Su Antanu buvome pažįstami – gyvenome netoli vienas kito, kartu važiuodavome į tuomečio Varėnos rajono laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakcijoje rengiamus literatūros vakarus. Juos organizuodavo Kultūros skyriaus vedėjas, rašytojas Aloyzas Tendzegolskis. Jis į laikraščio literatūrinį puslapį „Saulės takas“ įdėdavo ir A. Kalanavičiaus eilėraščių.
A. Kalanavičiaus muziejus buvusioje Nedzingės vidurinėje mokykloje
Tuo metu kiti leidiniai, anksčiau spausdinę Antano eilėraščius, vėliau kažkodėl ėmė vengti poeto kūrybos. Tai vyko praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. Būdamas gyvas A. Kalanavičius neišvydo savo knygos. Iki šiol bandoma svarstyti, spėlioti, kodėl taip atsitiko. Asmeniškai pažinojęs Antaną, noriu akcentuoti, kad poetas buvo labai kuklus žmogus, negriovė tuometės sovietų valdžios. Jis šalinosi politikos, gyveno tik poezija, kad pragyventų – triūsė kalviu, darbininku žemės ūkyje, melioracijoje. Bene įsimintiniausias susitikimas – su Antanu melioratoriumi.
Antanas Kalanavičius
Vieną rytą žiū – ar ne Antanas eina per mūsų kiemą. Smagiai žingsniuoja šulinio link. Išeinu į kiemą. Jis, pamatęs mane ant laiptų, nedrąsiai ir klausia:
– Ar galiu atsigerti vandens?
– Gerk į sveikatą!
Žiūri į mane, tyrinėja akimis, atrodo, nepažįsta. Gal prieš pusmetį buvome susitikę literatų susirinkime Varėnoje. Gal nepažino, nes per porą mėnesių buvau užsiauginęs nemažą barzdą. Žinoma, ne tokią didelę ir vešlią, kokią nešiodavo Gudakiemio kaimo skulptorius Vytautas Šibaila...
– Ar, Antanai, manęs nepažįsti? Aš – Česlovas...
– Ar tu čia? Nakvojai čia?
– Gyvenu čia. Su tėvais...
– Štai kaip...
– Kur, Antanai, keliauji, gal giminių turi Gudakiemyje?
– Dirbu Gudakiemyje – melioracijoje, vamzdelius kloju...
Pasirodo, gal jau kokį mėnesį Gudakiemyje darbavosi Antanas su gerais mano pažįstamais Lemkaraisčio, Masališkių kaimų, Merkinės vienkiemių vyrais Juozu Zenevičiumi, Broniumi Bingeliu, Juozu Zarausku.
Antrąkart po dešimties metų pertraukos melioratoriai iš naujo rausė, lygino Gudakiemio ledynų suneštą slėnį. Ten, kur dar XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje plytėjo įstabūs vienkiemiai, augo daug medžių. Atrodo, ėjo 1982-ieji.
Neatsitiktinai įsirėžė į atmintį to ryto susitikimas su Antanu Kalanavičiumi. Vėliau buvo kitų suėjimų su tyliu, talentingu poetu nuo Nedzingės.
A. Kalanavičiaus gimtinė
Kartą su kitu dzūkų poetu Stasiu Stacevičiumi Antaną aplankėme Sapiegiškėje, vienkiemyje prie Nedzingės. Visą vakarą bendravome, ilgai pro atidarą langą sklido balsai – linksmi, gaivūs, garsiai...
Vis prisimenu Antano bandymus iš Sapiegiškės vienkiemio prabilti į visos Lietuvos skaitytojus. Neleido. Dzūkui poetui sovietmečiu, o ir ilgokai nepriklausomybės metais buvo uždaryti keliai į plačiąją spaudą – jo parengti eilėraščių knygų rankraščiai nugulė į įtakingųjų stalčius... Tik 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pomirtinę A. Kalanavičiaus knygą „Ne akmenys guli“. Sakyčiau, – vėlokai. Kodėl ne Atgimimo metu – Sąjūdžio pradžioje? Ar ne mūsų tuomečių, kai kurių ir šiandien tarp gyvųjų esančių įtakingųjų (gal nūnai ir nelabai) „dėka“? Visokių klausimų kyla: gal kad A. Kalanavičius buvo talentingesnis už tuomečius rašytojus, sovietų valdžios pripažintus klasikus? Išsigando gaivaus naujo poeto balso? Pavydėjo? Šiandien reikėtų paviešinti, kurie žmonės neleido spausdinti A. Kalanavičiaus knygų. Ko bijoti? Būtų pravartu. Kad nesikartotų tokie reiškiniai...
A. Kalanavičiaus skverelis Nedzingėje
Džiugu, kad nūnai į literatūrinį ir kasdienį gyvenimą vis labiau skverbiasi vieno talentingiausių lietuvių poetų A. Kalanavičiaus poezija. Vis dėlto, kodėl toks sunkus buvo jo kelias į plačiąją literatūros erdvę? Anot televizijos laidos vedėjo, kodėl poetas žemiškoje kelionėje nerado vietos po saule, išsamaus atsakymo aną rytą neišgirdau. Tikriausiai jau niekada neišgirsiu. Gyvieji tyli, o mirusieji irgi kaži ar prabils...
Dažnai, kai vasaroju Gudakiemio kaime, prisimenu Antaną. Atrodo, jį vieną rytą vėl pamatysiu prie šulinio. Būtų mistiška. Šulinys dar neišgertas...