Tačiau Remeikų šeimą ne į šachtas nugrūdo dirbti – patėvis įsidarbino statybose, o Mindaugo motina tremtyje darbavosi kaip siuvėja. Ji kariškių žmonoms siūdino sukneles, kitus drabužius. Motina šalia barakų įsitaisė ir pašiūrę, joje net kiaulę užaugindavo. Jaunajam Mindaugui nelabai kas pasiliko atminty iš Sibiro, nors svetimame, nemielame krašte ir šešerius metus gyveno, nors ten ir tris klases baigė. Ne mokslus rusų kalba, o labiausiai atsimena užterštą miestą. Tarsi ir nūnai regi, kaip per kiekvieną lietų nuo medžių suodžiai tekėdavo. Sukrečiantis vaizdas! Ten ir oras, ir žemė buvo nuodingų medžiagų pritvinkusi. Mindaugas tuos tremties suodžius uostė iki 1956-ųjų, kol motinai, jam ir Sibire gimusiai sesutei Elvyrai leido trumpam atostogų metu aplankyti Lietuvą. Kad motina su vaikais nepasiliktų Lietuvoje visam laikui, Čeremchovo valdžia Mindaugo patėvį pasiliko kaip užstatą. Savaime suprantama, motina su dukrele atgal traukiniu nubildėjo į Irkutsko kraštą, o štai Mindaugą slapta paliko Noruliuose, pas senelius. Neilgai be motinos, sesutės ir patėvio Mindaugas gyveno – lygiai po metų iš tremties paleido ir likusius Remeikų šeimos narius. Vėl visi apsigyveno Noruliuose, tik jau ne Mindaugo senelių, o kito šio kaimo gyventojo Petro Aleksos troboje.
Paminklas Vincui Ivanauskui-Gegučiui prie Perlojos
Jie Remeikoms skyrė vieną kambarį. Vėliau Remeikų šeima persikėlė į Merkinę – miestelyje pasistatė namus. Tada Malvinos pirmojo vyro Jono sūnus Mindaugas jau buvo baigęs Merkinės vidurinę mokyklą. Beje, Rodukos pradinę, Puvočių septynmetę ir Merkinės vidurinę mokyk-las Mindaugas baigė dar gyvendamas Noruliuose. Prie žibalinės lempos... Jis prisiminė, kaip su klasės draugais sportavo, atlikdavo karines pratybas būtent toje vietoje, kur užkasti partizanų kūnai. Beje, tada, kai Mindaugas mokėsi Merkinės vidurinėje mokykloje, šioje vietoje nebuvo stadiono.
***
Mindaugui viena už Merkinės gyvenanti moteris pasakojo mačiusi prie pat kapinių užkasant partizano kūną. Spėjama, kad jo tėvo. Rodė tą vietą. Moteris tą rytą ėjo į namus, pridavusi Merkinės pieno supirkimo punkte pieną ir netyčia užklupusi juodą darbą atliekančius stribus. Todėl partizano sūnui ne kartą kilusi mintis atkasti menamą tėvo palaidojimo vietą. Ištirti palaikus. Norėtų tėvą žmoniškai perlaidoti. Bet sudėtinga įveikti laiko ir nežinomybės slenksčius, nors jis ir dažnai atvažiuoja į Merkinę, ir vis kažką naujo, kad ir po kruopelytę, apie tėvą sužino. Atvažiuoja į Merkinę ir todėl, kad Mindaugo motina čia gyveno. Be to, Merkinė Mindaugui Ivanauskui brangi ir dėl jaunystės sentimentų. Nedaug trūko, kad jis šiame miestelyje ir visam gyvenimui būtų pasilikęs. Tuometis Merkinės sovietinio ūkio direktorius Alfredas Pautienius jį ragino mokytis tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, siūlė stipendiją. Ūkio vadovas norėjo, kad po studijų gabus jaunuolis sugrįžtų į gimtinę. Tačiau, anot Mindaugo, toje akademijoje nebuvo karinės katedros, todėl baigusį šią mokyklą jį būtų paėmę į sovietų kariuomenę. O jis jos kratėsi. Todėl partizano sūnus pasirinko studijuoti automobilių inžinieriaus-mechaniko specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute. Baigusį šią aukštąją jaunąjį Ivanauską 1970 m. paskyrė dirbti į Vilniaus oro uostą: iš pradžių Autoūkio vyriausiuoju mechaniku, o netrukus – vyriausiuoju inžinieriumi. O nuo 1972 m. – viršininku. Sostinėje Mindaugas sukūrė šeimą su Vilniaus universitetą baigusia ekonomiste Audrone Marija. Jiems gimė sūnus Audrius. Jų sūnus nevaržomas kopia karjeros laiptais. O tada, sovietmečiu, mena Mindaugas, kai jį paskyrė Vilniaus oro uosto Autoūkio viršininku, kartu jam pasakė, kad aukščiau kilti negalėsiąs... Garsiai jam nesakė, kodėl. Bet Mindaugui ir taip buvo aišku – jam tolesni karjeros keliai buvo uždaryti kaip partizano sūnui, kaip tremtiniui, nors ir labai gerais įvertinimais baigė aukštąją, sumaniai dirbo oro uoste. Bet saugumas nepaliko ramybėje. Mindaugas prisiminė:
– Kai sugrįžome po tremties į Lietuvą, sovietų saugumiečiai iškart ėmė stebėti motiną, vėliau – mane. Nepaliko ramybėje iki 1990-ųjų. Pamenu, kai motiną stebėjo toks saugumietis iš Druskininkų Stanislovas Švėgžda.
Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, partizano sūnui atsivėrė kiti keliai. 1991-aisiais tuometis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis prikalbino Mindaugą Ivanauską vadovauti Vilniaus oro uostui. Net aštuoniolika metų jis ėjo generalinio direktoriaus pareigas. Čia jis įkūrė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, iš čia prasidėjo partizanų dainų kelias po Lietuvą.
***
Apie Mindaugą Ivanauską, partizano sūnų, daug sužinojau jau pirmaisiais Sąjūdžio metais. Vėliau ėmiau labiau domėtis garsiu Lietuvos vyrų choru „Varpas“, kuriame Mindaugas pradėjo dainuoti nuo 1973 m. Norėjau su juo ne kartą susitikti. Bet jis tada, pasak kaimiečių, didelis viršininkas buvo – Vilniaus oro uosto generalinis direktorius. Pasirodo, be reikalo būgštavau, Mindaugas – labai paprastas, nuoširdus žmogus, cikras dzūkas. Gaila, kad susitikome tik po daugelio metų. Ir ne Dzūkijoje, o Vilniuje. Ilgai kalbėjomės, Mindaugas prisiminė dar negirdėtas atskiras tėvo gyvenimo detales, tremtį, darbą ir, žinoma, pasakodamas vis norom ar nenorom nukrypdavo į savo muzikinį gyvenimą. Susidarė įspūdis, kad jis be dainos nei dieną, nei naktį negalėtų gyventi. O aš vis bandžiau daugiau išpešti detalių apie jo tėvą, apskritai – apie partizanus Ivanauskus. Juk mano tėvas ir motina tiek daug apie juos pasakojo. Išsiskyriau su Mindaugu – tarsi senu, geru pažįstamu kaimynu. Susitarėme susitikti abiejų gimtinėje Dzūkijoje, kartu pavaikščioti po jo tėvo ir senelių buvusių sodybų vietas Gudakiemio kaimo pakrašty.
2016 m. 93-ejų metų amžiaus Gudakiemio kaimo gyventoja Adelė Žėkienė papasakojo apie pokarį
Žinoma, ir man bus be galo miela kelintąsyk sugrįžti gimtinę – Ivanauskų sodybos pašonėje buvusius mano tėvų namus, raudonosios melioracijos numelioruotus 1972-aisiais. Sugrįžti ten, kur neliko ir Kučiūnų kaimelio. Bet liko atminimas anų dienų, atsiminimai ir neatsiminimai, kaip sakydavo mano bičiulis, jau amžinatilsį poetas ir eseistas Stasys Stacevičius, beje, irgi kilęs iš Gudakiemio. Tik jau iš kito šio kaimo pakraščio nei Ivanauskai. Išlydėjęs savo kraštietį, šokau iš karto pasiklausyti jo padovanoto kompaktinio disko „Kaip aras pašautas...“ Pasiklausyti dainų, kurias su kitais iškiliais vyrų vokalinio ansamblio „Bijūnai“ vyrais dainuoja Mindaugas. Pasirodo, šis meno kolektyvas suburtas, kai Mindaugas buvo Vilniaus oro uosto vadovas. Beje, jis tuo metu dar dainavo ir Vilniaus operos ir baleto teatro chore.
– „Varpo“ chore dainavo ir dainuoja daug žymių sostinės įmonių ir įstaigų darbuotojų. Vyko įvairios reorganizacijos, kitokie pertvarkymai – ne vienas jų neteko darbo. Priėmiau juos dirbti į oro uostą, nes jie pagal turimą išsilavinimą, patirtį gražiai įsiliejo į 800 oro uosto darbuotojų kolektyvą. Ir štai vieną dieną toptelėjo mintis – o kodėl mes, choro „Varpo“ dainininkai, negalime savo ansamblio suburti? Taip ir atsirado „Bijūnai“...
Su šiuo ansambliu vyrai jau skersai ir išilgai Lietuvą apkeliavę. Kur tik nedainuota. Girdėjau jų dainas. Ir ne kartą. Tik tą vakarą po ilgai laukto susitikimo su partizano sūnumi partizanų dainas atradau iš naujo. Tąkart užsidaręs vienumoje. Tą vakarą peržengiau vienus didžiausių laiko slenksčių. Suvokiau savotiško partizanų atžalų žygio po Lietuvą prasmę. Žygio, kuriam negali būti pabaigos, nes tai skaudi mūsų pokario istorija, graži atmintis. Juk kokie už širdį griebiantys dainų žodžiai: „Tai kaunas broleliai už laisvę – Smėlėtoj Dzūkijos šaly, partizanai žygin eina ir užtraukia linksmą dainą.“ Tačiau Mindaugo ir jo bičiulių dainuojamos dainos – ne linksmos, o veikiau – liūdnos, netgi graudžios. Žinoma, jos priešo apsupty, niūrioje kasdienybėje ir negalėjo kitokios atsirasti. Labai taikliai jas pavadino alytiškiai Vytautas Ledas ir Henrikas Rimkus – „Sušaudytos dainos“, 1990-aisiais tokiu pavadinimu išleidę knygą. Klausydamasis laisvės idėjos persunktų partizanų dainų iki galo supratau, kodėl mano tėvas taip dažnai užtraukdavo irgi partizanų dainą „Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj“. Jis labai gražiai ją dainavo. Ir ne tik vieną šią dainą. Ogi dainavo, savotiškai partizanams pagarbą išreikšdamas, šitaip saugodamas jų atminimą. Kaip tai jau daugelį metų daro Mindaugas Ivanauskas. Būtų gyvas jo tėvas, be abejo, didžiuotųsi savo sūnumi, kuris 1997-aisiais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, kad jis turi įvairių talentų. Mindaugas tapo ne tik geru vienos srities specialistu – jis galėjo ir kompozitoriumi ar kitos srities menininku išaugti. Žinoma, jis ir dabar žinomas menininkas: ne tik įstabiai dainuoja, bet ir dainas kuria, jas redaguoja. Tačiau jis galėjo ir labai didelių meno aukštumų pasiekti, jei būtų gimęs ir augęs nepriklausomoje Lietuvoje, kitokiomis gyvenimo sąlygomis.
***
Mano tėvas nesulaukė nepriklausomos Lietuvos. Tik motina kelerius metus ja pasidžiaugė. Tarsi ir vykdydamas tėvų valią, norėdamas pagerbti buvusių mūsų šeimos bičiulių Ivanauskų ir ne tik jų, bet ir visų mano krašte kovojusių už laisvą Lietuvą partizanų atminimą, mėginau peržengti nutolusio laiko slenksčius. Pažvelgti į tą laikotarpį tėvų, žemės artojų, akimis. Aš dar prisimenu tų įvykių liudytojus, bet kita karta po manęs gali to nebeprisiminti, nes mūsų, pokario kaimo vaikų, lieka vis mažiau. Ir kyla nauji laiko slenksčiai.
Pabaiga. Pradžia Nr. 81, 82