Vieną dieną po netrumpos kelionės žemėje mokytojas išėjo į amžiną dangaus kelionę. Iškeliavo žmogus, bet liko jo paslaptis. Daug Merkinės parapijos žmonių jį iki šiol prisimena. Neįmintas mokytojo paslaptingumas neleidžia nusėsti užmaršties dulkėms.
Gudakiemio pradinė mokykla. Mokytojas Juozas Žiogelis. 1961 m.
Daug paslapčių nešiojasi ir kiti Žėkų giminės palikuonys. Andai mokytojo P. Žėko sūnėnas Julius Žėkas, gyvenantis prie Merkinės, Gudakiemio kaime. Aštuoniasdešimties metų slenkstį perkopęs dzūkas irgi savo neįprastu gyvenimu iki šiol dažnai keistuoliu vadinamas. Jis – irgi išsiskiria iš kitų kaimo vyrų: niekada nebuvo pasigėręs, nesivoliojo pakelės griovyje, su niekuo nesusimušė... Nuo vaikystės mėgsta skaityti laikraščius, ypač knygas, dažniausiai – istorines.
Gudakiemio jaunimas. 1980 m.
Labiausiai jis liko nesuprastas kaimo žmonių todėl, kad būdamas aukštas, gražus vyras per ilgą savo gyvenimą nėra susižavėjęs nė viena kaimo gražuole. Ką tai galėtų reikšti – ne vienas kaimietis suko galvą. Kai visiems pabodo spėlioti – visokių išvadų pasklido viešame gaivališkame kaimo gyvenime...
Tačiau vieną dieną netikėtai paaiškėjo didžioji J. Žėko gyvenimo paslaptis. Vieną įsimintiną vaiskią vasarą. Julių pažinojau nuo vaikystės – netoliese dunksojo jo ir mano tėvų sodybos. Buvo ilgas laiko tarpas, kai neben-dravome. Kai vasaromis vis dažniau aplankydavau gimtinę – atgijo mano ir Juliaus bičiulystė. Vieną dieną mums šnekučiuojantis jis atsargiai užsiminė: ar artimiausiu metu nesiruošiu aplankyti savo giminės kapų Alytaus rajono Miroslavo kapinėse? Nesiruošiau. Tačiau sužinojęs, kad ir Julius entuziastingai trokšta aplankyti Miroslavo kapines, nes ir jo giminaičiai ten palaidoti, be galo nudžiugau netikėta bičiulio idėja.
Gudakiemis rudenį
Nuvykome dar tą pačią dieną. Kaip jau esu įpratęs – pasiėmiau fotoaparatą. Pirmiausia aplankėme šalia Miroslavo esančią dvarvietę, netrukus – dideles kapines. Jos gražiai tvarkomos. Miroslaviečiai papasakojo, kad pas juos tokia miela tradicija puoselėjama dar nuo buvusio Miroslavo seniūnijos seniūno Jono Juravičiaus laikų. Seniūno iniciatyva restauruoti reikšmingi šio krašto paminklai. Andai ir buvusių dvarininkų koplyčia Miroslavo kapinėse. Ilgai žvelgiau į koplyčią, o Julius staiga sustojo prie vieno kapo. Priėjo ir nejuda. Įbedė į paminklą akis... Prie jo saulėtą dieną ištįso ilgas, sulig milžino didumu Juliaus šešėlis. Atsargiai prisiartinu prie bičiulio. Tik tada jis sujuda ir tyliai manęs paprašo nufotografuoti jį prie paminklo. Iš karto pamaniau – giminės. Pažvelgiu į paminklą – iš jo žvelgė neapsakomai tyros jaunos merginos akys...
Gudakiemio kapinės su koplyčia
Tarsi atspėjęs, kad neišvengiamai pasiteirausiu, ką bičiulis aplankė Miroslavo kapinėse, po kelių tylos minučių jis prisipažįsta, kad susitiko su savo jaunystės drauge, žuvusia prieš daugelį metų avarijoje... Julius kartu su ja mokėsi technikume. Tik Miroslave paaiškėjo, kodėl Julius visą gyvenimą nesižvalgė į kitas merginas. Tądien buvau tikros, nesugalvotos meilės liudytojas... Vieną Žėkų giminės paslaptį kaip ir pavyko atskleisti. Bet gal Julius dėl to labai nepyks... Viešinu jo paslaptį, nes mūsų laikais ši meilės istorija nėra tokia dažna, kasdieniška. Kaip džiaugiausi išvyka į Miroslavą! Troškau daugiau tokių kelionių.
Pabaiga. Pradžia Nr. 78