Pirmąsyk dar vaikas būdamas išgirdau motinos ir tėvo pasakojimus apie keturis brolius partizanus Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, gyvenusius šalia mano gimtojo Kučiūnų kaimo (Varėnos r.). Buvo dar ir penktasis Ivanauskų brolis Juozas. Bet jis nesuspėjo išeiti į mišką – paėmė į sovietų kariuomenę. Tėvai, o ir visas kaimas, Ivanausko atžalas vadino paprastai – peliksukais. Todėl, kad jų tėvas buvo Feliksas. Anksčiau kaimuose buvo dažnas atvejis vaikus vadinti mažybine forma – tėvavardžiais.
***
Į šį pasaulį atėjau, kai partizaninis judėjimas Dzūkijoje jau buvo nuslopintas. Neaidėjo šūviai, naktimis neliepsnojo trobesiai, padegti Merkinės sovietų saugumiečių ir stribų būrių naikintojų. O ne kartą ir partizanų. Mano tėvus ir kaimynus nuvarė nuo nuosavos žemės – sutvėrė tarybinį ūkį. Atėmė ne tik žemę, bet ir arklius, įvairius padargus. Pamenu, kai griovė didelį tėvo suręstą kluoną ir rąstus vežė į gretimą Gudakiemio kaimą – iš žmonių gero statė svirnus grūdams, fermų pastatus, kurpė neva kolektyvinį ūkį. Felikso Ivanausko senelis turėjo net 50 hektarų žemės. Jis po smetoninėje Lietuvoje įvykdytos žemės reformos iš Masališkių kaimo su gausia šeimyna atsikėlė gyventi į Gudakiemio ir Kučiūnų kaimų pakraštį, šalia miškelio. Pasistatė trobesius, o po kelerių metų vyresnysis jo sūnus Vincas, sukūręs šeimą, šalia tėvų, prie kelio į Nedzingę, atskirai susirentė namus.
Dzūkijos partizanai iš kairės - Pranas Ivanauskas-Bevardis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Stasys Klimašauskas-Genys
Nūnai abiejų buvusių Ivanauskų trobesių vietoje tankiai miškas suaugęs, dar vienas kitas pamatų akmuo išlikęs, menantis, kad čia gyveno žmonės. Beje, Nedzingės, Merkinės apylinkėse daug tokių tylių vietų, kuriose kažkada buvusios gražios sodybos, o vėliau pelenais paleistos, nugriautos ar kitaip sunaikintos. Taip siekta iš žmonių atminties išrauti partizanų vardą. Bet neišrovė. Kad ir baisiai nutolęs pokario laikas, tačiau mano krašto kaimuose jau kelintos kartos dzūkų šeimose vis dar gyvas partizanų, kaimo artojėlių paveikslas. Tikiu, jų paveikslas neišbluks ir po daugelio metų, nes per daug tragiška mūsų kaimo istorija. Ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, ir po karo, kai tie patys kaimo bernai su ginklu rankose nedvejodami, nors ir žinojo, kad žus, stojo ginti savo žemės, Tėvynės. Nesudrebėjo. Nepabūgo. Anaiptol. Į mišką išėjo net ne viena šeima. Kaip Ivanauskų atveju. Žinoma, gimtinėje įvairiai vertino ir dar nūnai vertina jų žygį. Juos, dažniausiai sovietinė valdžia, banditais vadino. Bet tarp paprastų žmonių – tik vienas kitas taip. Be abejo, būta tada ir nesusipratimų. O juk kartais ir nebuvo galimybių tiesą išaiškinti, atskirti, kur teisybė, o kur provokacija, pramanai. Tuo gyveno pokaris. Ano laiko sumaišties ženklai iki šiol neišblėsę. Tačiau jokie šešėliai negali aptemdyti partizanų, kad ir brolių Ivanauskų, šventos kovos.
***
Kas man, vaikui, labiausiai įsiminė iš pokario? Itin tėvo, o ir kitų Kučiūnų kaimo gyventojų miške, į Mantvilų ar Masališkių kaimų pusę, po didelėmis eglėmis sunkiama ruginukė. Kaip kaime sakoma – samagonas, kurį iš eilės pagal sudarytą griežtą grafiką virė kiekvienas kučiūnietis. Namine pas tėvą ateidavo pasivaišinti ir broliai Ivanauskai, kiti partizanai. Užsukdavo velnio lašų pasmaguriauti ir Merkinės stribai. Aišku, vieni naktį, kiti – dieną. Ruginukė ir tada, ir nūnai Dzūkijoje turi didžiulę paklausą, populiarumą. Taip pat iš pokario aiškiai įsiminiau ir po vienos kitos taurelės įšilusio tėvo užtraukiamą vieną mėgstamiausių partizanų dainų: Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj...
Jonas Ivanauskas-Rugis 1948 m. prie krūtinės glaudžia kelių mėnesių sūnų Mindaugą
Žinoma, jų dainos iki šiol nenutilusios, tik tokie dainos žodžiai. Andai tėvas prie stalo su kaimynais Juliumi Barysu ir Broniumi Labaravičiumi kartais iki išnaktų ne tik siųsdavo rateliu naminės degtinės pripildytą taurelę, bet ir vis pokarį prisimindavo. Man, vaikui, užlipusiam ant senovinio didelio pečiaus, buvo be galo smalsu klausytis suaugusiųjų pokalbio. Ištempus ausis gaudyti kiekvieną pasakojimą apie partizanus Ivanauskus, kuriuos vieni kaimiečiai gerbė, maitino, kiti jų paprasčiausiai bijojo, nors broliai Ivanauskai savo charakteriu nepanašūs, skirtingi buvo. Pamenu, kai tėvas labai pagarbiai pasakodavo apie Vincą ir Antaną Ivanauskus. Iš tėvo pasakojimų susidariau net romantišką partizano Antano paveikslą. Tik apie kitą jų brolį partizaną Praną girdėjau rūstokų kalbų. Neva jis buvęs labai griežtas. Partizanavęs drauge su tokiu pat griežto būdo partizanu Stasiu Klimašausku-Geniu iš Kurmiškių kaimo. Gal jie kai kuriais atvejais tokie ir buvę. Bet ne mūsų šeimos atveju. Antai tėvas prisiminė, kai kartą Pranas Ivanauskas jam paliepė gauti medžiagos drabužiams pasisiūti. Mūsų šeima, o ir kiti kaimynai pirmaisiais pokario metais varganai gyveno, juk kone viską į sovietinį ūkį paėmė. Ir jokių algų iš pradžių nemokėjo. Kur imti medžiagos? Tėvas kažkur Merkinėje už skolintus pinigus gavo jos. Apie tai sužinojo partizanas Antanas Ivanauskas. Jis tėvui grąžino pinigus. Žinoma, kad ir negrąžinęs būtų – nieko baisaus tąsyk neturėjo įvykti. Tėvai ir daugelis kaimiečių kaip ir pareigą jautė aprūpinti partizanus apranga, maistu. Juk partizanai iš šventos dvasios negalėjo gyventi. Tokia buvo rūsčios pokario kovos kaina. Taigi – broliai Ivanauskai ne tik skirtingo būdo buvo, bet ir kovojo skirtinguose partizanų būriuose. Kad vienu metu nežūtų. Todėl pas tėvą ir kitus Kučiūnų kaimo gyventojus naktimis ateidavo atskirai. Visi bičiuliškai prie taurelės išsikalbėdavo apie kaimiečių sujauktą gyvenimą, išdraskytas šeimas.
Partizano sūnus Mindaugas Ivanauskas 2017 m. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje papasakojo apie tėvo ir dėdžių pokario kovas
Tėvas bet kuria proga vis užtraukdavo graudžią partizanų dainą Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj. O man ji kaip koks himnas skambėdavo. Vėliau pats ne kartą ir su kaimo draugais ją užtraukdavome – andai Subartonių kaime, ant Pakelinio ežeriuko krantų, vykdavusiose prie žibalinių lempų gegužinėse. Tokioje didelėje daržinėje. Beje, seniai nėra tos daržinės prie mįslingo, gilaus Pakelinio ežeriuko. Kažkurio kaimo vaikinai, nepasidaliję panelių, vieną naktį daržinę sudegino, todėl neliko ir gegužinių, kuriose skardžiabalse armonika polkutes ir valsus traukė Masališkių kaimo muzikantas Stasys Janulevičius. Tad gegužinės kaip ir užsimiršo. Bet štai partizanų dainos žodžių užmiršti neišeina, nes jie mano atminty pernelyg giliai – kaip pokario aidai įsirėžę. Vis prisimenu. Nūnai, kur būta Ivanauskų sodybos, einu dažnai grybauti. Ypač rudenį, kai dygsta žaliuokės (kaip mes sakydavome – zelionkos). Bet likę trobesių pamatų akmenys kiekvieną kartą sugrąžina į pokarį. Tai kaskart pasikartoja. Ir ne tik po buvusių Ivanauskų sodybų vietas pasivaikščiojus.
***
Jau senokai norėjau įsigilinti į Ivanauskų, kaip ir mano tėvų buvusių kaimynų (juk net kilometro atstumas sodybų neskyrė), likimą. Partizanų, ūkininkų, kurie šventai mylėjo žemę, likimą. Papasakoti nieko neretušuojant. Nenutylint. Kitaip ar verta būtų į Ivanauskų likimą gilintis? Žinoma, sudėtingas ir, manding, neįprastas toks reikalas. Bet kažkas manyje nuolatos kunkuliavo, vertė prabilti. Nemažai apie brolius partizanus Ivanauskus sužinojau ne tik iš tėvų, bet ir iš Gudakiemio kaimo žmonių. Ypač – iš sodžiaus senbuvės Adelės Žėkienės, 2016-aisiais sulaukusios 93-ejų metų. Bet tie kaimiečių prisiminimai – gana prieštaringi. Nūnai, patikrinus rašytinius šaltinius, kai kurie pasakojimai apie Ivanauskus tiesiog prasimanyti. Be abejo, didelis pokario lobis buvo daugiau kaip trisdešimt metų saugoti ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje išspausdinti paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimai Daugel krito sūnų. Tada vienu atokvėpiu perskaičiau publicisto talentą turėjusio A. Ramanausko knygą. Ypač buvo smalsu ir naudinga skaityti tas partizanų vado atsiminimų vietas, kuriose būtent pasakojama apie partizanus brolius Ivanauskus. Jiems knygoje labai daug vietos skiriama. Neatsitiktinai. Pasirodo, A. Ramanauskas dažniausiai apsistodavęs Merkinės ir Nedzingės apylinkių miškuose bei atokiuose sodybose įrengtuose bunkeriuose. Iš čia vadovavo Dzūkijos, o vėliau – ir visos Lietuvos partizaniniam judėjimui. Ypač partizanų vado knygoje daug dėmesio skiriama Vincui Ivanauskui-Gegučiui. Irgi – neatsitiktinai, nes Vincas ėjo A. Ramanausko adjutanto pareigas. Partizanų vadas knygoje detaliai aprašo brolių Ivanauskų kovą su priešu, jų žūtį. Antai apie Vincą rašo: „Gegutį jau seniai ir artimai pažinau. Jo pirmoji žmona buvo mirusi, ir jis buvo vedęs antrą kartą. Nuo rusų iš pradžių slapstėsi savo namuose. Virtuvėje prie durų Gegutis buvo išsikasęs mažą slėptuvėlę, o ant angos būdavo užtrauktas puskubilis, kuriame maišomas kiaulių ėdalas. Pamatęs rusus, Gegutis ten slėpdavosi. Taip jam net kelis kartus pavyko išsisukti iš priešo nagų. Kartą rusai prie namų priartėjo tuo metu, kai Gegutis dirbo kluone. Žmona pranešė, kad rusai ateina, ir jis paspruko, nors ir apšaudytas. Atsikeršydami už tai, rusai su Merkinės istrebiteliais nušovė Gegučio žmoną. Nuo to laiko Gegutis namo jau neparėjo. Našlaite yra palikusi jo dukrelė, kurią jis turėjo su pirmąja žmona.“ Partizanų vadas labai šiltai atsiliepia apie Vincą Ivanauską, kad jis buvo iš tauriųjų partizanų: uolus, sąžiningas ir drausmingas, gerbiamas ne tik kovotojų, bet ir gyventojų, kurie jį gerai žinojo.
Bus daugiau