Minime Dainavos apygardos partizanų, kovojusių Varėnos rajone, 100-ųjų gimimo metinių sukaktis

Biografijų skyreliuose „Įvertinimas Nepriklausomoje Lietuvoje. Atminimo įamžinimas“ pateikti valstybinių institucijų suteikti apdovanojimai ir įvertinimai, jų įrengti atminimo ženklai.

Žemdirbys, Dainavos apygardos Merkio (Kazimieraičio) rinktinės Vanago būrio partizanas VLADAS BARANAUSKAS- TAUGIRDAS, 1925-1947 m.

Dainavos apygardos partizanas Vladas Baranauskas-Taugirdas. Ne vėliau 1947 m.

Vladas Baranauskas gimė Merkinės valsčiaus Kasčiūnų kaime, mama – Adelė Baranauskaitė. Gimimo data šaltiniuose skirtinga, nes Merkinės bažnyčios metrikų registracijos knygos sudegė Antrojo pasaulinio karo metu. Kai kuriuose leidiniuose jo gimimo data nurodoma 1924 m. Po V. Baranausko-Taugirdo žūties, jo mamos rūpesčiu, Kasčiūnų kapinėse ant V. Baranausko kapo antkapinio paminklo įrašyta „Vladas Baranauskas 1925-1947. Liūdi mama“.

V. Baranausko kapas Kasčiūnų kaimo kapinėse

1942 m. gegužės 27 d. įvykusio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Kasčiūnų kaime pas Joną Barysą gyveno samdiniai Baranauskaitė Adelė, g. 1900 m., ir Vladas Baranauskas, gimęs 1927 m. gruodžio 20 d. Tikėtina, kad šiame surašyme, jau nesant bažnytinių registracijos knygų, V. Baranauskas „pasijaunino“, vengdamas priverstinio išvežimo darbams į Vokietiją ar mobilizacijos į okupacinę kariuomenę. Tad manytina, kad po partizano mirties jo mamos valia ant paminklo įrašyti 1925 gimimo metai yra tikslūs.

Iki išeidamas į partizanų gretas V. Baranauskas dirbo samdiniu pas ūkininkus, paskutinis darbas – ugniagesys Druskininkuose. Partizanu tapo, priėmė priesaiką ir pasirinko slapyvardį pačioje partizaninio karo pradžioje – 1944 m. Plačiai ir labai šiltai apie Taugirdo būdą, kovas aprašė A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose „Daugel krito sūnų...“ – čia jam skirtas ir atskiras 8 puslapių skyrius „Partizanas Taugirdas“.

Ištraukos iš A. Ramanausko- Vanago prisiminimų: „Taugirdas gyveno Kasčiūnų kaime, labai vargingoje šeimoje. Ne vieną kartą jam teko kęsti patyčias ir kaip vargdieniui, ir kaip „mergos“ vaikui, nors juk tai ne jo kaltė. Gal kaip tik dėl viso to jis augo užsigrūdinęs ir viskam atsparus – šalčiui ir karščiui. Kai aš pirmą kartą patekau į šilus, jungdamas krūvon atskirus partizanų būrius, viename iš tokių jau buvo ir Taugirdas. Tas būrys buvo ginkluotas, tačiau taip slaptai, kad dienos metu kiekvienas jo narys gyveno namuose, o susirinkdavo ir veikdavo 100 tik tada, kai prireikdavo. Mano atvykimo proga visas jų penkiolikos vyrų būrys buvo prisaikdintas. Kai aš pagaliau savo vadavietę perkėliau į šilų rajoną, Taugirdą dažniau matydavau, tačiau savo slėptuvės jam nenurodžiau. Jis dažnai ateidavo pas tą gyventoją, kurio žinioje buvo mano slėptuvė, tačiau tada mes nuo jo pasislėpdavome. Taugirdo artimas draugas Tigras jau buvo tapęs neabejotinu mano patikėtiniu. Iš jo aš dar daugiau sužinojau apie Taugirdą: ir tai, kad jis neretai ištisomis dienomis išbūna nevalgęs, ir tai, kad nuo rusų slepiasi paprasčiausioje paties įsirengtoje slėptuvėje. Žiemą toje slėptuvėje būdavo taip šalta, kad Taugirdas vos nesustingdavo. Nors Taugirdo gyvenimo sąlygos buvo labai žiaurios, tačiau jis niekuomet nesiskųsdavo ir buvo linkęs geriau badauti ar pasitenkinti nors vieną kartą per dieną užvalgydamas to maisto, kurį gaudavo iš skurstančios šeimos. Man ypač patiko tai, kad Taugirdas niekuomet nenustodavo vilties ir visuomet būdavo linksmas, nors neretai jį kankino iš karto bent puskapis didžiulių vočių, atsiradusių dėl persišaldymo. Aš pagalvodavau, kad toks partizanas, net kokiu nors nepaprastu būdu pakliuvęs rusams į rankas, patikėtų paslapčių neišduos. Dėl anksčiau minėtų priežasčių Taugirdas, kaip ir Tigras, vėliau tapo mano pagalbininku įvairiems reikalams atlikti. Jam buvo patikėta mano slėptuvės vietos paslaptis. Per ilgesnį laiką Taugirdą dar geriau pažinau ir jau niekuomet nesigailėjau dėl tokio pasirinkimo. (...) Tiesa, Taugirdas mano slėptuvėje negyveno, tačiau dažnai pas mus atsilankydavo tarnybiniais reikalais. Per jį ėjo ryšys su Marcinkonių batalionu ir Šarūno rinktine. Jis tarpininkaudavo, organizuojant susitikimus su tos pusės vadais. Taugirdas gerai pažino šilus ir ne kartą mane lydėjo į keliones. Pavestas užduotis visuomet labai uoliai ir sąžiningai atlikdavo. Pats nemėgdavo daug kalbėti, bet geriau paklausydavo kitų. (...) Taugirdas dalyvavo keliuose kovos veiksmuose ir pasirodė kaip sumanus ir drąsus partizanas. Jis su dviem partizanais, vadovaujami Siaubo (jo pavardė Volungevičius), pastojo kelią iš Kasčiūnų kaimo į Merkinę grįžtantiems ginkluotiems okupanto pareigūnams, tą dieną apiplėšusiems kelis gyventojus. Juos užpuolė Puvočių–Bingelių vieškelyje. Visi priešai buvo nukauti, o partizanai aukų nepatyrė.“ A. Ramanausko- Vanago prisiminimuose minimas dar ne vienas atvejis, kaip Taugirdo sumanumas, šaltas protas padėjo kautynėse, išgelbėjo sudėtingose situacijose.

V. Baranauskas-Taugirdas žuvo prie gimtojo Kasčiūnų kaimo 1947m. Žuvimo aplinkybes aprašė Taugirdo kovų bendražygis, taip pat kasčiūniškis Juozas Jakavonis- Tigras. „Po metų, 1947-aisiais, jis žuvo prie Merkio. Vladas tada įšoko į Merkį ir nusišovė, pirma įmetęs į upę spaudą ir dokumentus. Stribai šoko į vandenį, gaudė vandenyje plaukiančius popierius, o jį ištraukė iš vandens. Tada jie buvo trise: Vladas Baranauskas-Taugirdas iš Kasčiūnų kaimo, Adomas Valentukevičius iš Ašašnykų ir partizanas Jonas Miškinis-Narsutis iš Marcinkonių. Jie buvo užkasti Puvočių kaime bulvių duobėje. Baranauską ir Valentukevičių vėliau palaidojo Kasčiūnų kapinėse.“ A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė, kad Taugirdas ir Narsutis žuvo apsupime prie Trasninko kaimo, persikėlę per Merkio upę.

ĮVERTINIMAS NEPRIKAUSOMOJE LIETUVOJE, ATMINIMO ĮAMŽINIMAS. Kario savanorio statusas nesuteiktas, kadangi dėl to niekas nesikreipė į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją. 2025m. Varėnos rajono savivaldybė Kasčiūnų kapinėse ant V. Baranausko-Taugirdo kapo antkapinio paminklo pritvirtino tipinį atminimo ženklą „Lietuvos partizanas“.

Žemdirbys, Dainavos apygardos Merkio (Kazimieraičio) rinktinės Vanago būrio partizanas JUOZAS JAKAVONIS-TIGRAS, 1925- 2021 m.

J. Jakavonis-Tigras

Juozas Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Merkinės vlsč., Kasčiūnų kaime, ūkininkų šeimoje. 1934–38 m. mokėsi Trasninko (Merkinės vlsč.) pradžios mokykloje, 1938–39 metais lankė Rodukos (Merkinės vlsč.) mokyklą.

1944 m. lapkričio 16d. būdamas 19-os metų tapo A. Ramanausko-Vanago būrio partizanu, pasirinko Tigro slapyvardį. 1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų (Juliaus Jakavonio ir K. Mikalonytės-Jakavonienės) sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią, planuojamos kovų operacijos, rengiami partizaniniai dokumentai. J. Jakavonis buvo Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanų vadus jų žygiuose, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą. A. Ramanausko-Vanago atsiminimuose „Daugel krito sūnų...“ nemažai vietos ir gražių žodžių skirta abiem pasišventusiems bičiuliams partizanams kasčiūniškiams J. Jakavoniui-Tigrui ir V. Baranauskui- Taugirdui.

Merkio rinktinės štabo bunkeris nebuvo išaiškintas, tačiau, atsiradus daugiau apie jį žinančių, 1946 kovą J. VitkusKazimieraitis išsikėlė į Snaigupės kaime įrengtą bunkerį, liepos mėn. į kitą bunkerį pasitraukė ir A.RamanauskasVanagas. Suėmus J. Jakavonį-Tigrą 1947 m. vasaryje, Jakavoniai jų sodyboje buvusį bunkerį užkasė.

1946 m. gruodžio 8 d. J. Jakavonis-Tigras, gabendamas pogrindinę spaudą, pateko į MGB pasalą ir buvo suimtas. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas apie tai rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. (gruodžio) 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras... Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos.“ Suėmus tardytas ir kalintas Merkinėje, Varėnoje, Vilniuje. Karo tribunolo 1947 m. kovo 27 d. nuteistas 10 m. kalėti lageryje ir 5 metams tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), 1959 m. grįžo į Lietuvą.

1961–85 metais J. Jakavonis dirbo Druskininkų miškų ūkyje. 1988 m. tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, vėliau – 1990 m. atkurto  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio nariu. 1997 m. Jakavonių šeimos rūpesčiu atstatytas buvęs štabo bunkeris. J. Jakavonis 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties“. 

Gyveno Kasčiūnų kaime (Merkinės seniūnija). Iki kol leido sveikata, priiminėjo lankytojus, svečius buvusioje vadavietėje jų sodyboje. Mirė 2021 m. lapkričio 23 d., palaidotas Kasčiūnų kaimo kapinėse.

J. Jakavonio šeimos kapas Kasčiūnų kaimo kapinėse

ĮVERTINIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE, ATMINIMO ĮAMŽINIMAS.

1998 m. pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Kryžiumi. 2000m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės“ premijos laureatu, apdovanotas Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“. 2021 tapo Adolfo Ramanausko -Vanago premijos laureatu.

1999 m. LGGRTC Jakavonių sodyboje prie buvusio bunkerio pastatė atminimo ženklą, skirtą Dainavos apygardos vadavietei ir joje dirbusiems vadams įamžinti. 2025 m. Varėnos rajono savivaldybė Kasčiūnų kapinėse ant J. Jakavonio-Tigro kapo antkapinio paminklo pritvirtino tipinį atminimo ženklą „Lietuvos partizanas“.