Ką turėjo jausti didelės šeimos galva – Mama Ona Saulėnienė, viena užauginusi dešimt vaikų ir per trumpą laiką keturis iš jų praradusi? Dukrų žodžiais, – mama raudojo balsu ir rovėsi plaukus nuo galvos. Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi jos širdyje...
Vytautas Saulėnas-Žalgiris (antroje eilėje pirmas iš kairės, priklaupęs) kartu su, straipsnio autorės R. Končienės žiniomis, Jono Kazlausko-Šermukšnio būrio kovotojais
O viena vaikus augino, nes vyras mirė 1932 metais, kai jaunėliui ir vienerių metų nebuvo sukakę. O po 16 metų jauniausias sūnus ir jauniausia dukra buvo ištremti į Sibirą, tiesa, iš ten sugrįžo. Deja, kitų dviejų sūnų, Dainavos apygardos partizanų, kūnai, išniekinti ir sužaloti, gulėjo numesti Valkininkų NKVD būstinės („stribynės“) kieme ir iki šiol nežinoma, kur jie išvežti ir užkasti.
Taigi jauniausi Mamos Onos Saulėnienės vaikai – dukra Anastazija Saulėnaitė ir sūnus Zigmantas Saulėnas – buvo ištremti į Sibirą 1948 m. gegužės 22-ąją, kai Sovietų sąjunga pradėjo didžiausią trėmimo operaciją iš Lietuvos kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Trėmimo sąraše buvo įrašyta ir Mama, tačiau jos tuo metu nerado namie, ir vaikai „išvažiavo“ vieni. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro turimais duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių, tremtyje žuvo apie 28 000 tremtinių, o kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5000 Lietuvos vaikų.
SSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. priimtame nutarime buvo numatyta iš Lietuvos SSR teritorijos ištremti 12 tūkst. šeimų – 48000 žmonių. Tremiamos buvo partizanų, partizanų ryšininkų, ginkluotų rezistencijos rėmėjų (tuo metu vadinamų „banditų gaujų ir banditų pagalbininkų“) šeimos, taip pat į tremiamųjų sąrašus pateko ir ūkininkų (vadinamųjų „buožių“) šeimos, Lietuvos inteligentija, mokslo žmonės, studentai. Iš tremties grįžusios Anastazijos prisiminimais, – tuomet Vilniuje prikabino kelis vagonus vien studentų, daugybę jaunimo. Alkani, išsekę, visiškai nieko su savimi neturintys, nepasiėmę nei maisto, nei rūbų – bet dainuojantys lietuviškas dainas. O traukinio vagonai – gyvuliniai vagonai, ne žmonių transportavimui skirti. Buvo ir šeimų su kūdikiais ant rankų, ir vienišų senukų, ir ligotų ar neįgalių žmonių, nėščių moterų... Buvo ir jaunuolių be tėvų, tokių kaip 17-metis Zigmantas ir 20-metė Anastazija Saulėnai, paimti iš namų be įspėjimo, be pasiruošimo, be daiktų, be maisto, be paramos ir kažkaip turėję ištverti ilgą kelionę bei gyvenimą, pasibaigus kelionei. Jiems pasisekė, kad sunkioje kelionėje sutiko moterį su jauna mergaite, priglaudusia brolį su seseria ir pagelbėjusia sunkiu metu, kurią vėliau jie vadino „Sibiro mama“.
Kodėl gi Anastazija ir Zig-mantas atsidūrė tolimajame Sibire? Šiuo trėmimu, pavadintu tokio gražaus metų laiko pavadinimu „Vesna“, buvo siekiama susilpninti paramą ginkluotos rezistencijos dalyviams ir kuo skubiau įvykdyti prievartinę Lietuvos ūkio kolektyvizaciją.
Tad 1948 m. balandžio 30 d. sovietų saugumo organai nutarė: „veikiančio bandito šeimą, susidedančią: <…> šeimos galva – Saulėnienė Ona, dukra Saulėnaitė Nastutė, sūnus Saulėnas Zigmas <…>, išsiųsti už Lietuvos TSR ribų į tolimas Sovietų Sąjungos vietas”. O išsiųsti todėl, kad „iš šeimos sudėties <…> Saulėnas Vytautas 1947 m. savanoriškai įstojo į pogrindinę nacionalistinę jaunimo organizaciją, kurios užduotis buvo paruošti ir verbuoti rezervistus gaujai iš jaunimo gretų“. Anot protokolų, „nusikalstamą“ Saulėno Vytauto veiklą atskleidžia byloje nurodyti konkretūs asmenys ir jų parodymai. Šie asmenys – iš pakankamai artimos kaimo aplinkos. vienas iš jų – Saulėnų šeimos name „ant buto“ gyvenantis jaunas Dargužių pradinės mokyklos mokytojas, kartu su šeima gyvenęs ir valgęs. Jis Valkininkuose sovietų leitenantui savo „pranešime saugumo organams“ pateikė neteisingus duomenis, neteisingai supratęs ir interpretavęs išgirstą Mamos O. Saulėnienės ir jos sūnaus Zigmo pokalbį apie Nastutės važiavimą pas brolį (Vytautą), nors iš tiesų Anastazija važiavo pas kitą savo brolį (ši informacija iš archyvinių bylų). Gal buvo ir kaimynas, NKVD agentas, gražiu slapyvardžiu „Dub“ (ąžuolas). Jis, vykdydamas gautas užduotis, teikdavo MGB (TSRS saugumo ministerija) agentūrinius pranešimus apie pastebėtus Saulėnų šeimos veiksmus planuotai: norėdamas gauti informacijos pakviesdavo jam reikiamus kaimo žmones į savo namus, pavaišindavo alkoholiu, kad būtų šnekesni. Po to pranešdavo tarnyboms apie svečių pokalbius, nuotaikas, nuomones, t. y. agentūriniuose pranešimuose pacituodavo, kas ką kam sakė, kas buvo atėjęs, kas laidė prakeiksmus tarybų valdžiai ir pan.
Kas žino tikrą to laikmečio istoriją, t. y. ne propagandinį melą, nuvertinantį, niekinantį Lietuvos patriotus, paverčiant juos nusikaltėliais, supras, kad tokiais „nusikaltėliais“ buvo paversti ir kiti du Mamos sūnūs – Merkio krašto patriotai, Lietuvos partizanai Vytautas ir Vladas Saulėnai.
Vladas Saulėnas – Kėkštas, gimęs 1922/23 metais, pasak jį pažinojusių, jaunas, gražus, darbštus jaunuolis, buvo suimtas 1945.01.05 kaip priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, kalintas Trakuose, Vilniuje, iš ten be teismo išvežtas į lagerį Vorkutoje, Komijoje. Po kelerių metų jis iš Vorkutlagerio buvo grąžintas į Lietuvą dėl įrodymų stokos, bet vėl sėdėjo ir buvo kankinamas kalėjime Lukiškėse. Iš Lukiškių kalėjimo Vladas buvo paleistas su nurodymu surasti brolį partizaną Vytautą. Vladas iš tiesų 1948 m. susirado jau partizanaujantį brolį Vytautą tik ne vykdydamas sovietų paliepimus – jis pats tapo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanu. Deja, kovojo partizanų gretose tik kelis mėnesius. 1948 10 17 netoli Daržininkų kaimo (kažkas sakęs, kad prie Daržininkų, Naniškių kaime) Vladą ir dar vieną šaulį iš Perlojos nukovė SSRS vidaus kariuomenės kariškiai. Mačiusieji pasakojo, kad jis gulėjo Valkininkų miestelio „stribynės“ kieme dar gyvas, kišosi žarnas į perplėštą pilvą ir prašė pribaigti.
Vytautas Saulėnas – Žalgiris, gimęs 1926 metais, irgi, pasak jį pažinojusių, jaunas, gabus, protingas žmogus, mokėsi Trakuose, mokytojų seminarijoje, buvo paskutinio kurso studentas. Matydamas, kaip areštuojami jo draugai, studentai už atsišaukimų platinimą ir antisovietinę veiklą, taip pat žinodamas iš pasakojimų, kaip suimtieji yra kankinami ir kaip buvo kankinamas jo brolis Vladas, Vytautas pradėjo slapstytis. Jis įstojo į partizanų gretas ir visiems sakydavo, kad gyvas nepasiduosiąs. 1947 metais rudenį Vytautą partizanų patikėtinis pristatė būrio vadui Vaclovui Voveriui – Žaibui (yra notaro patvirtintas pristačiusio asmens pranešimas dėl šio fakto), kur jis kovojo iki mirties. Vytautas išpildė savo žodžius – nepasidavė gyvas – nusišovė 1950 m. lapkričio 4 d. MGB skyriaus organizuotos karinės čekistų operacijos metu Daugų r. Čižiūnų kaime. Jo, kaip ir brolio, kūnas buvo atvežtas ir numestas Valkininkų „stribynės“ kieme.
Artimieji vis dar tikisi, kad Vytauto ir Vlado Saulėnų kūnai bus surasti, nes norėtų palaidoti juos prie Mamos, Dargužių kaimo kapinaitėse, kur žuvusiems broliams, Lietuvos partizanams, pastatė paminklą. Gal Varėnos rajono gyventojai ką nors žino ar girdėjo pasakojant apie į Valkininkus atvežtus nužudytus partizanus ir galėtų pasidalinti su jų artimaisiais informacija?