Tačiau yra žmonių, ypač kaime, taip gyvenime ir neaplankiusių sostinės. Nesistebiu. Juk jų vidinis pasaulis gali būti kur kas platesnis nei sėslaus miestiečio. Nesvarbu, kad kaimietis savo gyvenime nėra toliau savo rajono centro nukeliavęs. Nesvarbu, kad jis, kaip mano miela kaimo Onutė sakytų, savo gyvenime tik karvės uodegą regėjęs... Pirmas įspūdis apie sėslųjį kaimietį gali būti klaidingas. Vertinimai – nepamatuoti. Kaip manyta andai apie vieną senosios Dainavos sostinės Merkinės parapijos Gudakiemio kaimo viengungį Saturną Žėką, kuris gyveno vienoje pirkioje su dviem netekėjusiomis seserimis. Saturnas nebaigė jokių mokslų, net pasirašyti dokumento nemokėjo, tačiau savyje nešiojosi didelius informacijos, filosofijos lobius.
Julius Žėkas (kairėje) ir šio straipsnio autorius. 2002 m.
Jis kaip du vandens lašai panašus į mūsų literatūros klasiko Antano Vienuolio vieno apsakymo personažą astronomą Šmukštarą: be galo protingas, pasaulį pažinęs iš gamtos, įvairių žemiškų sutvėrimų. Saturnas – taip pat tarytum norvegų literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno personažas: išdidus, laisvas ir gražus žmogus, regis, gyvenantis vieną gyvenimą su gamta. Saturnas beveik šimto metų trukmės gyvenimą paskyrė nuošaliam vienkiemiui. Kad geriau pažintų pasaulį, žmones, jam nereikėjo tolimų ratuotų ar paukščio kelionių. Tylusis, bet aikštingas Saturnas, kuris per savo gyvenimą nėra apkalbėjęs, pašiepęs kaimynų, kas būdinga ne vienam karštakošiam dzūkui, vieną dieną iškeliavo į paskutinę savo kelionę. Nebuvo ši ilga – tik du šimtai metrų iki amžinojo kalnelio...
Kai jau buvau daugiau kaip metrą paaugęs ir mažiau kaip kiti mano amžiaus vaikai išdykęs, Saturno sesuo Marytė padovanojo man gerokai aptriušusią knygą.
Saturno Žėko liudijimas apie Gurės akmenį, saugomas buvusioje Gudakiemio bibliotekoje
– Imk, vaikeli, tu moki skaityti. Ji smetoninėj Lietuvoj išleista. Saturnui ją dažnai paskaitydavau. Dabar nebeliko kam...
Parsinešiau knygą kaip iki tol gautą brangiausią dovaną. Atsiverčiu, skaitau: 1932 m. Kaunas, Vinca Uždavinys, 10 000 kilometrų. Knyga su žemėlapiu ir gausiai iliustruota. Ėmiau skaityti autoriaus kelionės įspūdžius po Europą ir Šiaurės Afriką. Ilgai, godžiai skaičiau. Kiekvieną liūdesio valandėlę ar šiaip nuotaikai praskaidrinti ją ėmiau į rankas. Atsargiai, pagarbiai, kaip motina imdavo maldaknygę. Atrodo, tada pirmąsyk ir susižavėjau kelionėmis. Vėliau sužinojau, kad dovanotą knygą parašė mano kraštietis, kilęs irgi iš Varėnos krašto. Tai knyga humanitaro dzūko – tarpukario metų žurnalo „Mūsų Vilnius“ redaktoriaus Vinco Uždavinio, kuris sovietmečiu buvo ištremtas ir patyrė kitokią, priverstinę, košmarišką kelionę į Sibirą...
Apmaudu, kad dovanotos knygos neišsaugojau, bet po daugelio metų įsigijau kitą jos egzempliorių. Tačiau nebejutau tokios palaimos kaip prieš daugelį metų. Tada V. Uždavinio knyga padėjo geriau suprasti kaimo šviesuolį, patriotą Saturną. Kad kaimo išminčius toliau rajono centro ir nebuvo iškeliavęs, visi žinojo, kad jis mintimis nusikeldavo į tolimus pasaulio kraštus. Dažniausiai – į Ameriką. Kaimo gyventojams nebuvo jokia paslaptis, kad Saturnas per radiją klausosi „Amerikos balso“. Mano tėvui jis vis pasidžiaugdavo viena kita žinia:
– Tuoj Lietuvą amerikonai išvaduos...
Atrodo, jis buvo paskutinis kaime, kuris, kaip ir pokarį partizanai, šventai tikėjo amerikonų pagalba. Savitų pažiūrų žmonės yra neįprasti, kai kam ir neparankūs šalia jų gyvenantiems žmonėms. Dažnai jie keistuoliais vadinami. Aišku, šitaip – tik literatūroje. O ne vieno kaimiečio – durniais... Ar kitokiais, nelabai šildančiais kitais epitetais. Kas kaime tokiu ar panašiu epitetu nebuvo apdovanotas? Atrodo, iš pradžių pykau, o vėliau ir šitokį krikštą į širdį priėmiau kaip vietinį brangų folklorą... Tai atsitiko gana seniai, dar tada, kai gūdžiame sovietmetyje savo pirmuosius eilėraščius spausdinau rajono laikraštyje.
Gudakiemio įžymybė - Gurės akmuo. Raudonos spalvos granitas net 4,05 m ilgio, 3,2 m pločio, o centrinė dalis siekia 1,4 m aukštį
Daug bendraamžių nežinojo, kad kažką eiliuotai keverzoju, nes tik vienas kitas skaitė laikraščius. Anuomet ypač visliame Gudakiemio kaime gyveno net per 300 didelių ir mažų asabų. Tokiame kaime nepaprastai linksmai gyventa – kas tik nekrėtė įvairių išdaigų, ko tik neapkalbėjo, jaunuoliai dažnai nei iš šio, nei iš to šokiuose su iš kitų kaimų atkeliavusiais bendraamžiais ne tik kumščiais, bet ir iš tvorų ištrauktais strypais pasitikrindavo savo jėgas. Mušdavosi ir taikydavosi. Po to vėl mušdavosi. Būdavo – ir nesusitaikydavo. Tai tikrai negalėčiau parašyti, kad tokiame kaime gyvenosi monotoniškai... Ir kituose kaimuose virė gyvenimas. Ir iš to, kas, atrodo, negero atsitikdavo, kaimiečiai nedarydavo tragedijos. Ramaus Saturno keistenybės – tarsi visiška priešingybė kitiems linksmo ir karšto būdo dzūkams.
Panašaus gyvenimo būdo, mąstymo žmonių, tokie kaip Saturnas, dažnai pasitaiko toje pačioje giminėje. Galima tai pavadinti dinastija. Tokių žmonių neįprastas gyvenimo būdas persiduoda iš kartos į kartą per genus. Ar kaip kitaip. Andai iš tų pačių plačios Žėkų giminės savotišką kitokį tikėjimą pasauliu perėmė jaunesnysis jų atžala Povilas Žėkas, šalia Merkinės, Česukų kaime, pastatęs savąją šventovę – aukštą ir erdvią stiklo piramidę. Greitai jai prigijo vardas – Merkinės piramidė. Ji iš visos Lietuvos kartais sutraukia daugiau žmonių nei garsieji rugpjūčio mėnesį Merkinės bažnyčioje vykstantys Šv. Roko atlaidai. Iš pradžių vietinė valdžia gerokai persigando tokio Saturno Žėko palikuonio populiarumo. Ketinta net nugriauti piramidę. Kai kurie beviltiški krikščionys toje piramidėje neva apsireiškusį velnią matę... Tikriausiai velnias piramidėje neapsireiškė, o kažkokios kitos dvasios joje gal ir apsigyveno. Mistiškos, nes Povilas Žėkas irgi savaip traktuoja pasaulio vyksmą. Jis sukūrė Merkinės piramidės filosofiją. Ir ji tapo priimtina ne vienam atvykėliui į Česukų kaimą. Juk filosofija – ne tik visų mokslų pagrindas, bet ir kūryba. O jeigu kūryba – joje nereikėtų ieškoti realaus pamato. Yra reiškinių, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos... Tokia Povilo, jauniausios Žėkų atžalos, prieš keliolika metų prasidėjusi kelionė prie Nemuno ir Merkio santakos. Manding, jo piramidėje užtenka erdvės ir laiko susikaupti, tyliai atlikti gal net viso gyvenimo išpažintį. Teigiama, kad nuo sklindančių piramidės antgamtiškų jėgų ne vienas atvykėlis pagijo – atsikratė net sunkios ligos. Aš nežinau. Klajojau po piramidę. Ar jutau antgamtiškas jėgas? Nepasakysiu. Mane labiau traukia ne stiklinė erdvė, o magiški Povilo žodžiai. Jo kitoks pasaulis – susikurtas ar jame kažkas nežemiškai yra apsireiškęs...
Neįprastai gyveno Povilo protėvis Saturnas, taip pat neseniai į amžinybę iškeliavęs kitas Žėkų giminės atstovas Petras Žėkas, išsiskyręs savo keistenybėmis irgi Merkinės krašte. Būdamas biologijos mokytojas Merkinės gimnazijoje ir namuose atlikinėjo įvairius cheminius bandymus. Jis geriausiai visoje Merkinės apylinkėje paskiepydavo vaismedžius – prigydavo kiekvienas obels, kriaušės skiepas. Sako, P. Žėkas ir smuiku meistriškai grieždavo. Neteko girdėti smuiku griežiančio mokytojo. Tačiau buvo laimė matyti mokytoją, apsikrovusį įvairaus dydžio stiklinėmis kolbomis. Daugelyje jų – regėti visokių spalvų skysčius. Niekas nesuprato, ką jis nori išrasti. Būdamas mokinys nedrįsau jo klausti. Pasirodo, ir kiti bendraamžiai nežinojo, ką mokytojas sumanęs. Užuot supratę keistą mokytojo aistrą – ne vienas merkiniškis iš jo gardžiai pasijuokdavo. Ką iš tikrųjų mokytojas siekė atrasti? Gal naujus vaistus nuo baisių ligų? Nesužinojome. Turėjo mokytojas ir kitokių neįprastų merkiniškiams užsiėmimų – vasarą ar žiemą savo nedideliame namelyje Merkinėje jis prižiūrėdavo nemažą pulkelį kačių. Joms miestelio parduotuvėje pirkdavo žuvį ir jas maitindavo. Jeigu P. Žėkas kam atiduodavo paaugusį kačiuką, būtinai tokio gyvūnėlio šeimininką aplankydavo:
– Atėjau pasižiūrėti, kaip kačiuką prižiūrite.
Nutikdavo, kad mokytojas kačiuką ir atgal parsinešdavo. Sakydavo, kad pas aną ar kitą žmogų netinkamos sąlygos gyvūnėliui gyventi...
Bus daugiau