi rytuose, Azijoj, rusai kitaip pateisindavo: Azijoj reikia krikščioniją išplatinti, civilizaciją sukurti; o kartais ir tokio tikslo nereikia: blogai daiktas guli, tai reikia jis pagauti.
Komunistai paėmę viršų, paskelbė visas carų padarytąsias slaptas sutartis, iš kurių buvo matoma carų politikos grobstumas ir Europos vyriausybių plėšrumas. Bet įsivyravę, tula laika paviešpatavę, eina tomis pat pėdomis, grobimo, žiaurumo ir slaptų sutarčių. Dabartinę Rusiją lipdant, dažnai vadais buvo ne rusai — latviai, žydai, lenkai, gruzinai ir t.t. Vienodos priežastys gamina tą pačią politiką. Nei socializmas, nei komunizmas savo esme nėra imperialistinis, bet atsidūrus tokios valstybės viršūnėje, reikėjo žiūrėti rusų tautos interesų, kitaip neišsilaikytų.*)
Rusai, būdami tamsūs, žemos kultūros, darydami tą savo revoliuciją, kurią Prancūzai padarė XVIII amž., sulig savo išsilavinimu; žiaurumai — tai nesusipratusių, įnirtusių, nukankintų, doriškai nupuolusių vergų ir valkatų darbai. Minia naikina visa, kas priminė kultūrą, prabangą, šviesą, tvarką. Ir visa gerą sunaikinus, ima trūkti maisto, prasideda badas, ligos. Duonos tegalėjo gauti tas, kas buvo valdininkas ar karys. Ir naujojoj Rusijoj išaugo didžiausias valdininkų skaičius, padidėjo kariuomenė; visi jie reikia maitinti. Kariuomenė daro savo darbą, puldama duoningas vietas, maitindama save. Į Ukrainą, Kaukazą, Lietuvą, Lenkiją ėjo duonos ieškoti, taip jie sakė, taip iš tikrųjų ir buvo.
Amžinai laikyti tokią daugybę valdininkų ir raudonarmiečių negalima. Kur dėsis? Reikia užkariauti naujų sričių. Ten bus duonos ir šiltų vietų.
Užkariavę, vietos valdininkus ir inteligentiją išpiauna, kad netrukdytų naudoti, o jų atsirastų bendramanių čiabuvių—komunistų, tai juos iškrausto kitur, kai tie ima siaustis ir išmetinėti, jog nepildo prižadų.
Vidaus politika, nepasitenkinimas viduje, vedė prie plėtimosi svetur. Užgrobus svetimas, nerusių žemes, palengvėtų rusų ūkininkams, iš jų mažiau imtų rekvizicijų; be to plėtimasis svetur kelia rusų vardą, pritraukia rusų tautininkus, jie pradeda eiti išvien su komunistais. O ir rusų valdžia turi parūpinti žemės savo ūkininkams kolonizacijai. Keistai skamba, būk rusams žemės trūksta, o tai teisybė. Menkai žemę išdirbant, jos netręšiant žmonės vietomis neišgyvena. Ir carai siųsdavo išeivių į visas šalis, kur buvo galima įsibrauti. Didžiausios ūkininkų minios išėjo į Sibirą, į Azijos vidurį, į Kaukazą, Ukrainą. Taigi dabar tas atkritusias šalis reikia užkariauti, kad gavus žemės rusams, o tų šalių esant nepriklausomybei, to nebūtų galima daryti. Yra ir kita priežastis, — politiniai tikslai. Tai darė caras, svajojo jo priešai liberalai, daro ir komunistai. Mums užtenka priminti rusus starovierus, Lietuvon politikos tikslais atsiųstus. Per šį karą rusai (Miliukovai, Puriškevičiai ir kiti) svajojo karui pasibaigus prisodinti rusų — kareivių Rytų Prūsuose, jeigu būtų užkariavę.
Duonos, ganyklų ieškojimas—tai priežastys nomadų kraustymosi, tai plačių masinių puolimų ant artojų valstybių.
Panašia, kaip dabar rusai, darė prancūzų jakobinai per didžiąją revoliuciją, pirm 120—130 metų. Dabartinių rusų ir anų prancūzų padėtis buvo vienoda: trūko duonos; antra vertus savųjų amžinai neplėši; namie patogiau, jeigu plėšti svetimus: tautų išvadavimo obalsiu prancūzai ėmė plėšti italų, vokiečių, ispanų žemes, vaduoti juos nuo feodalų, bet drauge ir nuo duonos, turto, nuosavybės, kas priešinosi — tas buvo kontrevoliucionierius.
Pradėjus lyginti, gali kilti klausimas, ar taip pat pasibaigs, kaip prancūzų Napoleono imperializmas, kuris buvo užėmęs pusę Europos, išsipūtė, kad paskui plyštų kaip burbulas? Taip turės baigtis. Bet ar nepraeis rusai pusę Europos lyg skėrės ir sugrįš tik ties Reinu, ar jau ties Dniepru?
Rusų visuomenė, spauda, kuri gali be cenzūros pasisakyti, taigi užsieny, gėrėjas rusų komunistų nacionalizmu, juk tai jų pačių išauklėtasis.
Nieko nereiškia jog viršūnėse sėdėjo ar sėdi ne rusai. Jų rankose vairas, bet vanduo neša Rusų laivą senąja vaga. Asmuo persilpnas, kad sulaikytų masių judėjimą. Masės diktuoja, jos savo gaivaliniu sunkumu spiria vairininką sukti ten, kur jų interesai nori. O jos eina tenai, kur mažiausias pasipriešinimas.
Kaip pradėjo komunistai dėl Rusijos čielybės kariauti, tai negelbėjo nei anglų-prancūzų pinigai, nei jų ginklai. Visi, kuriuose buvo stipresnis tautinis pajautimas, bėgo Rusijon, tik kartais baimė keršto už padarytus darbus, ar net noras pačiam viešpatauti kai ką paliko užsienyje.
Cariniai karininkai grįžo, ėmė tarnauti komunistams, nebūdami jais. Vyriausybė išaiškino doriesiems komunistams, jog tai „specai“ (specialistai), nereikia reikalauti gero įsitikinimo, užteks, jeigu duos darbą. Ėmė gerinti jų padėtį, sudarė atskirą karininkų kastą, grąžino tą pačią drausmę; rusų karininkai patenkinti, visa tat pravedė Trockis, Stalinas, Frundze. Kodėl jiems neiti prieš Lietuvą, Ukrainą, Kaukazą? Juk tai buvusios carinės valdos. Kovos Kaukaze senai apdainuotos poetų ir rašytojų Puškino, Lermontovo, Marlińskio ir kitų. Ir dabar to išsižadėti? Lietuviai Lenkai ar ne amžini rusų priešai? *)
Pažiūrėkime, kaip juodašimčiai rusai įvertina tą rusų komunistų, savo idėjinių priešų, darbą, būdami užsienyje, laisvi nuo rusų cenzūros.
Toksai Šulginas rašo laikr. „Russkaja Mysl“ 1921 m.: „Mes sutinkame, jie, raudonieji, sakosi kariaują ir nori kariauti dėl Internacionalo garbės.
Iš tikrųjų gi, nors ir nesąmoningai, jie telieja kraują už tą, kad atstatytų Dievo mums sergimą Rusiją. Su savo raudonomis armijomis, kurios yra sudarytos baltųjų pavyzdžiu, tol vaikščios į visas puses, kol pasieks tvirtas sienas, kur prasideda stiprus kitų valstybių pasipriešinimas. Tai ir bus tikriausios būsimos Rusijos sienos“.
Arba kitas Ustrialovas taip sako: „Rusų Sovietų valdžios siekimai ir gyvieji rusų valstybės interesai sutampa. Sovietų vyriausybė, žinoma, nori kuo greičiausiai prijungti prie „proletarų revoliucijos“ tas mažutes valstybėles, kurių lyg skaudulėlių pribėrė ant buvusios Rusų imperijos“. Sovietų valdžia stengsis visomis priemonėmis sujungti pakraščius su centru—pasaulio revoliucijos vardan. Rusų patriotai kariaus už tą patį—didžiosios ir vieningos Rusijos vardan. Nors ideologijos be galo skiriasi, bet praktikos kelias vienas“.
Arba Bobriščevas-Puškinas, juodašimtis advokatas, vedusis į kartuves revoliucionierių Geršunį, sako: „Keistas istorijos paradoksas, tačiau internacionalistai daro patriotų darbą, nori, kad ateitų anglai, lenkai, japonai… Minios jau sako—tegu valdo internacionalistai, juk jie aiškiai dirba tautinį darbą!“
Neša reikalo kartoti senai žinomus faktus, kaip sovietų valdžia prijungė atskiras Rusijos dalis, pradėjus nuo Ukrainos ir baigiant Gruzija.
„Kremlyje kiekvienas internacionalistas taps valstybininku: negalima valdant šalį nesaugoti jos… Istorija prispyrė rusų „komunistinę“ respubliką, priešingai jos dogmai, pasiimti sau tautinį darbą, surinkti subyrėjusią Rusiją, o drauge atstatyti ir didinti rusų tarptautinį svorį. Keista ir netikėta buvo pastebėti, kai besiartinant bolševikams prie Varšuvos, visuose Europos užkampiuose su baime, bet ir su tam tikra pagarba, ėmė kalbėti ne apie „bolševikus“, bet apie… Rusiją, apie naują jos pasirodymą pasaulio arenoj.“
„Kita pozitinga sovietų valdžios pusė reikia pripažinti tat, kad (vėl lyg priešingai savo teorijai) ji buvo prispirta sudaryti stiprią disciplinuotą kariuomenę, pirmą kiekvienos valstybės buvimo sąlygą, nors tat ir labai negera kalbėti po begalės aukų „didžiojo karo karui panaikinti…“
Potiechinas sako: tretysis Internacionalas pradeda būti stiprus ginklas tautiniams Rusijos tikslams pasiekti. Niekur taip vaizdžiai neapsireiškė, kaip Rusuose. Komunizmas muamedonų (islamo) šalyse—nebūtoji svajonė, įsiurbusioji idėja. Bet rusų įtaka Mažojoj Azijoj, Persijoj, o iš dalies ir Indijoj, rusų radijo stotys ir rusų karo instruktoriai „pasaulio stoge“ Afganistane—ryškus faktas, žymus istorinis Rusijos laimėjimas. Tas sovietų valdžios internacionalizmas savo dvasioje yra tautinis, atatinka rusų prigimties „pasaulybei“; dar Dostojevskis pastebi tai, kaip tipingiausią tikrai didžios rusų tautos žymę“. Potiechinas dargi pateisina rusų ištįžėlių inteligentų išpiovimą… Rusiją lipdant ne carinė pravoslavų Maskva (Trečioji Roma), o Trečiasai Internacionalas.*)
Ką tik sulipdytosios Rusijos varde pasiliko „federacija“, sąjunga. Patogu buvo daugeliu atžvilgių: rodo, jog tai ne senoji Rusija, lengvatikiams suklaidinti, paskui atskirų sudedamųjų valstybių vardu į užsienius galima siuntinėti daugiau agitatorių, šnipų ir provokatorių, užgrobimo politikai varyti. Užėmus visa, ką buvo galima, tik išmušus sau dantis vakaruose, reikia dabar virškinti, dabar federacijos vardas neatatinka tikrenybei, imperialistams ir nacionalistams pasidarė nepatogu. O vėliau ir tat išbrauks, beliks „vieningoji Rusija“, berods Rusijos vardas išbrauktas.
Visi dabartinės Rusų valdžios darbus komunistų priešai vienaip įvertina. Rusų juodašimčiai ir liberalai džiaugėsi, gyrė jų politinį darbą. Net jų persekiojami rusų socialdemokratai nedrįso peikti, tik papeikė kelią, kuriuo ėjo, reikėjo sako tat padaryti atsiklausus apačios.**)
*) Įdomu toks mažmožis. Reikia pažiūrėti į dabartinės rusų kariuomenės uniformą, tai rasime, kad panašus į caro Alekso laikų drabužius ir sulygini atsipuošia. Dailininką, kūrusį dabartines uniformas, patraukė senoji forma; o tuomet buvo didžiausi imperialistiniai žygiai į vakarus, kaip ir dabar.
*) Nesenai Čičerinas, dabartinis rusų užsienių ministeris, komunistas, visai pateisino Lietuvos-Lenkijos padalijimą XVIII amž. pabaigoj: sako, jos skyrusios Rusiją nuo Europos. Iki šiol nei rusų nei kiti istorikai nedrįso to tvirtinti, nes žinojo, jog rusai galėjo padaryti, ką norėjo, barjerų į Europą nebuvo. Rusų caro aras buvo visagalis. Iš tikrųjų: Lietuva ir Lenkija buvo bajorų valdomos, buvo bejėgės, negalėjo apsiginti, dėl to ir užgrobė, nors rusams jokių kliūčių nedarė.
*) „Smiena Viech“, Praha. 1921.
**) „Socialističeskij Viestnik“, 1923.VII.26. Nr. 13.