Prieš kurį laiką rajono laikraščio skaitytojams pasakojau apie pažintį su mokytoja, kraštotyrininke ir kūrėja Adele Česnulyte-Zieniene.1
Adelė Česnulytė-Zienienė
Viskas prasidėjo nuo į Varėnos viešąją biblioteką patekusio 1958 metų Varėnos II mokyklos laikraščio „Varėnos moksleivis“ (padovanojo istorikas Eugenijus Peikštenis), kuriame pirmą kartą perskaičiau A. Česnulytės eiles. Tuomet užsimezgęs ryšys nenutrūko – peraugo į gražią, ištisus metus trukusią draugystę telefonu. Reguliarūs mūsų pokalbiai, dalijimasis prisiminimais apie mokytojo darbą bei kraštotyrą kūrė nematomą, bet stiprų ryšį.
Tačiau telefonu ne viską suspėji išpasakoti, tad abi labai laukėme dienos, kai galėsime pasimatyti gyvai. Šis laukimas išsipildė šių metų rugsėjį, kai Adelė atvyko į Varėną, į ilgai lauktą susitikimą. Ir atvažiavo ne tuščiomis – kaip tikra kultūros puoselėtoja, ji atvežė neįkainojamą dovaną: savo pačios parengtą kraštotyros darbą „... iš Mančiagirės istorijos“ (tautosaka, etnografija). Pati autorė yra kilusi iš Mančiagirės kaimo, tačiau daug metų praleido Baltojoje Vokėje (Šalčininkų r.). Būtent todėl šis kraštotyros darbas ilgą laiką buvo saugomas Šalčininkų rajone esančiame Baltosios Vokės kraštotyros muziejuje. Visgi Adelė priėmė prasmingą sprendimą – ji nusprendė, kad kraštotyros darbas „...iš Mančiagirės kaimo istorijos“ turi priklausyti Varėnos rajonui, nes jame įamžinta būtent mūsų krašto kaimo gyvastis.
Vos paėmus šį darbą į rankas, akimirksniu sužavi viskas: nuo ranka piešto kraštotyros darbo viršelio iki neįtikėtino kruopštumo. Viskas nuosekliai surašyta, aprašyta, tiksliai pateiktos pavardės ir metai. Darbą iliustruoja nuotraukos, prie kurių pagarbiai nurodyta, kas jas fotografavo.
Šiame rankraštyje autorė pateikė ne tik bendrą informaciją apie Mančiagirės kaimą ar jos žemėlapį. Čia randame ranka nupieštus ir kruopščiai sunumeruotus 1993 metų sodybų bei gyvenamųjų namų planus su visais to meto šeimininkais. Adelė užfiksavo ir skaudžią istorijos dalį, kaip rašo pati autorė, – „sodybas, išnykusias po Didžiojo Tėvynės karo“, išvardydama buvusių šeimininkų pavardes. Darbe atsispindi ir kaimo demografinis rodiklis: tiksliai surašyta, kiek sodybose gyvena pensininkų, kiek darbingo amžiaus žmonių ir kas čia įsikūręs nuolatos. Ypatingą vertę turi autorės surinkti ir pagal geografiją suskirstyti vietovardžiai: atskirai išskirti kairiojo ir dešiniojo Ūlos kranto pavadinimai, Mančiagirės kaimo laukų bei pievų vardai. Į darbe esančius vokus autorė rūpestingai sudėjo laikraščių straipsnius apie iškilius kaimo žmones: bitininką Joną Česnulį, kryžių meistrą Tomą Miškinį, meistrą Vincą Česnulevičių. Skaitytoją sušildo užrašyti pasakojimai, susieti su užkalbėjimais, liaudies medicinos pavyzdžiai, valgių receptai bei Mančiagirės dainos. Įdomu tai, kad šios Adelės surinktos dainos, jų žodžiai ir melodijos jau spėjo įgauti ir antrąjį gyvenimą – jos buvo sėkmingai panaudotos Baltosios Vokės etnografijos ansamblio pasirodymuose bei vakaronių programose. Autorė pateikia ir informaciją apie visus medžiagos pateikėjus.
Prie išsamaus kraštotyros darbo Adelė pridėjo ir rankraščius, kuriuose užfiksuoti Mančiagirės kaimo tarmės ypatumai bei senieji prakeiksmai, taip pat kruopščiai atrinkti periodinės spaudos straipsniai apie šį kraštą ir jo žmones. O kad dovana turėtų ne tik istorinę, bet ir meninę vertę, Adelė pridėjo savo naująją poezijos knygą „Eilės III“. Kaip nurodoma knygos anotacijoje , trečiasis jos eilių rinkinys į skaitytoją prabyla taip, kaip Mokytoja Adelė kalbėjo nuo vaikystės – dzūkiškai, paprastai. Eilėmis ataidi Dzūkijos šilų gausmas, jis nepalieka abejingų. „Aš negaliu išeiti iš miškų“, – sako autorė ir kviečia mus pasivaikščioti kartu su ja.
Šis susitikimas ne tik vainikavo metus trukusius mūsų pokalbius, bet ir atvėrė naują puslapį Varėnos krašto istorijos pažinime. Šis kruopštus kraštotyrinis darbas – tai gyvas ir meile alsuojantis paminklas Mančiagirei, kurį šiandien ir norisi su džiaugsmu pristatyti rajono skaitytojams.
1Adelė Ūla Česnulytė: „Mano eilės – tai mano vidiniai pergyvenimai. O mano draugai – Dzūkijos miškai, šilas ir Ūla“ // Merkio kraštas, 2025, spal. 21, p. 4–5