Minime Dainavos apygardos partizanų, kovojusių Varėnos rajone, 100-ųjų gimimo metinių sukaktis
Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. Antroje fotografijos pusėje užrašyta: „Atminčiai mano brangiausiajam broliui Tyliui nuo Dzūko. 1949.11“
Biografijų skyreliuose „Įvertinimas Nepriklausomoje Lietuvoje. Atminimo įamžinimas“ pateikti valstybinių institucijų suteikti apdovanojimai ir įvertinimai, jų įrengti atminimo ženklai.
Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto studentas, Dainavos apygardos vadas LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS, 1925-1950 m.
Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigė Alytaus gimnaziją, buvo aktyvus skautų organizacijos narys ir sportininkas. 1942 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, tačiau studijos nutrūko, naciams 1943 m. uždarius universitetą. 1944 m. pavasarį, siekdamas ginti savo kraštą nuo artėjančios Raudonosios armijos, įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinę rinktinę. 1944 m. pabaigoje buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromo, o 1945 m. pavasarį pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Kalintas keliuose lageriuose Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, 1946 m. vasarą pabėgo iš Ukrainos Donbaso anglių šachtų ir parsigavo į Lietuvą. 1946 m. rugpjūtyje vėl norėjo tęsti studijas Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultete, bet jo prašymas buvo atmestas. Tai galutinai nulėmė L. Baliukevičiaus apsisprendimą – jau po kelių savaičių, 1946 rugsėjo 1 d., L. Baliukevičius tapo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanu slapyvardžiu Dzūkas. 1947 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. 1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadu išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas paskyrė L. Baliukevičių- Dzūką savo adjutantu, o netrukus – ir Spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas atgaivino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą.
1948 m. L. Baliukevičiui- Dzūkui buvo suteiktas partizanų puskarininkio, o 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu – partizanų leitenanto laipsnis. 1949 m. gegužės 19–20 d. įvykusiame visuotiniame Dainavos apygardos vadų pasitarime L. Baliukevičius-Dzūkas buvo vienbalsiai išrinktas apygardos vadu, kartu pavedus eiti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. L. Baliukevičius leido periodinį leidinį „Dainavos partizanas“, aktyviai prisidėjo prie Nemuno srities laikraščio „Partizanas“ leidybos. Dzūkas partizaninių kovų atokvėpio valandomis 1948 m. birželio 23 – 1949 m. birželio 6 d. rašė pasipriešinimo kovų ir apmąstymų dienoraštį, šių dienų skaitytojui žinomą kaip „Partizano Dzūko dienoraštis”.
Žuvo L. Baliukevičius būdamas 25-erių 1950 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje, Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje, MGB 2-N valdybos operatyvinės grupės ir MGB kariuomenės kareivių vykdytos karinės čekistinės operacijos metu kartu su savo adjutantu ir apygardos laik-raščio redaktoriumi Augustu Babrausku-Radvila, Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos vadu Antanu Vailioniu- Špoku ir partizanu Anastazu Kaknevičiumi- Švidriu.
Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti prie MGB Leipalingio valsčiaus poskyrio. L. Baliukevičiaus- Dzūko palaikų užkasimo vieta iki šiol nerasta.
Dar kovų metu L. Baliukevičius LLKS vadovybės buvo apdovanotas aukščiausiais partizanų koviniais apdovanojimais: 1949 m. gruodžio 24 d. už ypatingą pasišventimą LLKS labui ir nepaprastą uolumą – partizanų 2-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi, 1950 m. gruodžio 4 d. (po mirties) – 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais.
Tragiškas ir herojiškas L. Baliukevičiau-Dzūko šeimos likimas: tėvas Kostas žuvo 1944 m., artėjant frontui (palaidotas Rumbonių kapinėse, Alytaus raj.), brolis Baliukevičius Kostas-Tylius, Rainis (taip pat studijavęs Vytauto Didžiojo universitete, mechanikos fakultete 1946-1949 m.) irgi pasirinko partizano kelią ir žuvo 1951 m. (užkasimo vieta nežinoma), motina Joana iš tremties grįžo 1956 m., likusi be artimųjų mirė 1972 m. ir tolimų giminaičių buvo palaidota Naujosios Vilnios kapinėse.
ĮVERTINIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE, ATMINIMO ĮAMŽINIMAS.
1997 m. gruodžio 22 d. L. Baliukevičiui-Dzūkui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) ir suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), 2024 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu L. Giros gatvės pavadinimas pakeistas į Liongino Baliukevičiaus- Dzūko.
2000 m. radus L. Baliukevičius-Dzūko žūties vietą, šioje vietoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė atminimo ženklą. 2011 m. prie buvusio bunkerio roko grupės „Skylė“ iniciatyva pastatytas paminklinis akmuo (autorius – skulptorius R. Ožalinskas).
„Partizano Dzūko dienoraščio“ jau išleisti šeši leidimai, jis išverstas į septynias užsienio kalbas, dienoraščio nagrinėjimas įtrauktas į LR švietimo programas. L. Baliukevičiaus- Dzūko liudijimai ir biografijos faktai įtraukti į mokyklinius istorijos ir literatūros vadovėlius. Įkvėptas Dzūko dienoraščio, V. V. Landsbergis sukūrė ir pastatė pjesę „Bunkeris“, muzikos grupė „Skylė“ sukūrė ir išleido albumą „Broliai“.
Mokytojas, Merkio rinktinės vado pavaduotojas ALBERTAS PERMINAS-JŪRININKAS, 1925 - 1947 m.
Dainavos apygardos Merkio rinktinės štabo narys Albertas Perminas-Jūrininkas. 1947 m.
Albertas Perminas gimė 1925 m. kovo 14 d. Mažeikiuose. Jo sesers duomenimis, 1930 m. Perminų šeima atsikėlė į Alytų. Čia Albertas baigė gimnaziją ir Alytaus mokytojų seminariją.
1944 m. spalį – 1945 m. gegužę būsimasis partizanas mokytojavo Alytaus pradinėje mokykloje, ruošėsi stoti į Vilniaus konservatoriją.
Partizanauti pradėjo kartu su draugu, Alytaus mokytojų seminarijos mokytoju A. Ramanausku-Vanagu 1945 m. balandžio 25 d., tapęs Mindaugo grupės 2 būrio partizanu, 1945 m. rugpjūtį – Dzūkų rinktinės štabo nariu, su juo kūrė pirmuosius partizanų būrius Pietų Dzūkijoje. Nuo 1945 m. rugsėjo 5 d. buvo Dzūkų grupės štabo 2 skyriaus viršininko pavaduotojas, nuo 1945 m. spalio – J. Vitkaus-Kazimieraičio sudaryto štabo viršininko A. Kulikausko - Daktaro pavaduotojas; spalio 24 d. paskirtas J.Vitkaus adjutantu. Nuo 1946 m. balandžio 30 d. buvo Merkio rinktinės štabo narys, liepos 20 d. paskirtas rinktinės vado A. Ramanausko pavaduotoju bei štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku. A. Perminas tvarkė Merkio rinktinės archyvą, vado tarnybinius raštus, su A. Ramanausku leido laikraštį „Mylėk Tėvynę“, surinko partizanų dainų ir jas išspausdino pogrindžio spaudoje. A. Ramanauskas- Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų...“ taip apibūdino A. Perminą: „Jūrininkas gyveno ir dirbo drauge su manimi, nors iš pradžių jam atskirų pareigų nebuvau skyręs. Su juo gyventi ir dirbti man buvo labai malonu dėl jo paklusnumo, sąžiningumo ir pareigingumo.“
Perminas-Jūrininkas 1945 m. birželio 14 ir 23 d. dalyvavo abiejuose Varčios miško kautynėse, kuriose buvo sunkiai sužeistas. Taip pat dalyvavo 1945 m. gruodžio 15-osios Merkinės puolime. 1946 m. balandžio 9 d. Seirijų valsčiuje prie Ricielių dalyvavo Tauro ir A apygardų vadų susitikime, kuriame svarstytas Pietų Lietuvos partizanų štabo įkūrimas., tų pačių metų lapkričio 19 d. – Pietų Lietuvos partizanų vadų sąskrydyje junginių centralizavimo klausimu.
Perminas–Jūrininkas kartu su bendražygiais žuvo 1947 m. lapkričio 8 d. 7 km į šiaurės rytus nuo Merkinės, Mantvilų kaime, partizanų rėmėjų Baranauskų vienkiemyje prie ten buvusio bunkerio.
A. Permino žūties vieta Mantvilų k. buvusioje Baranauskų sodyboje. Stovi partizanus globojusios šeimos ir iš čia kilusio partizano Jono Baranausko-Balandžio palikuonės. 2025 m.
Liudininkė Genovaitė Baranauskaitė prisimena: „Šturmas nešėsi bliūdą į bunkerį. Jam rusas sušuko „Stok“. Jis dar spėjo sušukti: „Vyrai, jūs apsupti iš lauko pusės!“ Už dviejų metrų nuo bunkerio jis nušaunamas. Iššokęs iš bunkerio, Linas nušauna du ruselius ir pats žūsta. Tada iš bunkerio išsiveržia Jūrininkas. Jam peršauna ranką. Tada jis bėga link miško dar 150 metrų ir pasisuka bėgti link Kilkų kaimo. Kai tik pasisuko, čia jį ir nušauna pasislėpęs kareivis virš bunkerio pataikydamas tiesiai į pakaušį. Taip žuvo iš apsupties išsiveržęs Albertas Perminas-Jūrininkas.“ Žuvusių kūnai buvo nuvežti į Merkinę, ten niekinti. Užkasimo vieta nežinoma.
Apie A. Permino žūtį A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Lapkričio 8 d. (revoliucijos šventės metu) vakare sužinojome, kad žuvo Jūrininkas, Šturmas ir Linas. Ši liūdna žinia visus, o ypač mane, nepaprastai sujaudino. Visiems buvo gaila žuvusių, o man ypač Jūrininko, kurį artimai pažinau ir su kuriuo tą pačią valandą įstojau į partizanų gretas. <...> Jūrininkas savo pasiryžimą nesvyruodamas išlaikė iki pat garbingos mirties kovoje dėl Tėvynės laisvės. Tėvynei jis paaukojo viską: savo šeimą, asmeninę laisvę, jaunystę ir gyvybę.“
Tragiškas A. Permino šeimos likimas: 1941 m. birželio 24 d. Alberto tėvas Antanas Perminas buvo sušaudytas vokiečių kareivių, palaidotas Pirmojo Alytaus kapinėse. Šios parapijos bažnyčios laidojimų knygoje užfiksuota, kad Perminas Antanas, Juozapo, 60 metų amžiaus, darbininkas, gyveno Juozapavičiaus g. 81, žuvo 1941 m. birželio 24 d., žuvimo vieta – Pirmojo Alytaus laukuose, mirties priežastis – sušaudytas. Istoriko G. Lučinsko teigimu, tomis dienomis Alytuje įvyko didelė tragedija – vokiečiai, keršydami už nežinomų asmenų išpuolius prieš jų karius ir neatskyrę ginkluotų sukilėlių nuo priešų, birželio 23-25 dienomis sušaudė ltn. B. Meškelio vadovaujamą 42-jų šaulių- partizanų būrį, aštuonis Alytaus laikinosios policijos nuovados sargybinius ir du partizanus, taip pat buvo nužudyta virš 200 civilių miesto gyventojų.
Perminui išėjus į partizanų gretas, jo mama ir sesuo buvo tardytos MGB Alytaus apskrities skyriuje. Alytuje buvo įspėtos, kad bus ištremtos, tad pradėjo slapstytis – gyveno ir dirbo pas įvairius ūkininkus Alytaus, Jiezno rajonuose, Mažeikiuose, Telšių Duseikių durpyne, kol galiausiai apsistojo Mažeikiuose. A. Permino sesuo Alvyra Anelė mini, kad 1947 m. pavasarį Nedzingėje buvo susitikusi su broliu (galėjo netiksliai prisiminti datą, nes Nedzingės klebonas, partizanų ryšininkas, Z. Neciunskas-Elytė jau buvo suimtas 1946 m. gruodžio 4 d.). Jūrininko mama Uršulė Perminienė mirė 1979 m., palaidota Mažeikių kapinėse.
ĮVERTINIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE. ATMINIMO ĮAMŽINIMAS. 2000 m. spalio 11 d. A.Perminui-Jūrininkui buvo pripažintas kario savanorio statusas, o 2000 m. lapkričio 2 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Bus daugiau