Iš Antalieptės – į Marcinkonis
Pirmas susitikimas Marcinkonyse – su V. Kibirkščio giminėmis – jo brolio Juozo sūnumi Valdu Kibirkščiu ir broliene Zita Kibirkštiene
Penkiasdešimt gražiausių savo gyvenimo metų dzūkas, marcinkoniškis Vincas Kibirkštis praleido Antalieptėje (Zarasų r.). 1954 m. baigęs bitininkystės studijas Vilniaus žemės ūkio technikume, 1957 m. vasarį atvyko dirbti į Antalieptę ir čia liko, kaip pats žadėjo, „iki paskutinio atodūsio“.
„Kadangi brangioje širdžiai Antalieptėje įgyvendinau savo jaunystės svajones, nesigailiu dėl čia praleistų metų – niekada neturėjau noro ko nors pakeisti“, – rašė V. Kibirkštis.
Jis dirbo Antalieptės žemės ūkio mokykloje, mokė bitininkystės, vėliau jai vadovavo, o mokyklą uždarius, buvo paskirtas Antalieptės vidurinės mokyklos direktoriumi ir nuolatos, be visų pagrindinių darbų ir pareigų, buvo paniręs į visuomeninę veiklą – domėjosi, tyrinėjo, aprašė šio krašto istoriją, garbius jo žmones.
Parašė straipsnių ir dvi knygas apie Antalieptę, surinkęs senovę menančių daiktų, įkūrė kraštotyros muziejų, kuris veikia iki šiol.
Meilė Antalieptei persipynė su meile gimtajai Dzūkijai, Marcinkonims, iš kurių buvo kilęs (Vincas Kibirkštis gimė 1935 m. rugpjūčio 6 d. Marcinkonių kaime, ūkininko šeimoje). Vasarodamas ar savaitgaliais atvažiavęs į gimtinę, vis pasakodavo giminaičiams, koks tas kraštas, kuriame jis gyvena ir dirba, kokie ten žmonės. O parvykęs į Antalieptę, dalydavosi pasakojimais apie Dzūkiją, gimtuosius Marcinkonis, parašė ir jiems skirtą prisiminimų knygą „Aš iš Marcinkonių“.
Tų pasakojimų pėdsakų vedamos išsiruošėme į Marcinkonis pirmosiomis šios vasaros dienomis drauge su Olga Raugiene, Antaliepties visuomenininke, bibliotekininke, pažinusia ir bendravusia su V. Kibirkščiu, jam talkinusia. Olga buvo jo knygos apie Antalieptę nuotraukų autorė. Dabar ji šypsosi prisiminusi, kokia buvo drąsi – sutiko tapti knygos fotografe, nors ir neturėjo didelio supratimo, kiek tas darbas pareikalaus pastangų ir kantrybės, išmanymo. tačiau tada dar moksleivė Olga nestokojo valios, apėjo ir nufotografavo visus knygoje aprašomus ne tik Antalieptės, bet ir aplinkinių kaimų svarbius pastatus ir iškilius šio krašto žmones. Dabar ji džiaugiasi, kad nepabijojo ir sutiko – nuotraukos pavyko, o knyga saugo istoriją.
Puoselėdama Antalieptės kraštui nusipelniusio žmogaus atminimą Olga porą savo atostogų dienų paskyrė savanoriškai išvykai – „mažąjai ekspedicijai“ į Marcinkonis, apie kuriuos buvo tik girdėjusi iš V. Kibirkščio pasakojimų ir skaičiusi jo knygoje. Prieš rengdama V. Kibirkščio 90-ųjų gimimo metinių minėjimą pajuto norinti pasisemti dzūkiškos dvasios, kurią nuolatos skleidė jos kraštuose „nusėdęs“ dzūkas. Nors didžiausiu Lietuvos kaimu vadinamuose Marcinkonyse paviešėta tik pusantros dienos, mūsų naujos pažintys ir pokalbiai gausino vienas kitą ir pildėsi kaip koryje medus.
Pirmąjį viešnagės vakarą savo sodybos kieme po dienos darbų mus pasitiko artimas V. Kibirkščio giminaitis – jo brolio Juozo sūnus Valdas Kibirkštis bei garbaus amžiaus brolienė Zita Kibirkštienė, šį pavasarį atšventusi 84-ąjį gimtadienį. Pavakaroti susėdome pavėsinėje, supami vasaros žalumos ir paukščių garsų. Pokalbis mezgėsi lengvai, gaubiamas nuoširdumo, guviai dalijantis prisiminimais, kurie vienas po kito iškildavo ir praeities, primiršti atgijo iš naujo. Prisiminimus sušildė Z. Kibirkštienės, Marcinkonių folkloro ansamblio narės nuo pirmųjų ansamblio įkūrimo dienų, pripažintos viena iš geriausių dzūkų krašto dainininkių, daina, paskui ir antra, o atsisveikinant ir dar viena.
Mus išlydėdami mama ir sūnus nepamiršo parodyti retai kur kaime sutinkamą rausvai žydinčią gudobelę bei seną liepą – dar paties Vinco atvežtus ir pasodintus medžius, iki šiol gyvai menančius jų sodintoją.
Pasižvalgėme ir po buvusį sodą, kuris dabar, deja, tuščias, be medžių, mat anuomet vykdyta melioracija nusausino ir taip sausą gruntą – tai pakenkė seniesiems vaismedžiams.
O apie tai, kad kas rudenį dėdė atvažiuodavo pasisvečiuoti, Valdas pamena iki šiol: obuoliauti, grybauti, apeiti Trikampio ežeriuką vidury miškų, prie jo parymoti, pažvejoti. Jam labai patikdavo grybauti. Tuomet ir grybų, Dieve, kiek būdavo! „Dabar jie kažkur kitur išėjo“, – juokauja Zita. Jos dzūkiškų pasakojimų smagu klausyti, juk pelnytai prieš kelerius metus vykusiame konkurse buvo išrinkta geriausia dzūkų krašto pasakotoja.
Antrąją viešnagės dieną dzūkiškai mums porina bibliotekoje dirbanti kita nuostabi pasakotoja, savo krašto mylėtoja ir tradicijų puoselėtoja Rūta Sakalienė – Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Marcinkonių padalinio bibliotekininkė. Ji bibliotekoje visą lentyną skyrė parodai, kurioje – knygos ir įvairūs spaudos leidiniai apie iškilius marcinkoniškius, jų kūryba: eilės, pasakojimai, straipsniai.
Marcinkonių bibliotekoje su šios kultūros salelės šeimininke Rūta Sakaliene
Pabendravusios, aptarusios bibliotekininkes siejančius kasdienos darbus ir juos lydinčias naujoves, prieš atsisveikindamos dar stabtelime kartu pasidžiaugti prie Rūtos sumanyto ir pasodinto gėlių darželio, tokio, koks nuo seno būdavo dzūkiškame kaime. Gėlyno pakraščiuose jau stiebiasi iš sėklų sudygusios tagetės (serenčiai), grupelėmis žaliuoja piliarožės ir lineliai, bijūnų, rūtų krūmeliai, vidurvasariui žiedus nokina lelijos – šis tradicinis dzūkiško kaimo gėlynas, kaip ir turi būti, pirmiausia prasideda jo šeimininkės galvoje – nuo darželio formos, o tada užpildomas žydinčiais, kvapniais augalais. Rūtos sukurtame plotelyje dar auga sinavadai, šalavijai, kiek toliau šakeles svarina diemedis, o visas skverelis priešais seniūnijos pastatą ir jame įsikūrusią biblioteką prieš porą metų Rūtos siūlymu buvo pavadintas šio krašto šviesuolio, lietuvybės puoselėtojo, knygnešio, tautosakos rinkėjo Juozo Averkos vardu, kurį moteris dar sako spėjusi pažinti – jis buvo Marcinkonių etonografijos ansamblio įkūrėjas. Visoje Lietuvoje išgarsėjusio Dzūkų kultūros festivalio sumanytojai ir organizatoriai Rokas ir Eglė Kašėtos antrąjį festivalį, kuris vyko Marcinkonyse, skyrė Juozui Averkai prisiminti ir pagerbti. Skvero idėja, aptarta ir išplėtota su Marcinkonių seniūnu ir seniūnijos darbuotojais, derinta su Marcinkonių kaimo bendruomene, Varėnos rajono savivaldybės administracijos darbuotojais, – visų bendro darbo ir įdėtų geranoriškų pastangų rezultatas.
Skvere auga prieš porą metų pradėti sodinti medeliai, stovi dailus „Knygų namelis“, suoliukai. Juos sumeistravo Marcinkonių seniūnijos ir Marcinkonių daugiafunkcio centro ūkio darbuotojai iš to, ką pavyko surasti, – „atliekų“, kaip juokauja Rūta. Šiai veikliai moteriai nieko nėra neįmanomo – ko imasi, tą padaro, viskas jai pavyksta. Skvere gal pasiseks įveisti ir senovinių obelų sodelį – pirmosios senovinių veislių obelaitės buvo pasodintos 2024 m. pavasarį Marcinkonių seniūnės Eglės Ikasalienės iniciatyva.
Kitos dienos rytą mus pakvietė pasimatyti Gintautas Kibirkštis, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, kuris Čepkelių rezervate ir Dzūkijos parke vykdo gamtinius tyrimus, veda ekskursijas ir gamtos pamokas Gamtos mokykloje, taip pat rašo straipsnius apie gamtą bei dzūkų etnokultūrinį palikimą. Dalis šių straipsnių buvo parašyti kartu su jo dėde V. Kibirkščiu, kuris straipsnius papildydavo savo jaunystės prisiminimais ir giliomis įžvalgomis. Gintautas pasiūlo paieškoti senų nuotraukų, kuriose jis su dėde Vincu, papasakoti senus laikus menančių prisiminimų – juos siejo daug bendro, kartu su dėde aptardavo daug gamtos temų. Nuo bičių iki pelkių.
Mums pasiseka, kad Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro kaimynystėje naujas dailus namelis – ką tik duris atvėrė vienintelė kaimo kavinė.
Šią vasarą atsidariusioje vienintelėje Marcinkonių kavinukėje – su Rimute Avižiniene, Marcinkonių bendruomenės pirmininke ir Marcinkonių folkloro ansamblio vadove, bei žurnaliste Rūta Averkiene
Ketvirta diena kaip dirba. Jos šeimininkės šiltus pusryčius mums pateikė terasoje. Ir maisto čia gavome ne tik kūnui, bet ir sielai. Mokymų pietų pertraukėlę mums skyrusi ir prie mūsų kavinukėje prisėdusi Rimutė Avižinienė, Marcinkonių bendruomenės pirmininkė ir Marcinkonių folkloro ansamblio vadovė, greitai stvėrė jautį už ragų: pasidomėjo, kokiu reikalu atvykome, kaip gali prisidėti prie šios misijos ir be ilgų svarstymų patikino, kad padės visais įmanomais klausimais. Pažadėjo su keliomis dainininkėmis iš Marcinkonių atlėkti padainuoti į Antalieptę per Porciunkulės atlaidus, rugpjūčio pirmąjį sekmadienį, kuomet bus minima garbinga kraštiečio V. Kibirkščio sukaktis. Net nesvarstė, kad teks sukarti nemažai kilometrų iš vieno Lietuvos krašto į kitą, paprašė tik žemėlapio nuorodos – kur gi ta Antalieptė, kurios tik pavadinimą girdėjusi.
Čia pat, kavinės tarpduryje, atpažįstame ir dar vieną žinomą marcinkoniškį – kraštotyrininką, kultūros paveldo specialistą, rašytoją, knygos apie Marcinkonis sudarytoją Vytautą Paulaitį, dažnai vasarojantį dailiai atnaujintoje ir prižiūrimoje gimtojoje sodyboje. Vėliau užsukame ir į jos kiemą – knygos „Vai toli girdėc, iš Marcinkonių praeities“ autoriaus V. Paulaičio autografo. Pastarąją O. Raugienė nuperka savo miestelio bibliotekos skaitytojams – parveš ją su rašytojo parašu ir žodiniu palinkėjimu: „skaityc i pažyc“.
Autografo – pas knygų autorių Vytautą Paulaitį
Į svečius pas V. Paulaitį keliavome trise, kartu su žurnaliste Rūta Averkiene, gimusia ir augusia Marcinkonyse, dažnai čia viešinčia, visur, kur tik gali, dalyvaujančia ir gražiu žodžiu savo rašiniuose pamininčia kiekvieną savo krašto žmogų. V. Kibirkščio, už ją vyresnės kartos marcinkoniškio, jai pažinoti neteko, tačiau daug meilių žodžių skyrė savo kaimynams – V. Kibirkščio dėdės Juozo šeimai bei jų vaikams – vaikystės draugams Kibirkščių Gintautui ir Valdui. Kaimynus skyrė tik laukas per upelį.
Vinco Kibirkščio pradėti mainai tarp Antalieptės ir Marcinkonių nesibaigė ir tęsiasi toliau.