„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais
„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais
„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais
1919 m. kovo 8 d.,
Nr. 48
„Krašto Apsaugos štabo pranešimas.“
Į pietų vakarus nuo Vilniaus: „visu frontu rusų kariuomenė traukiasi atgal. Kovo 4 d. Varėnos srityje mūsų kariuomenė paėmė kelių dešimčių tūkstančių vertės transportą: visą lauko ligoninę, daug vaistų, amunicijos ir kitokių dalykų.
Kituose frontuose: nieko ypatingo.
L. e. p. Štabo Viršininko Karininkas Adamkevičius.“
1919 m. kovo 14 d.,
Nr. 53
„Alytaus apylinkėje žmonės aprimo ir viltingai žiūri į ateitį, interesuojasi politikos stoviu ir valdžios darbais. Bolševikai nors ir neilgai buvo Alytuj, bet dabar miestelis neatsigriebia: stoka maisto ir kitų reikalingų prekių ir viskas žymiai pabrangę. Žmonių ūpas nevienodas: lietuviai laukia daugiau lietuvių kariuomenės, žydų dauguma laukia bolševikų, lenkai tikisi legionais. Rusams užėmus Alytų, ten atsirado gana daug bolševikų. Didesnė milicijos dalis perėjo bolševikų pusėn ir net šaudė į mūsų kareivius, atsitraukiant jiems iš Alytaus; manoma, kad ir karininką Juozapavičių nušovęs vietinis bolševikas. Dabar susidariusi Alytaus lietuvių komendantūra negali tinkamai veikti, nes vokiečių valdininkai vis dar kliudo. Vokiečių pajėgos Alytuje gana didelės. Pas bolševikus Alytaus fronte sulig gaunamų žinių, netvarka ir suirutė: vadai šaudo kareivius, kareiviai vadus, tie ir kiti viens kitam nepasitiki, nes ne visi vienodai „raudoni“. Maisto į frontą nepristatoma ir raudonarmiečiai gyvena vien sumedžiotu nuo žmonių maistu. Gudresnieji susitaria, palieka frontą ir būriais net po 60 žmonių bėga į Rusiją“.
1919 m. balandžio 28 d.,
Nr. 89
„Krašto Apsaugos Štabo pranešimas.
Žiežmarių Varėnos fronte rusų kariuomenė traukiasi atgal. Šiomis dienomis mūsų žvalgai pasiekė Vievius ir Varėną. Mūsų kariuomenė paėmė Čiobiškio tiltą per Nerį.
L. e. p. Štabo Viršininko Karininkas Adamkevičius.“
1919 m. gegužės 13 d., Nr. 100
„M. Krupavičiaus „Medžiaga etnografinėms mūsų sienoms nustatyti“. Straipsnyje nurodyta, kad Merkinės ir Valkininkų parapijos yra grynai lietuviškos.“
„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais
1919 m. birželio 4 d., Nr. 118
„Lenkai plėšia lietuvius.“
„Vienas asmuo, kelių dešimčių metų senelis, važiavo į Vilnių pasiimti daiktų, kuriuos buvo palikęs jo sūnus, pabėgdamas iš Vilniaus nuo bolševikų. Suradęs Vilniuje savo daiktus, senelis pėsčias juos nešės link Kauno. Visų reikalaujamų leidimų, kaip nuo lenkų, taip ir lietuvių karo valdžios turėjo su savim. Tačiau Vievy senelį sulaikė, nusivedė į atskirą kambariuką ir ėmė krėsti. Visą, ką rado brangesnio – sūnaus (dabar karininkas) drabužius, žiedus, batus ir kit., viso veik 2000 auksinių vertės, atėmė. O kai senelis paprašė vesti į štabą pasiaiškinti – lenkai atsakę „Milcz stary glupy litwin, zabijemy wraz!“ (tylėk senas kvailas lietuvi, o tai galą padarysiu). Tokių faktų yra daug.“
1919 m. birželio 28 d., Nr. 137
„Merkinė. Lenkai slaptai ir viešai renka parašus, nuo vietinių gyventojų versdami juos nenoromis pripažinti lenkų valdžią ir pasirašyti, pav. Jokėnų kaimas visas visas buvo priverstas, Valkininkų parapija visa. Lenkai su Lietuvių valdžia visai nesiskaito ir net žada visų komitetų narius, komendantūros, savivaldybių ir t.t. nubizunuoti. Lenkai ne tik žada mūsų tenikštę valdžią nubausti, bet greitu laiku mano užimti Alytų ir Kauną. Nuolat kalbina mūs kareivius perbėgti į jų pusę.“
1919 m. liepos 3 d.,
Nr. 141
„Lenkų darbai pagrobtuose kraštuose.“
„Varėnoj išlipdžius mūsų komendantui savo arba valdžios įsakymus, lenkai paprastai juos nuplėšia arba užlipdo savais.
Lenkų kareiviai ir karininkai viešai ir begėdiškai agituoja prieš lietuvių valdžią ir šmeižia ją mūs liaudies ir kareivių akyse.
Visus daiktus, kuriuos mūsų kariuomenė suėmė nuo bolševikų, pav. ligoninių ir kt., lenkai neatsižiūrint į pastatytą mūs sargybą – nuvaro ir pastato savo, tuo būdu jie suėmė visą kas jiems reikalinga.“
1919 m. liepos 23 d., Nr. 158
„Lenkų frontas.
Paskutinėmis dienomis lenkai pradėjo nuolat antpuldinėti mūsų sargybos liniją. Žymesnių susirėmimų vyko Merkinės–Alovės, Kasperiškių, Jezno, Pakrovos ir Avantos srityse.
Visose vietose lenkai atremti.
Jezno miestelio apylenkėj pėstininkų mūšy dalyvavo ir artilerija.
Avantos kovose lenkai neteko 24 belaisvių.“
1919 m. liepos 26 d., Nr. 161
„Lenkų frontas.
Liepos 23–24 naktį 300 lenkų raitelių ir pėstininkų netikėtai antpuolė mūsų dalis, užimančias Merkinės miestelį ir jo apylinkes.
Įvyko nelygi, bet arši kova. Mūsų pryšakinės dalys, spaudžiamos daug stipresnių legioninkų, buvo priverstos pasitraukti iš Merkinės.
Tose kovose turim laimikį – 25 arklius ir tiek pat šautuvų. Nuostolių neturim.
Kaip tikrina vietos gyventojai, Dauguos ir Merkinėj lenkai koncentruoja savo pajėgas ir rimtai ruošiasi padaryti žygį į Alytų.
Prieš tai Alytaus srityse lenkų raiteliai daro sustiprintą žvalgybą, kuri sėkmingai išsklaidoma mūsų sargybos pastangomis.
Vakarą legioninkų rinktinė per 600 kareivių slinko Merkinės-Seirijų kryptim ir šiandien rytą užėmė Seirijų miestelį.
„Lietuva“ – apie mūsų kraštą 1919 metais
Tuo tarpu kitas lenkų būrys, darydamas žvalgybą, slenka Daugų–Alytaus kryptim.
Mūsų karžygiai, užsidegę didžiausia legioninkų neapykanta, prisiruošė tinkamai sutikti. Kovos dar neprasidėjo.
Jezno–Vievio linijoj nieko ypatingo neatsitiko. Keliose vietose pasirodė priešininko raitelių, bet sutikti šautuvų ugnimi, veikiai pasislėpė.“
1919 m. liepos 29 d., Nr. 163
„Generalinio Štabo pranešimas. Lenkų frontas.
Lenkų frontuose ramu.
Merkinės srities kovose liepos 24–25 d. mums teko karo laimikis: 27 arkliai su balnais, 30 šautuvų, 30 kardų, 2500 šovinių ir kitos rūšies karo turto.“
1919 m. rugpjūčio 1 d., Nr. 166
Š. m .liepos m. 19 d. „Gazeta Warszawska“ rašo: Merkinėj Lietuvių represijos (K. B. P).
„Straž Kresowa“ gauna baisių žinių apie atsitikimus Merkinėj. Merkinės miestelis stovįs panemunėj Trakų apskrity, buvo lenkų kariuomenės liepos m. 7 d. vakare paimtas. Ji išbuvo ten visą liepos m . 8 d., o naktį, lietuvių kareivių būrys iš 40 žmonių ėmė keršint lenkams, kad buvo džiaugsmingai sutikę lenkų kariuomenę. Suėmė, mušdami šautuvais ir bizūnais 40 Merkinės gyventojų. Vedė juos, keikdami, per miestelį ir rusiškai plusdami: „Mes jums, lenkų snukiai, parodysim“ ir kt. Moteris, norėjusias gint savo vyrų ar brolių, mušė šautuvais ir bizūnais. Suimtuosius varė šluot gatvių; daugeliui atėmę šluotas ir kastuvus, liepė mušdami kuopt plikomis rankomis bjauriausias nešvarybes. Imtinius statė į eiles ir liepė jiems giedot „Bože coš Polskę“. Lenkų liaudis yra labai sujaudinta, lietuviai taip pat nustebę ir keikia tarybininkus, sėjančius naminės kovos sėklą. Lietuvių komendantas grąso atimsiąs lenkams lobį ir išvysiąs. Lenkų būriai stovi jau už demarkacijos linijos, Marcinkonyse, Varėnoj ir negalėdami nieko padaryt, turi klausyti Merkinės pabėgėlių šauksmų ir skundų.
Merkinės komendantas pil. Br. Balčiūnas dėl to dalyko mums praneša: Liepos 19 d. „Gazeta Warszawska“ rašo iš Merkinės pranešimą, kuris yra paremtas gryniausiu melu. Atsitiko taip: Pasitraukiant iš Merkinės vokiečiams aš su 20 kareivių paėmiau miestą Liepos 7 d. 4 val. r. 160 lenkų raitelių įsibrovė į Merkinę, 12 val. tą pačią dieną, aš pareikalavau, kad jie išsikraustytų ir pranešiau apie tą į Kauną. Liepos 8 d. atvyko į Merkinę prancūzų misijos atstovų, kurie uždraudę lenkams toliau eiti. Aš tą dieną išvažiavau draug su misija į Alytų ir vakarą pargrįžęs dar kartą pareikalavau, kad lenkai tuojau išsikraustytų; jie tą ir padarė tą pačią naktį 1 val. suimdami abu Merkinės kunigu lietuviu. Atsakydamas į betikslį kunigų suėmimą aš priverstas buvau suimt 12 žinomų lenkų agitatorių (ne 40, kai rašo „Gazeta Warszawska“).
Be to, lenkai išeidami pavogė mano balną. Suimtiems lenkams pranešiau, kad jei lenkai nepaleis kunigų, aš juos išsiųsiu į Kauną. Savo keliu pasiunčiau lenkams į Varėną protestą, reikalavau, kad kunigus tuojau paleistų ir pranešiau, kad turiu 12 įkaitų. Kunigus paleido tik rytojaus dieną ir jie grįžo liepos 10 d.; tuč tuojau aš ir lenkus paleidau. Nėvienas lenkas nebuvo mušamas, įsakiau elgtis kuo mandagiausiai. Tiesa, suimtieji turėjo nuvalyti kalėjimo kiemą, bet tas buvo daroma jų pačių sveikatos dėlei ir visada yra atliekama pačių suimtinių. Visiem buvo išduota valomųjų įrankių ir rankomis nieko jie negavo daryti. Taip pat neliepta dainuoti „Bože, cos Polskę“. O lenkai suimdami kleboną sumušė, nes jis turėdamas 25 aukso rub. nenorėjo lenkams atiduoti. Be to, abu kunigus keikė „psiakrew“, „svolocz“ (apie tai yra Krašt. Apsk. M-jos protokole).
Toliau lenkai rašo, kad stovį už demarkacijos linijos. Jų melą geriausiai tuo išrodžiau, kad liepos 24 d. su savo 20 kareivių užpuoliau juos Gudakiemy (Ruskie siolo), nuginklavau juos ir atėmiau 27 arklius su balnais, 30 šautuvų ir kardų. Demarkacijos linija – Varėnoj Marcinkonyse, o Gudakiemis 5 varstai nuo Merkinės.
Lenkai įteikė Alytaus kom-tui didžiausią protestą ir net ultimatumą, bet apie tai plačiau žino Kr. Apsk. M-ja.
Atsiprašau, kad taip prastai rašau, stoviu apkasuose ir laukiu lenkų užpuolima, - mat šiandie 12 val. baigiasi „ultimatumo“ nuskirtasai laikas.
Merkinės Komendantas Br. Balčiūnas. Karo Vald.“
1919 m. rugsėjo 5 d., Nr. 195
„Iš brolių laisvės“.
Atėję į Valkininką lenkai sakėsi einą iš vieno su lietuviais; žmonės, neturėdami apie tai tikrų žinių, tikėjo tomis paskalomis. Buvo čia garsinami Smigio, Rydžo ir Pilsuckio, gražiai kalbantieji apie „laisvę“, „broliškumą“, atsišaukimai.
Tik, dėja, gyvenimas tuojaus ką kitą parodė. Pirmutinis darbas buvo paliepimas iškabinėti tautines lenkų vėliavas, su grasinimu neklausantiems pabaudos 2000 auksinių ir paliepimas panaikinti iškabas „svetimomis“ kalbomis. Žodžiu sakant, po valandos pasidarė tikrai „lenkiškas“ pažiūrėti miestelis, rinkoj ant stulpo lenkai prikalė lentą su ereliu ir „Olkieniki“ miestelio pavadinimu ir t. t.
Komitetą, kuriame pavyzdingai darbavosi lietuviai inteligentai, persekiojo kaip mokėdami, atsiųstus iš Alytaus popierius Komitetui atimdavo, pasiuntinius ne kartą lazda pasveikindavo ir suimdavo, komiteto sekretorį net gatvėj sulaikydavo pats komendantas ir reikalaudavo parodyti „popierius“. Nors jokių popierių nerasdavo, bet visada net žingsnius sekdavo ir visada stengdavosi rasti progos užkabinti Lietuvių Tarybą ir Komitetą, kad jie tik lenkams trukdą. Pagaliau, 20 gegužio d. parap. Komitetą išardė ir tą pačią dieną išsiuntė į kaimus paliepimus, kad žmonės ryt dieną susirinktų – gausi iš lenkų cukraus, duonos, miltų ir t.t.
Suvilioti pažadėjimais 2 geg. d. susirinko nemažas būrys žmonių gauti „dovanų“... Komendantas išėjęs ant laiptų prieangio kalbingai pažadėjo gausių lenkų dovanų ir be galo gyrė lenkų gerumą, peikęs Tarybą, padavė pasirašyti žmonėms iš anksto pagamintą prašymą, kurį vis dėlto greitai perskaitė... Štai prašymo ištraukos: „... Mes, Valkininko valsčiaus įgaliotiniai būdami lenkų šalininkai, pasižadame būti ištikimais lenkų valstybės valdiniais... nusižeminę prašome Lenkų pagalbos, nes mes be Lenkų pražūsim... Nors daug kartų kreipėmės prie Tarybos pagalbos, bet mes ir šiandien kenčiame badą ir mūsų laukai nesėti...“
Perskaitęs dar kartą visą, gausiai pažadėjo ir pareikalavo pasirašyti, o jei nepasirašysią, tai nieko neduosią, ir visi badu numirsią, nes mūsų „taryba“ nieko neduosianti, kadangi ji nieko neturinti. Nors iš minios nevienas suprato, ką toks „prašymas“ reiškia, bet kur kvepia paraku, sunku beginkliui protestuoti... Ir taip „įgaliotiniai“, kurių tam tikslui niekas neįgaliojo, nesupratę svetima kalba rašto reikšmės viliojami „dovanomis“ ir pagaliau grasinami pasirašė... Tik „dovanų“, kaip nėr taip nėr. Dabar jau kiekvienam paaiškėjo, kam prašymas buvo reikalingas. Žmonės baisiai pasipiktino, kerštu degė. Rodos gan sunku: daiktų kainos kilte kilo. Kol buvo parap. Komitetas, jis parašydavo reikalaujantiems raštelį, kad jie nespekuliantai, ir žmonės parsiveždavo nuo Alytaus ir nuo toliau užtenkamai duonos, bet išardžius komitetą ir tas šaltinis užtrūko. Imdavo žmonės leidimus nuo Reviro viršininko, už kuriuos nuo pudo mokėjo po rublį ir po senovės apsiginklavę leidimu nuvažiavę prisipirkdavo vežimus, veždavo, tik ... nieko neatsiveždavo, nes Lietuvių valdžia konfiskuodavo. (Reikia pastebėti, kad su Komiteto rašteliais skaitydavosi ir žmonės būdavo labai dėkingi). Žmonės kaltindavo vieni lietuvius, kad atima, kiti lenkus, kad jie negerus leidimus duoda ir pinigus ima. Lenkai naudodamiesi proga pradėjo žmones agituoti prieš kleboną, kaip lietuvį (ir prieš kitus inteligentus), kad esąs jis vis kaltas, kol nepasirašęs po prašymu, nenorįs lenkų duonos ir t.t. Kvailesni tuo tikėjo.
Pagaliau atėjo ir „dovanos“ tik ne lenkų, bet Amerikos; gan žymi dalis dovanų lenkuojantiems miestelėnams. Buvo susidaręs Aprovizacinis Komitetas, kuris turėjo padalinti miltus, bet Reviro viršininkas prisiuntė visokių miestelio lenkbernių.
Lietuvius čia kiekvienam žingsny persekioja, niekina gatvėje. Vietos valdžios įstaigoje nėra nė vieno žmogaus, suprantančio lietuviškai. Ir vargas tam, jei verčiamas kokio reikalo kreiptis į valdžią, ypač moterims, kurios nėra nei girdėjusios lenkų kalbos, ant jų galvos kaip grūdai pilasi „duren“, „pogan“, „poganka“, „cham“, „pšeklenti“, „litvin“, „ciemni litvin“... Lenkiškai inteligentai beveik niekas nemoka rašto kalbos, todėl ištikus reikalui parašyti koks nors prašymas, žmonės važiuoja už 25 varstų į Trakus, ar kur kitur.
Apie kyšių ėmimą girdėt net per daug garsiai Reviro raštininkas yra buvusis valsčiaus raštininkas, kuris jau turėjo gan „praktikos“, o dabar dar pasižymi persekiojimu lietuvių. Tai pragaro žmogus, kuriam rūpi tik kas įkąsti, kad beveik visus įtaria, kad esą bolševikai, nors iš tikrųjų nėra nei vieno bolševiko.
Kareiviai plėšia net geriau už bolševikus. Kur jie stovi, nerasi tų namų, kur nebūtų rekvizavę vištų, paršų, audeklų ir kitų daiktų, taip pat šeimininkavę daržuose, sandėliuose ir krosniuose. Bet drąsesnės moterys apsiginklavę kačiarga ar šluota stoja į kovą ginti savo nuosavybės. Ir kas daryti? Nuėjus skųstis, „paganskos“ kalbos neklauso, o kitaip kalbėti nemoka, taigi, anot jų, nors savo teismu atmokam.
Visiems apylinkės gyventojams nuganė pievas, vasarojus. Dargužių kaime mokykla darbuojasi vasaros metu; lenkų kareiviai per pamokas tyčiojasi lietuvių kalba, trukdo pamokas, grąsina atimsią butą – kam, girdi, mokytis „poganska“ kalba, vis tie Lietuvos nebūsią, ir būsią tik lenkai. Gyriasi nuolata savo kultūra, bet mergaitėms ar moterims neduoda pereit ramiai keliu neužkabinę.
Žmonės guodžiasi viltimi, laukia savųjų ir tvirtai tiki, kad Tėvynė Lietuva bus išvaduota iš „brolių“ okupantų. Sako: su kuo sutapsi, su tuo, bet tik ne su lenkais, nes žino, kad amžiais bus verguvėj ir paniekoj. Dabar lenkai platina visokių lapelių, kuriais gudriai nori suardyti mūsų kariuomenę.“
1919 m. gruodžio 2 d., Nr. 260
„Žinios iš Lietuvos. Liškiava. Alytaus apskr.
Trečioji antrojo Kauno pulko šaulių kuopa (3-cia kompanija 2-go Kovenskeigo pulku suzelcow) laiko tarp Žiogelių ir Žeimių sodžių valtį žmonėms per Nemuną kelti. Spalio 14 dieną ėjo Žeimių kaimo merginos Ladislova Jaknevičaitė, Ona Rudžiūtė, Elzė Rudžiūtė, Ona Žukaitė, bulves kasusios iš Moškyčios kaimo iš ūkinin. P. Valentukevičiaus. Joms reikėjo persiirt per Nemuną sakytoje vietoje. Peryrė merginas du lenkų legioninkai. Vyresnysis pareikalavo merginų už peririmą jį pabučiuoti. Trys sutiko, bet viena (Žukaitė) griežtai atsisakė. Tuomet legioninkas apėmė ją už rankos ir ėmė vilkt į krūmus. Žukaitės draugės stovėjo ant kranto. Legioninkas į jas iššovė. Merginos nusigandusios nubėgo į kaimą, o Žukaitę tada legioninkas išgėdino. Kai mergina rėkė šaukdama pagelbos, legioninkas mušė ją į veidą ir burną delnu uždengęs laikė. Tatai matė kitoj pusėj stovėjusis ūkin. Valentukevičius, kuris merginas atlydėjo iki Nemuno.“
1919 m. gruodžio 3 d., Nr. 261
„Kasdien beveik ateina į Nemunaitį iš Merkinės po vieną legioninką, kurie prašosi, kad juos Milicija pristatytų į Alytų. Jie atsineša su savim ginklus ir skundžiasi, kad lenkai jiems visai menkai duodą valgyt ir apsirengt, taip pat, kad jų karininkai labai blogai elgiasi su kareiviais. Jie sako: „Dabar ateinam po vieną, o toliau, kaip ims labiaus šalt, tai ateis ir po dešimt“. Šiomis dienomis pasakoja, jog vienas oficeris Merkinėj paklausęs žmonių: „Ar pas jus būna dar šalčiau“. Žmonės atsakė: „Dabar tai tik baikos, juokai – ne šaltis“. Lenkų oficeris nuplėšė nuo savęs pagonus, metė viską sakydamas: „Kam mums vargt dėl ponų reikalų“, o kareiviams pasakė, kad eitų, kur kas išmano.“
1919 m. gruodžio 11 d.,
Nr. 267
„Žinios iš Lietuvos. Liškiava.
Liškiava Alytaus apskr. Rugpjūčio 27 d. atėjo iš Uciekos penki lenkų legionininkai į Liškiavą, apiplėšė kelis gyventojus. Iš M. Epšteino paėmė 170 papirosų 36 auksinam; iš Palnickienės: 200 papirosų 80-tims auks., penkius pundelius degtukų — 10 auks., ir 25 lap. rūkom. poperio — 10 auks.; iš Zagurskienės: 1000 papirosų 800-tims auks. ir 5 svarus tabako 140 auks., be to, pačią krautuvininkę sumušė.
Rugpjūčio 28 dieną atėję iš Druskininkų trys legionininkai paėmė iš M. Epšteino: pinigais 100 auks., du svarai žvakių už 16 auks. ir 3 gabal. glic. muilo už 18 auks.; iš Palnickienės: pinigais 600 auks., 100 cigaru už 100 auks., pundelį degtukų — 2 auks., 2 pak. cigaru — 60 auks., 170 papirosų už 70 auks., 2 pokėli šokolado už 4 auks., 1 pokėlį degtukų 2 auks., pinigų 60 auks. ir šiaip sugadinto daiktų 50-čiai auks.
Spalių 1 diena septyni lenkų legionininkai, atėję iš Ucekos ir Panaros kaimų, įsiveržė į ūkininka Prana Atrila, atplėšė užraktą ir paėmė: pinigais 200 auks., skustuvą 20 auks., akinius — 14, sūrį — 8, dvidešimt kiaušinių — 10, du maišų — 20 auks., visa 272 auks. ūkininkui O. Gelažauskui, įsiveržę per užraktą, paėmė vieną laikrodį 60 auks., septynis sūrius — 56, vieną batą 60, tris svarus vaško — 30 ir tris pūdus bulvių — 30 auks., visa už 236 auksinus; iš ūkin. Vinco Balio paėmė penkius svarus taukų 60 auks., 2 pūdų bulvių — 20, dešimtį kiaušinių 5-ms auks., visų 85 auks. iš ūkin. Jono Šinkonies: tris pūdus bulvių 30, 10 kiaušinių 35 auks.; iš ūkin. Rožės Slautienės 70 kiaušinių ir vieną sūrį 43 auksinus, iš Bol. Stančio 3 svarus sviesto ir 30 svarų duonos 48 auks.; įsiveržę pro langą į Jona Martinonį, darydami kratą, ėmė grietinės 40 auks., iš ūkin. V. Krivės (name nieko nebuvo) paėmė tris pūdus bulvių 30 auks.; įsiveržė iš ūkin. Aurilos paėmė — sidabrinį laikrodėlį, pūdą duonos ir 10 litrų pieno iš viso 320 auksinų. Spalių 7 dieną legioninkų pasitiko lauke ūk. V. Bernotą ir atėmė auksinį laikrodėlį 600 auksinų. Tuo būdu Panaros kaime nuostolių padaryta 1.709-ms auksinams.
Liškiava, Alytaus apskr. rugsėjo 6-os dienos naktį, apie dvyliktą valandą, atėjo penki lenkų kareiviai su šautuvais, įsiveržė į kleboniją ir, neradę klebono, pavogė visus jo šiltuosius rūbus: kailinius — 2000, rudeninį apsiaustą — 1000 ir šiltą apsiaustą — 1000 auks., iš viso 6000 (šešiems tūkst.) auksinų.
Santykiai su lenkais
„Broliai“ didžiai susirūpinę dėl jųjų propozicijos pateiktos demarkacinės linijos su lietuviais. Kad sakytoji lenkų brukama linija veikiai įgytų politinės teisės bei tarptautinės vertės jie, kaip išmanydami, išrodinėja pačiai Santarvės ir ją atstovaujantiems misijų nariams, kad pastarosios pripažinimas ir galutinas palikimas yra būtinas; visomis išgalėmis jie judina vietos endekijoje prieš lietuvių gaivalą, gausiai siuntinėja mus įvairius padaro delegacijų „tartis“, o dėl visa ko legioninkas galanda kalaviją, kuris atsidėjęs iš pasalų tyko nudėti mūsų karžygį.
Besitardami „broliai“ siunčia Lietuvos frontan vis daugiau ir daugiau kareivių bei kitų kovos įmonių, o Suvalkuos įsigyveno su visa savo brigada žinomas Lietuvos dvarininkas generolas Šalevičius.
Be Seinų įvykių vėl pabiro eilė faktų, kurie geriausiai patikrina, kiek galima pasitikėti visoms lenkų sutartims bei pasižadėjimams. Neskaitant prisiųstų įvairių agitatorių ir perrėdytų legioninkų darbuotės, ir sušaudymo Merkinėje karininko Grubliausko, priešininkas suspėjo trijų dienų sutarties laikotarpy padaryti nemažai puolimų, kurie iššaukė kruvinų mūšių.
Taip 28/VIII lenkų legioninkai puolė mūsų sargybą pas Merkio tiltą. Puolimas buvo atmuštas. Naktį lenkų pirmutinės dalys puolė mūsų liniją Jezno kryptimi. Verbeliškių kaimo srity įvyko susidūrimas. Iš abiejų pusių buvo aukų. Tą pačią naktį legioninkai su partizanais darė puolimų Lipčiūnų kaimo rajone, bet, sutikę smarkų pasipriešinimą išbėgiojo.
Tuo tarpu Kalvių valsčiuje legioninkai nuolatos užpuldinėjo, plėšė ir krėtė niekuo nekaltus ramius gyventojus.
Širvintuose lenkai sutraukė į 250 kareivių, kurie neduoda ramybės lietuviams gyventojams ir mūsų valdžios įgaliotiniams.
Leipolaukej, Aluntoj, Pakalniuose jie puolė mūsų įgulos kareivius. Ten įvyko kruvinų kovų. Dabartės lenkų delegacija su majoru Mackevičiu pryšaky, Anglų misijos spiriama, davė naują ginklų sustabdymo pasižadėjimą, būtent, kad iki rugsėjo 4 d. lenkų kariuomenė nieku būdu nesitrauks pirmyn.
Tuojau po to paskutiniojo susitarimo Jezno-Stakliškių linijoje patirta traukimas naujų pėstininkų dalių ir artilerijos.“
Petys į petį už tėvynę!
Nuo Palangos lig Varėnos,
Sulaukę puotos kruvinos,
Kaip mūsų proseniai ją gynė,
Taip ginsim sūnūs šios dienos.
Maironis
Kai mus pašaukė tėvynė –
Stojom gint jos ir apgynėm.
Žinom Širvintas, Perloją –
Šie vardai kai ką atstoja!
Liudas Gira
...Matė priešas mus visur...
Pylėm lenkui ties Giedraičiais,
Ties Varėna ir kitur.
Liudas Žukauskas