Ilgą laiką, iki pat XVIII a. pabaigos, pagrindinės miesto katalikų kapinės buvo aplink parapinę bažnyčią, o kitos veikė prie dominikonų bažnyčios, šalia centrinės miesto aikštės. XVIII a. pabaigoje aktyviau pradėta laidoti prie Šv. Petro bažnyčios (dabartinių sovietų karių kapinių teritorijoje), o šiandien naudojamos Merkinės kapinės pradėjo funkcionuoti tik XIX a. pirmojoje pusėje.
Tarp išnykusių Merkinės kapinių galima įvardyti kapines prie parapinės bažnyčios, dominikonų kapines, kapines prie Šv. Petro bažnyčios ir Merkinės unitų kapines, buvusias prie Merkio upės, Kalubiškėje.
Įdomu tai, kad 1785 m. vien Merkinės parapinės bažnyčios šventoriuje buvo palaidotas 41 žmogus. Mirties metrikų įrašai rodo, kad panašus palaidojimų skaičius būdavo ir kitais metais, nors kartais jis sumažėdavo iki 20 ar dar mažiau. Galima tik įsivaizduoti, kiek žmonių per daugelį metų buvo palaidota šioje teritorijoje.
Kai kuriais metais bažnyčios metrikų knygose laidojimo įrašų apskritai nėra. Tokios spragos liudija ir tragiškus maro metus Merkinėje. 1710 m. antrąjį pusmetį ir 1711 m. pirmąjį pusmetį įrašų apskritai nėra, o vėliau jie pradėti rašyti jau kito asmens ranka. Atrodo, kad tuo laikotarpiu Merkinėje nebuvo pildomos jokios metrikų knygos. Pasikeitęs rašysenos braižas leidžia spėti, kad parapijoje galėjo nebelikti kunigo – jis galėjo išvykti arba mirti nuo maro.
Būtent šiuo laikotarpiu iškyla Šv. Roko, kaip Merkinės globėjo, kultas, rodantis, koks sunkus šis laikotarpis buvo visam miestui. Maro pabaiga tuomet galėjo atrodyti prilygstanti stebuklui. Kiek gyvybių nusinešė epidemija, nėra žinoma. Neaišku ir tai, kur buvo laidojami visi nuo maro mirę žmonės. Po maro metrikų knygas bažnyčioje pildė Merkinės jėzuitai.
Beje, kalbant apie pačią parapinę bažnyčią, joje iki šiol išlikusios, tačiau nėra prieinamos Godačevskių ir Šv. Onos brolijos kriptos, kuriose buvo laidojami Merkinės burmistrai, kiti įtakingi miesto asmenys ir jų šeimų nariai.
1797 m. metrikų knygose atsiranda kapinės, įvardijamos „cemeterium penes civitatem Merecensis“. Greičiausiai šis pavadinimas žymi naują kapinių vietą prie Šv. Petro bažnyčios. Tuo metu aplink parapinę bažnyčią jau nebebuvo laidojama arba tai daryta itin retai.
Merkinės dominikonų kapinės. Pavyzdžiui, vien 1778 m. dominikonų bažnyčios šventoriuje ir pačioje bažnyčioje buvo palaidoti šeši asmenys. Tais pačiais metais minima, kad vienas žmogus buvo palaidotas prie dominikonų koplyčios Kibyšiuose (šiandien kaime ši vieta vadinama Koplyčkalniu).
Bažnyčios metrikų įrašai rodo, kad prie Merkinės dominikonų bažnyčios kasmet būdavo palaidojama po kelis asmenis. Dažniausiai čia buvo laidojami vienuolyno geradariai ir apylinkių bajorai. Pavyzdžiui, 1776 m. lapkričio 6 d. čia buvo palaidotas „Thomas Žylinski Rhotomagister Trocensis“.
Žvelgiant į gerokai ankstesnius laikus, XVII a. pradžios miesto aktai liudija, kad šioje vietoje, bažnyčios kriptose, buvo palaidotas Merkinės burmistras Kristupas Steponavičius su šeima, taip pat karaliaus Vladislovo Vazos sūnaus močiutė Ona Luškovska. Per daugiau kaip 200 metų trukusį vienuolyno gyvavimo laikotarpį šioje vietoje turėjo būti palaidota nemažai žmonių.
Merkinės unitų kapinės. Miesto aktai taip pat liudija, kad šioje vietoje nuolat buvo laidojami Merkinės unitai, parapijos kunigai ir jų šeimų nariai. Pavyzdžiui, mirties metrikų knygose nurodoma, kad 1824 m. kovo 8 d. miręs unitų kunigas Aleksandras Pakšta buvo palaidotas pačioje unitų cerkvėje, buvusioje Kalubiškėje. XVII a. pabaigos šaltiniuose cerkvėje minimas ir Kirdėjų šeimos laidojimo rūsys.
Merkinės žydų kapinės. Būtina nepamiršti ir žydų kapinių, kurios istoriniuose miesto planuose žymimos nuo XVIII a. pabaigos. Tai vienos didžiausių iki šiol išlikusių žydų kapinių Lietuvoje.
Merkinės Kryžių kalnelis. Memorialas Dainavos apygardos partizanams, dar vadinamas Merkinės Kryžių kalneliu, žymi Lietuvos laisvės kovotojų užkasimo vietas. Išniekinti partizanų kūnai buvo užkasami čia pat, už Merkinės. Daugelio jų palaikų užkasimo vietos iki šiol nėra atrastos. Kryžiai čia yra kenotafai – simboliniai antkapiniai paminklai partizanams, kurių tikrųjų kapų iki šiol neturime.
Merkinės stačiatikių kapinės pradėjo funkcionuoti XIX a. pradžioje. Tuo metu Merkinė buvo tapusi pasienio miesteliu, kuriame buvo dislokuota okupacinės Rusijos karinė įgula. Pirmieji šiose kapinėse palaidoti mirusieji sietini būtent su šia įgula.
Dar keletas įdomybių.
* Šalia Merkinės dvarvietės, arba papilio teritorijoje, yra XIII–XIV a. datuojamas Merkinės kapinynas.
* Merkinėje, už tilto, buvo vieta, į kurią tėvai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą neleisdavo eiti vaikams. Pasak pasakojimų, ten galėjo būti neaiškiu laikotarpiu palaidoti nuo epidemijos mirę žmonės.
* 1814 m. Merkinėje mirė vienas paskutinių Merkinės seniūnų Vincentas Juzefovičius, sulaukęs 72 metų. Tai buvo prieštaringa asmenybė. Šv. Stanislovo ordino kavalierius nuo 1788 m. dalyvavo Ketverių metų seimo veikloje, kuri suvaidino svarbų vaidmenį siekiant reformuoti ir išgelbėti valstybę. Tačiau vėliau V. Juzefovičius perėjo į Targovicos konfederatų pusę. Jis buvo įtrauktas į rusų sudarytus asmenų, galinčių atsisakyti Gegužės 3-iosios konstitucijos, sąrašus. Taip ir įvyko – Merkinės seniūnas pasirinko kelią, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, reiškė valstybės išdavystę.
* 1819 m. rugsėjo 29 d. Netiesų kaime mirė Dominykas Naruckis, sulaukęs 106 metų.
* 1822 m. sausio 30 d. Merkinėje mirė Jonas Sakalauskas, sulaukęs 100 metų. Jis buvo palaidotas parapijos kapinėse.
* 1827 m. metrikų knygose užfiksuota nemažai staiga mirusių elgetų, kurių kilmė ir atvykimo į Merkinę aplinkybės neaiškios.
* Merkinėje gyvenimą baigė, nors čia ir nebuvo palaidoti, ir vieni reikšmingiausių valstybės asmenų – valdovas Vladislovas Vaza (1648 m.) bei Abiejų Tautų Respublikos karvedys, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis (1744 m.).
Jeigu turite daugiau žinių apie palaidojimus, kapus ar kapines Merkinėje ir jos apylinkėse, kviečiu pasidalyti jomis.