Lietuviai studentai užsienyje

Šį persiorientavimą skatino ir permainos Vokietijoje. 1923 m, perėjus prie stabilios valiutos (Rentenmark), gyvenimas Vokietijoje pabrango 4–5 kartus. Lietuvos studentai, iki tol gavę 10–12 dolerių stipendijas, atsidūrė sunkioje padėtyje (mėnesiui pragyventi dabar jau reikėjo 400–600 Lt.). Be to, nuo 1923 m. rudens Vokietijos universitetai nustatė užsieniečiams dvigubai didesnį mokestį už mokslą negu vokiečių studentams90; medicinos, gamtos mokslų, agronomijos studentams dar įvedė papildomą 30, o kitų mokslų studentams – 25 dolerių semestro priedą (Zuschlag)91. Buvo imami mokesčiai už imatrikuliavimą, paskaitų klausymą, naudojimąsi mokslo priemonėmis, be to, jomis užsieniečiai galėjo naudotis tik atlikusiomis nuo vokiečių studentų.

Kartu Vokietijos universitetuose ėmė stiprėti ir antilietuviškumas, susijęs su 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Tai pirmiausia patirdavo Klaipėdos krašto lietuviai, norintys studijuoti Klaipėdos krašto teisę arba apskirtai teisę. Tas priešiškumas dar labiau sustiprėjo kai Lietuva, siekdama teisinėmis priemonėmis slopinti kylantį nacių judėjimą Klaipėdoje, pakeitė rinkimų įstatymą, juo suvaržė Klaipėdos seimelio kompetenciją, o 1932 m. vasario 6 d. Klaipėdos gubernatorius atleido iš pareigų Klaipėdos vokiečių direktorijos pirmininką Otto Böttcherį. Tai sukėlė vokiečių pasipiktinimą, kuris persikėlė ir į kai kuriuos Vokietijos universitetus, aukštąsias mokyklas. Kai kur jis peraugo į atvirą smurtą prieš Lietuvos studentus. 1932 m. iš Berlyno veterinarijos ir technikos aukštųjų mokyklų lietuviai studentai buvo tiesiog brutalia jėga išvaryti, išmėtytos pro langus jų kuprinės su knygomis… studentai vokiečiai ėmė nesisveikinti, nesikalbėti su lietuviais, praeidami pro šalį tyčia mindyti jiems kojas, per praktikos darbus neprileisti prie instrumentų. Ne kitokie darėsi ir patys profesoriai, jų asistentai. Kai lietuviai studentai, atlikę darbus ar nubraižę brėžinį eidavo prie asistento parašo, šis garsiai visiems girdint perskaitydavęs studento pavardę ir pašaipiai sakydavęs: ‚Sie sind Litauer und ich bin nicht verplichtet ihnen die Unterschrift su geben (Jūs esate lietuvis ir aš nesu įpareigotas jums pasirašyti)92. Ta proga studentai italai net buvo pareiškę užuojautą savo kolegoms lietuviams.

Būta Vokietijos profesorių, maniusių, kad „mes, lietuviai, atvažiavę iš laukinės šalies, nieko nežinome, nieko nemokame ir nesugebėsime net būti studentais. Bet studijos parodė, kad mes visi gerai laikome egzaminus, o dauguma lietuvių veterinarų egzaminus išlaikė beveik „labai gerai“. Vokiečių studentai prašydavę lietuvių duoti nusirašyti matematikos uždavinius93.

Pasak Izidoriaus Stankaičio, 1932 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais lankiusio Berlyne užsieniečiams skirtus vokiečių kalbos ir literatūros, politikos, kultūros ir filosofijos kursus, vokiečių profesoriai ateidavę į paskaitas apiplyšę, kaip neva Versalio sutarties nuskriausti, suvarginti. Ir vis kalbėdavę apie vokiečių tautą kaip neva erdvės neturinčią (Der Volk ohne Raum). Vienas iš tokių apskurusių ir aimanavusių dėl „Vokietijos be erdvės“ lektorių įrodinėjęs, jog kitos tautos turi daug erdvės, bet nesugebančios jos apgyvendinti, įsisavinti. Tokiu pavyzdžiu esanti Rusijos Archangelsko sritį, didesnė už visą Vokietiją, bet menkai apgyvendinta. Kalbėjo ir apie Lietuvą, kaip neturinčią pramonės, nuo Vokietijos priklausančią ir dėl to be Vokietijos negalinti išsiversti. Vokietija padėjusi atsirasti Pabaltijo valstybėms, atremti bolševikus…94.

Vokietijos nepatrauklumą gilino ir tai, kad, naciams atėjus į valdžią, gerokai smuko ir Vokietijos mokslo lygis, nes buvo atleista iš universitetų daug lietuviams žinomų žymių mokslininkų (reliatyvumo teorijos kūrėjas A. Einšteinas, garsūs filosofai: E. Huserlis, K. Japersas, M. Plesneris, J. Cohn..., iš Leipcigo universiteto profesoriai Gerhardas Kessleris, Walteris Goetzas, iš Vienos universiteto (po 1938 m. Austrijos „anšluzo“) – žymūs psichologai Charlotė ir Karlas Bühleriai, kultūrpedagogas prof. R. Meisteris, katalikų filosofas A. Dempfas ir kiti. Patį mokslą imta grubiai ideologizuoti. Dalis profesorių buvo linkę skaitomuose kursuose iškraipyti istorinius faktus, neigti ar nutylėti kitų tautų nuopelnus, reviduoti vokiečių ideologijos naudai net ir Šv. Raštą. Vienos u-to evangelikų teologijos fakulteto Naujojo Testamento katedros vedėjas kun. prof. Hoffmanas, pasak jo paskaitų klausiusio klaipėdiškio Jurgio Jaudžimio, per paskaitas įrodinėjęs, kad kai kurios N. Testamento vietos neatitinka vokiečių tautos dvasios, ypač šv. Povilo laiškai, ir reikią juos koreguoti – pritaikyti prie nacionalsocializmo ideologijos. Pavardes jis reikalaująs rašyti tik gotiškomis raidėmis, lotyniškos raidės esą irgi neatitinka vokiečių dvasios. Kitas Praktinės teologijos katedros vedėjas Entzas nuolat paskaitose kalbąs apie Trečiąjį Reichą ir reikalauja, kad kiekvienas studentas, norintis baigti fakultetą, išmoktų vokiškai kalbėti ne tik be klaidų, bet ir be jokio svetimo akcento, nes Vienos Evangelikų teologijos fakultetas esąs vokiečių fakultetas, kurio misija – ruošti pionierius vokiečių kultūrai užsienyje skleisti95. Miuncheno u-to prof. Erick Jaensch per paskaitas aiškinęs, kad kiekviena rasė turinti jai būdingų savybių ir pirmiausia – socialinių: viena linkusi į kūrybą, kita – į išnaudojimą (žydai)96... Lietuviams, rašantiems disertacijas istorine tematika ir norintiems jas ginti, kartais tekdavo atitinkamai perrašyti, pertaisyti jau parengtas disertacijas pagal pasikeitusias nacių ideologijos nuostatas (istoriko Alfonso Koncės atvejis 1935 m.)97.

Todėl nuo 1923 m. lietuviai ėmė trauktis iš Vokietijos universitetų. Jei iki tol Berlyne studijavo apie 80 lietuvių, Leipcige – virš 30, tai 1929 m. Berlyne liko apie 15, Leipcige – 4-5 lietuviai studentai. 1924 m. gruodžio 28 d. vykęs Lietuvių studentų draugijų Vokietijoje atstovų suvažiavimas konstatavo, kad dėl išvykstančių lietuvių kai kurios lietuvių studentų draugijos Vokietijoje likvidavosi98.

Persiorientavimas į Prancūziją. Visa tai vertė Lietuvą pakoreguoti savo kultūrinę orientaciją, ją pasukti į Šveicariją, Austriją, Daniją, Belgiją, Čekoslovakiją ir ypač – į Prancūziją. Paryžiaus, Tuluzos, Monpelje aukštosiose mokyklose lietuvių grupes jau vidutiniškai ėmė sudaryti 20 studentų99. Nuo 1934 m. ir oficialiai imta orientuoti Lietuvos akademinį jaunimą į Prancūzijos universitetus, kviečiant parsivežti iš ten kitokio kultūrinio ūpo100. Be to, buvo pabrėžiama, jog „Prancūzijos kultūrinio gyvenimo jėgos nuostabiai didelės, ten jautiesi priėjęs prie pasaulio dvasios buveinės: muziejai, rūmai, menas... papildo studijuojančio vaizdą iki brandos pilnatvės“101. Kultūros perimamumo požiūriu vertinta ir atitinkama užsienio kalba, kuria konkreti kultūra pasisavinama: su ja ateinančios ir simpatijos tos kalbos tautai. Pasak J. Griniaus: „Pasiklausykite vieno, kito tų lietuvių, kurie aukštuosius mokslu ėjo Vokietijoje. Jie kartais vokišką menkniekį, erzacą giria su malonumu“102.

Lietuvos mokyklose vietoj vokiečių kalbos imta mokyti prancūzų. Prancūzijos vyriausybė sveikino šią Lietuvos iniciatyvą: jos autorių – švietimo viceministrą K. Masiliūną net apdovanojo medaliu, o nuo 1937 m. rugsėjo 1 d. paskyrė keturiems Lietuvos studentams stipendijas po 10 000 frankų prancūzų kalbai ir kultūrai studijuoti Prancūzijos universitetuose103. Šios stipendijos lietuviams buvo skiriamos kasmet iki 1940 m.

Lietuviai ėmė noriau vykti į Prancūzijos universitetus ir dėl ten vyravusios demokratiškesnės ir užsieniečiams svetingesnės aplinkos. Prancūzijoje, skirtingai nuo Vokietijos, nebuvo užsieniečių diskriminacijos. Čia visi studentai mokėjo tą patį mokestį už mokslą, lygiomis teisėmis su vietiniais naudojosi klinikomis, bibliotekomis, mokslo priemonėmis laboratorijose... Studentus iš Baltijos valstybių prancūzai dažnai sveikindavę kaip savo draugus: „Nos amis de la Baltique“...

5. Studijos užsienyje – nauja paskata moktis užsienio kalbų. Viena iš priežasčių, skatinusių studijuoti užsienyje, buvusi ir siekis išmokti užsienio kalbų (V. Soblys, 1927). Užsienio kalbos – ne tik „vartai į pasaulio žiniją“ (P. Būčys), bet ir būtina pačių studijų užsienyje sėkmės ir problemų prielaida. Vienos universitete studijuojantis Grigas Valančius laiškuose kolegai Zenonui Ivinskiui skundėsi: viena iš kliūčių rašyti disertaciją – „per silpnas vokiečių kalbos mokėjimas“ (1928 09 06). „Vokiečių kalbos mokausi kiek tik begaliu...“104. Bet, plečiantis studijų geografijai, ir vokiečių kalba darėsi nepakankama. Daugeliui dar reikėjo mokytis ir prancūzų, anglų, o kai kuriems – italų, ispanų, indusų, arabų, hebrajų... kalbų, nes kai kurių šalių universitetuose paskaitos skaitytos keliomis kalbomis. Pavyzdžiui, Fribūro universitete – vokiečių, prancūzų ir lotynų. J. Leimonas 1928 m. rašė laikęs tame universitete baigiamuosius ekonomikos, finansų ir statistikos egzaminus vokiškai, o teisės – prancūziškai105. Prekybą Danijos Kopenhagoje 1932–1933 m. studijuojančiam Vytautui Blynui (g. 1909) studijų reikalais tekę mokytis 4-ių kalbų: danų, vokiečių, anglų ir italų106. Jūreivis Vl. Glemža 1935 m. aiškinosi nespėjęs baigti Antverpeno jūrų mokyklos II (paskutiniojo) kurso dėl joje dėstomų dalykų trimis kalbomis (flamandų, prancūzų ir anglų)107.

Su kalbų problema studijų pradžioje susidurdavo ne vienas lietuvis, joms mokytis dažnai tekdavo sugaišti pirmus studijų metus. Iš lietuvaičių, 1918 m. atvykusių į Fribūro universitetą ir ėmusių lankyti paskaitas, tik viena mokėjusi vokiškai, o prancūziškai – nė viena108. Dėl silpno italų kalbos mokėjimo dail. Vincas Dilka pirmais studijų metais (1938 m.) Romoje negalėjęs „pilnai naudotis profesorių patarimais ir nurodymais“, o kartais būdavęs net „blogai suprastas lyg nenorįs sekti profesorių patarimais“109. Fribūro prof. M. Munnynckas 1927 m. aiškino, jog V. Mykolaitis-Putinas netiksliais suvokęs jo paskaitų apie meną mintis dėl silpnoko prancūzų kalbos mokėjimo110. Kalbų mokymasis, pasak Zigmo Aleksandravičiaus, studijavusio Paryžiuje ir Romoje vargonų klasę, atimąs „daug laiko“ ir atitraukiąs nuo tiesioginio muzikos darbo“111.

Bet kai kurie lietuviai ne tik sėkmingai įveikdavo daugelio kalbų barjerus, bet ir pasirodydavo užsienio universitetuose kaip tikri poliglotai. 1936 m. filologijos studentas Jablonskis, studijuojantis Pietų Anglijos universiteto (University Colege of the sovth west of England (Londono universiteto filialas Exteryje), poliglotų konkurse stebino užsieniečius, susikalbėdamas su visais ten studijavusiais užsienio studentais jų gimtąja kalba: lietuvių, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, rusų, lenkų, lotynų, latvių, kiek silpniau graikų112. Teologas Jonas Labukas, studijavęs Šveicarijoje ir Vokietijoje, sakė kalbąs penkiomis užsienio kalbomis, filologas vienuolis Paulius Leonavičius – 6-mis (vokiečių, lotynų, rusų, prancūzų, hebrajų ir graikų) (f. 391, ap. 9, b. 528, l. 5), pedagogas A. Liaugminas – 7-mis113, devyniomis kalbomis kalbėjo Levene studijuojantis M. Reinys114, Vienos universitete - Jaroslavas Nastopka (g. 1901)115, Šveicarijos universitetuose – Juozas Petrulis, vėliau priklausęs Rygos poliglotų draugijai116 ir kiti.

Tai rodė tokių studentų įdėtą didelį įdirbį į save, ruošiantis plačiai komunikacijai su daugelio pasaulio tautų kultūriniu patyrimu. Tokie lietuviai kėlė užsieniečių akyse lietuvybės orumą, universitetų vadovybės juos kartais kviesdavosi patarėjais santykiuose su užsieniečiais, kitiems pristatydavo lietuvius kaip pavyzdžius117.

Užsienyje išmoktos kalbos lėmė, kad ten studijavusieji buvo ir pirmieji užsienio literatūros vertėjai į lietuvių kalbą. Jie dažniausiai versdavo savo profesorių arba ten perskaitytas ir jiems įspūdį padariusias knygas. Matysime M. Pečkauskaitė išvertė beveik visus savo Ciuricho universitete klausyto profesoriaus F. W. Försterio raštus, Alfonsas Gučas – savo buvusio Karaliaučiaus universiteto prof. A. Gödeckemeyerio studiją „Sisteminė studija apie žmogų“, leidimą versti gavęs iš paties autoriaus (dalį šio vertimo paskelbė žurnale „Mokykla ir gyvenimas“ (1940 m.)118, Romos Grigaliaus universiteto studentas Jurgis Narjauskas – iš italų kalbos A. Dantės „Dieviškąją komediją“, Zenonas Blynas (Romos univ.) – B. Musolinio „Fašizmo doktriną“ (1935)... Daug vertė iš prancūzų kalbos Paryžiuje studijavę A. Churginas, V. Soblys, M. Spetylienė-Katilienė, V. Kauneckas, J. Keliuotis ir kiti. A. Maceina, 1939 m. išvertęs Ernesto Hello veikalą „Žmogus“ (1930 leid.), sakė sumanymas versti šį kūrinį jam kilęs studijų užsienyje metu (E. Helo, Žmogus, 1939, p. 5).

Vertimais buvo kuriamos lietuvių tautai prielaidos gimtosios kalbos pagrindu lengviau prieiti prie vis plačiau atsiveriančio įvairių tautų patyrimo ir juo dvasiškai stiprėti.

Pabaiga. Pradžia Nr. 12, 18, 25, 27

90 Vokietijos universitetai reikalavo iš užsieniečių gerokai didesnio mokesčio negu iš vietinių ir prieš I pasaulinį karą: 150 Mk. – iš vietinių ir 250 Mk. – iš užsieniečių (Lietuvos žinios, 1913, nr. 78, p. 2). 1923 m. Lietuvai sudarius prekybos sutartį su Vokietija, vokiečiai buvo pasižadėję teikti lietuviams studentams lengvatų mokesčio už mokslą srityje, bet to nepaisė (f. 391, ap. 9, b. 178, l. 35).

91 Karaliaučiaus universiteto lietuvių studentų įgaliotinių St. Biržiškio ir kitų raštas Lietuvos švietimo ministrui 1923 11 12 iš Karaliaučiaus. – LCVA, f. 391, ap. 9, b. 178, l. 35. Rašte nurodoma, jog tokia tvarka pažeidžianti Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutartį, pagal kurią Vokietija buvo pasižadėjusi imti iš Lietuvos studentų Vokietijos aukštosiose mokyklose tokius pat mokesčius, kaip ir iš studentų vokiečių.

92 Lietuvos studentas, 1932, nr. 6, p. 7.

93 Naujas vokiečių smurtas prieš mūsų studentus. – Lietuvos studentas, 1932, nr. 8, p. 5.

94 Izidoriaus Stankaičio (g. 1909 04 01 iš Paparčių k., Raseinių aps.), atsiminimai, autoriaus užrašyti 1988 02 03, Vilnius, Tverečiaus 54-26 (Autoriaus archyvas).

95 J. Jaudžimio raštas Lietuvos švietimo ministerijai, prašant leidimo tęsti studijas Bazelio universitete, Viena, 1937 08 28. – LCVA, f. 391, ap. 9, b. 372, l. 30.

96 K. Dausos atsiminimai, autoriaus užrašyti 1983 11 13, Vilnius, Šilo 4-12.

97 A. Koncės raštas Lietuvos švietimo m-jai iš Leipcigo, 1935 09 05. – f. 931, ap. 9, b. 468, l. 11.

98 Šidlauskas, A. Ar verta važiuoti mokytis į Vokietijos universitetus. – Lietuva, 1925, nr. 85 (04 17), p. 2.

99 Zjazd litwinόw... – Iskry, 1929, nr. 8, p. 13–15.

100 Pakštas, K. Baltijos kultūrinė orientacija. – Naujoji Romuva, 1934, nr. 199, p. 766.

101 Vaiciuška, Pr. Kur eiti aukštieji mokslai. – Lietuva, 1923, nr. 228, p. 32.

102 Grinius, Jonas, Pasukime kitaip kultūros vairą. – Naujoji Romuva, 1931, p. 927.

103 LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1765, l. 33.

104 G. Valančiaus laiškai istorikui Zenonui Ivinskiui iš Vienos į Berlyną, 1925–1928 m. – LNMMB, F29-1244.

105 J. Leimono pranešimas Švietimo ministerijai iš Fribūro, 1928 01 05. – LCVA, f. 391, ap. 9, b. 526, l. 5.

106 V. Blyno ataskaitos Finansų ministerijai 1932 09 08 ir 1933 08 18. – f. 391, ap. 9, b. 116, l. 4, 14.

107 f. 391, ap. 9, b. 383, l. 17.

108 Ievos Vilimavičiūtės laiškas Jonui Šliūpui iš Fribūro, 1918 05 27. – LNMMB, F1 JŠ-623. 1918 m. atvykusios į Fribūro universitetą U. Urniežiutė, M. Andziulytė, E. Ramanauskaitė, kad įstotų į universitetą, pirma turėjo čia išmokti lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir išlaikyti jų egzaminą (Uršulės Urniežiutės-Starkienės prisiminimai „Mano mokslo kelias“ Klaipėda, 1975 m. – Autorės archyvas.

109 V. Dilkos raštas Švietimo ministerijai iš Romos, 1938 12 04. – f. 391, ap. 9, b. 211, l. 13.

110 Jakštas, A. Meno kūrybos problemos, Kaunas, 1931, p. 85–86.

111 Z. Aleksandravičiaus prašymas Lietuvos švietimo viceministrui iš Paryžiaus, 1936 12 15. – f. 391, ap. 9, b. 9, l. 21.

112 Kleopo Matusevičiaus pranešimas iš Exterio (Anglija), 1937 08 24. – LCVA, f. 391, ap. 9, b. 599, l. 30.

113 A. Liaugmino asmeniškai rašyta autobiografija, 1939 09 24. – VUB, F98-14, 105.

114 Tomas Abraitis mini istorijoje asmenis, mokėjusius daugybę kalbų: danas Rasmus Kristianas Raskas (1787–1832) mokėjęs 230 kalbų ir buvęs 28 žodynų autorius, italas Mecofantis (1771–1848) ir Paryžiuje 1980 m. gyvenęs Greguaras Kolpatčis mokėję 80 kalbų, prancūzas Džordžas Smitas – 69 kalbas, tarp jų – ir lietuvių (Tomas Abraitis, Poliglotai. – Tiesa, 1980, nr. 70 (03 23). Autorius tik nenurodė, ką tokie poliglotai buvo pozityvaus nuveikę šiuo ypatingai skaitlingu kalbų mokėjimu. Kalbos – tai pirmiausia įrankiai, o ne pozityvios žinios. Jei daug jėgų ir laiko skiriama šiems skaitlingiems įrankiams pasisavinti, net ir tiems, kurie praktiškai nenaudojami arba itin retai naudojami, tai kyla klausimas, kiek laiko ir jėgų lieka kito tipo žinioms pasisavinti ir praktiškai jomis naudotis.

115 Liudomiro Nastopkos laiškas šios knygos autoriui iš Anykščių, 1985 01 28. – Autoriaus archyvas.

116 Plačiau žr. Zibolienė, Dalia. Knygnešys ir pedagogas Juozas Petrulis – garsiausias Audros kaimo sūnus; Petrulis, Jokimas, „Juozas Petrulis – Lietuvybės žadintojas“. – in: „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“  (1999).

117 Anglisto Kleopo Matusevičiaus pranešimas Švietimo min-jai, 1937 08 24. – LCVA, f. 391, ap. 9, b. 599, l. 30.

118 A. Gučo atsiminimai, autoriaus užrašyti 1985 04 16. – Autoriaus archyvas.