Šaltiniai
Apie mūšio eigą ir detales daugiausia žinome iš Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko- Vanago atsiminimų, pateiktų jo knygoje „Partizanų gretose”, rašytų 1953-1956 m. laikotarpiu. Vanago pateiktas pasakojimas iš tiesų yra gan išsamus, jame aprašyta mūšio priešistorė, pasiruošimas, planavimo procesas, mūšio eiga ir rezultatai, iš atminties netgi įvardintas ir 41 asmuo, dalyvavęs tose kautynėse, bei jų likimai.
Kita vertus, detalių niekada nebūna per daug ir reiklesnis skaitytojas gali pasigesti tam tikrų epizodų išsamesnio įvardijimo: kiek, pvz., buvo įkalintųjų miestelio kalėjime, kurių mūšio metu nepavyko išlaisvinti; ar partizanai atsitraukdami pasiėmė nukautų partizanų kūnus (minimas tik mirtinai sužeistas Siaubas), kokios buvo konkrečios užduotys pačiame miestelyje. Neturime detalesnio Šarūno rinktinės pratizanų veiksmų prie tilto liudijimų iš partizanų pusės. Vanago atsiminimus apie mūšį papildo Merkio rinktinės štabo dienoraštis, kuriuo Vanagas greičiausiai naudojosi rašydamas savo atsiminimų knygą. Vertingos ir priešo stovyklos ataskaitos. Jose įvykiai aprašomi iš okupantų pozicijų.
Mūšio eiga, laikas pagal abiejų stovyklų aprašymą iš esmės sutampa, skiriasi tik tam tikros detalės: kaip antai įvardijimas kautynėse dalyvavusių skaičiaus (pvz., pagal sovietų saugumo ataskaitas partizanų kautynėse dalyvavo net iki 300), kritusiųjų iš abiejų pusių skaičiai. Taip pat iš okupantų ataskaitų aiškėja okupantų reakcija po mūšio, jų suaktyvėjęs veikimas, partizanų paieškos, gyventojų suėmimai, tardymai. Apie tai mūšio apžvalgose dažnai nepaminima. Nors akivaizdu, kad toks partizanų išpuolis prieš vieną iš okupantų lizdų turėjo suerzinti priešą, suaktyvinti jo veikimą naikinant kraštą.
Merkinės mūšio tema paliesta ne viename filme, žinoma keletas partizaniškų dainų, o Merkinės krašto muziejininkus yra pasiekęs vienas ir kitas pasakojimas iš gyvųjų liudininkų. Šio straipsnio autorius yra bendravęs mažiausiai su 4 asmenimis, prisimenančiais mūšio priešistorės fragmentus, mūšio pradžią... Ir nors dažnu atveju pasakojantieji tai matė bei suprato vaikų akimis ir protu, kiekviena jų prisimenama detalė alsuoja gyvastimi, tikrumu, pagarba to mūšio dalyviams.
Susidūrimai su okupantu
Ėjo antrieji antrosios sovietų okupacijos metai. Kaip atsakas į atėjūnų terorą, visoje Lietuvoje jau veikė didesni ar mažesnį partizanų dariniai. Dzūkijoje nuo 1945 m. vidurio veikė Juozo Vitkaus-Kazimieraičio Dzūkų grupė, metų pabaigoje virtusi A apygarda, šiauriau Alytaus – Dominyko Jėčio-Ąžuolio vadovaujama Dzūkų rinktinė. Iki 1945 m. gruodžio mėn. Merkinės mūšio Dzūkijoje jau buvo įvykę ne vienas susidūrimas, nusinešęs šimtus priešo ir partizanų gyvybių. Dažnu atveju į partizanų susitelkimo vietas atėjūnai nusitaikydavo, gavę informacijos iš išdavikų, pasiųsdami ten savo įgulas. Tokios buvo Panaros kautynės (1945 m. vasaris), Kalniškės mūšis (1945 m. gegužė), Varčios mūšiai (1945 m. birželis). Iš viso per šias kautynes žuvo daugiau nei 100 Lietuvos partizanų. Mažiau žinome apie kitus susidūrimus, kurių buvo dešimtys. Pietų Lietuvos partizanų atlasas primena ir apie juos. Pvz., 1945 m. vasario 2 d. Pieriškių kaime kautynių metu žuvo 22 partizanai ir jų rėmėjai. Vasario 5 d. Lazdijų r. Macevičių k. žuvo 20 partizanų; vasario 14 d. Butrimonių vls. Tabalenkos k. žuvo 9 partizanai; vasario 21 d. Liepakojų k. žuvo 32 partizanai; kovo 7 d. Balbieriškio miške – 13 partizanų; kovo 27 d. Žaliamiškyje – 17 partizanų ir t.t. Kruvini susidūrimai tarp ginkluoto Lietuvos laisvės siekiančio pogrindžio ir okupantų tapo kasdieniški ir neišvengiami. Nuostoliai buvo iš abiejų pusių.
Jeigu priešas rėmėsi valstybės prievartos aparatu, silpnesniojo pozicijoje atsidūrusiems partizanams gi teko remtis savo morale, tikėjimu kovos teisumu, pasitikėjimu grįstais santykiais su civiliais gyventojais. Jeigu partizanų užuovėja buvo miškai, o paramos šaltinis – kaimas, priešo gi įgulos telkėsi miestuose ir buvusių valsčių centruose.
Iš čia ir buvo vykdomos operacijos prieš partizanus ar civilius gyventojus. Vienos iš tokių operacijų metu 1945 m. gruodžio 4 d. Mardasavo (kitur minimi Puvočiai) kaime poilsio metu netikėtai priešo užklupti žuvo Marcinkonių bataliono vadas leitenantas Lionginas Švalkus-Šernas, Jurginas, Kardis, Tomas Kondrotas-Briedis. Jie kovojo iki paskutinio šovinio, o paskui metėsi į sraunųjį Merkį su visais partizanų dokumentais. Į upę įmesta krauju aptaškyta maldaknygė priplaukė Kasčiūnų k., kur ją nuo upe plaukiančios ledo lyties paėmė partizanas Juozas Jakavonis-Tigras ir atnešė ją į Jakavonių sodyboje įrengtą vadavietę tuometiniam Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui. Maldaknygės atsiradimą lydėjusi tragiška žinia apie kovos draugų žūtį tapo įkvėpimu Merkinės puolimui.
Nutarėme priešui atkeršyti. Sprendimas pulti Merkinę
A. Ramanauskas rašė: „Jau buvau pasiruošęs vykti pas A apygardos vadą pulkininką Kazimieraitį į bunkerį, kuriame jį ir jo štabo pareigūnus laikinai apgyvendinau. Kaip tik tuo metu prie manęs priėjo mūsų šeimininko sūnus su maldaknyge rankoje. Jis pasakė, kad maldaknygę pačiupęs nuo Merkio upės pakraščiu plaukusio ižo gabalo. Maldaknygė „Šaltinis” buvusi atversta ir dar nespėjusi peršlapti. Beje, atverstajame puslapyje buvusi štai tokia malda: „Nugręžkite savo akis į dangų ir melskitės už mane, nes mano siela apleido mano kūną...” Pamanėme, kad kas nors, matyt, apsivertė su valtimi, kai kėlėsi per Merkį. Kadangi buvo šiokiadienis, tai nusistebėjome, kad nelaimingasis turėjo maldaknygę. Vos spėjau pasidalyti įspūdžiais su Kazimieraičiu, kai prie bunkerio durelių išgirdome žingsnius. Netikėtai atvyko mano adjutantas Gegutis. Jis pranešė liūdną naujieną: Puvočių (Mardasavo – red. pastaba) kaime, poilsio metu netikėtai priešo užklupti, žuvo Marcinkonių bataliono vadas Šernas (leitenantas Kondrotas) su dviem kovos draugais. Bunkeryje įsiviešpatavo tyla... Visi drauge sukalbėjome maldą už kritusius... Nutarėme priešui atkeršyti. Pasiūliau pulti Merkinę. Išdėsčiau savo samprotavimus. Kazimieraitis su tuo sutiko ir davė naudingų patarimų“.
Norėtųsi išlikti gyviems. Pasiruošimas
Merkio rinktinės štabo dienoraštyje prieš Merkinės mūšio puolimą paliktas toks įrašas: „Norėtųsi išlikti gyviems“. Šis įrašas puikiai iliustruoja suvokimą pavojaus, kuris tykojo dalyvausiančiųjų žygyje. Ypač tai gerai suvokė mūšio vadai, todėl pasiruošimo etapui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pirmiausia reikėjo gerai įvertinti savo ir priešo pajėgumus, galimybes surinkti žiemoti jau išsiskirsčiusius vyrus, atlikti žvalgybą, aiškiai suformuluoti užduotis, atsižvelgti į gamtines ir klimato sąlygas, atstumus. Žinodami, kad Merkinėje priešo gerai saugomi Merkio ir Nemuno tiltai ir kad pačiame miestelyje sutelktos nemažos priešo pajėgos su potencialu greitai gauti pastiprinimą iš aplinkinių gyvenviečių (ypač Alytaus), mūšio vadai galvojo, kaip išvilioti dalį priešo pajėgumų iš paties miestelio ir taip sudaryti puolančiųjų persvarą, taip pat – kaip atkirsti galimą pastiprinimą iš gretimų miestų (Alytaus, Varėnos, Druskininkų). Svarbu buvo pasirinkti ir tinkamą puolimo kryptį, sukuriant netikėtumo efektą.
Puolimo data pasirinkta gruodžio 15-oji. Pagal puolimo planą operacijos išvakarėse gruodžio 14 d. užnemunėje nuo Merkinės veikiantys Šarūno rinktinės A. Juozapavičiaus grupės Siaubo vadovaujami partizanai turėjo išmušti aršiausius komunistus ir užimti pozicijas prie kelio, tikintis, kad po šio įvykio iš Merkinės pajudės dalis priešo pajėgų į užnemunę. Išgirdę apie pradėtas kautynes, tuo metu Merkinę iš šiaurinės pusės galėtų pulti Vanago surinkti vyrai. Šį planą užnemunėje veikiantiems partizanams perdavė pats A. Ramanauskas. Pati kelionė per upę nebuvo paprasta. Apie tai ir susitikimą su užnemunės partizanais išsamiai aprašoma Merkio rinktinės štabo dienoraštyje:
„Visą kelią baisiai pustė. Keliauta buvo vienok geram ūpe. Keliauti teko šešiolika kilometrų. Visi keliai taip baisiai buvo užnešti, kad Gegutis, kelio geras kaip paprastai žinovas, kiek nuklydo, bet išeita ne per blogiausiai. Visų mintys buvo apie tai, kaip bus padaryta su persikėlimu per Nemuną, nes kaip jau Daktaras buvo pasakojęs apie savo kėlimąsi prieš dvi dienas, buvęs labai sunkus, nes lytys ėjusios ir valtelę kaip plunksną nešusios, kur joms patikę. Vargais negalais pasiekiamas ir Nemunas. Mūsų nustebimui Nemunas ką tik sustojo. Pranešama, kad vietomis ledo visiškai nėra ir aukščiau dar einančios lytys. Visų blogiausiai, kad pasnigta ir negalima skirti, kur tikra lytis, ant kurios galima atsistoti, ir kur tik sniegas. Daktaras, laimei, čia turi savo pažįstamą, kuris puikiai apie tokius dalykus nusimano. Visiems trims pastarasis paduoda po kartį ir leidžiamasi į Nemuno vagą. Vyksta kėlimasis, kuris užtrunka apie 30 min. Einama labai atsargiai.
Pasakota, kad tą dieną jau vaikai perėję net du kartus. Laimingai pasiekus antrą pusę nuskubėta į pasimatymą. Vienok iš Siaubo pusės atvykimas buvo pavėluotas ir teko gerokai laukti. Taip buvo laukiama apie 4-rias valandas. Siaubas savo žodį ištesėjo ir pats negalėdamas atvykti pasiuntė savo adjutantą ir kitus tris vyrus, kurie dėl gana tolimos kelionės atvyko gana vėlai apie 12 val. Tuoj pat pradėtas pasitarimas.
Siaubo pusę atstovavę vyrai Vanagui sudarė gerą įspūdį, gal tik su tuo trūkumu, kad per daug linkę išgerti. Pagrindiniu pasitarimo objektu tampa Merkinės puolimas – jo planas. Nutarta: 1. Merkinė pulti. 2. Siaubas turi iš anksto padaryti ofenzyvą prieš komunistus, kas iššauktų rusų reagavimą ir tuo pat stambesnės rusų pajėgos taptų išviliotos į parengtas iš kalno pasalas. 3. Tuo metu, kai bus Vanago išgirsta pasalų kautynių ugnis, Vanagas vykdo Merkinės miestelio puolimą. 3. Sutartini ženklai – gerai – baltos, sunkiai vyksta – reikalinga pagalba – įvairių spalvų raketos. /Sutartini ženklai abiems pusėms tie patys/. 4. Pasisekimo atveju Siaubas atvyksta taip pat į miestelį, priešingu atveju palaiko moraliai priartėdamas prie Nemuno ir šaukdamas su savo įgula „Valio“. 5. Š. m. gruodžio mėn. 18 d. toje bemaž vietoje numatytas parengiamasis asmenų susitikimas numatyti datai, kada vėl Vanagas su Siaubu asmeniškai arba pagal reikalą kitokiu būdu susitiks.
Pasitarimui pasibaigus, partizanai nepraleidžia progos padainuoti ir susitikimo vietoje suskamba Dzūkijos partizanų himnas: „Ar sninga, lyja naktį, dieną, / Ar šaltis kausto mus, / Žinau aš ginklo rūšį vieną, / Kiekvienas čia ramus. / Mes partizanai vyrs į vyrą, / Mes viešpačiai miškų. / Ar dainos skamba, švinas byra, / Visur mums bus ramu. / Mums plieno šalmai galvas dengia, / Širdis pilna garbės / Aplink granatom apsispengę / - Ranka nesudrebės. / Tėvynės meilė aiškiai spindi / Akyse ir veiduos, Ir žemės jie tėvų nei sprindžio / Niekuomet neatiduos. / Maža Tėvynė, bet galinga / Iš praeities laikų, / Ir narsių vyrų jai nestinga / Didvyrių milžinų.“
Po pusvalandžio asmeniško mintimis pasidalijimo Vanagas, Gegutis ir iš kitos pusės Siaubo įgaliotieji susitarimui asmenys drauge ir Daktaru išsiskiria, nes visiems rūpi tolimesni uždaviniai. Vanagas su Gegučiu ir su tuo pat palydovu vėl skuba prie Nemuno, nes jau atolydis ir Nemunas, pasak jų, gali vėl tuoj pat pajudėti. Šiuo kartu dėl atsargumo jau tiesiamos lentos ir po gero pusvalandžio Vanagas su Gegučiu jau persikėlę. Paėjus apie kilometrą pėsčiomis, pasiimama pastotis – rogės ir taip keliaujama net iki Merkio. Toliau vėl pėsčiomis iki reikiamos sutikti vietos. Jau visiškai rytas. Vanagui netenka nė minutės primigti, nes toje vietoje jau randami susirinkę vyrai, kurie dar nesuskirstyti kovos vienetais.“
Brangiai galėjęs kainuoti neatsargumas
Prieš susitikimą su užnemunės partizanais įvyko atsitikimas, dėl kurio puolimas galėjo neįvykti išvis. Trumpai apie tai. Išsiuntęs Strazdą su Studentu surinkti Merkio rinktinės vyrų, Vanagas pats ruošėsi kelionei į užnemunę. Bunkerio anga, į kurią patekimas buvo per ūkinio pastato vidų, per neatsrgumą liko neuždaryta. Vanagas su Gegučiu ir Trečioku tarpusavy kalbėjosi ir valėsi prancūzišką kulkosvaidį, kurį planavo imti į kautynes. Visiškai netikėtai visą kaimą užplūdo rusai, o aštuoni iš jų ėmė krėsti sodybą, kurioje buvo partizanai. patekimo anga į bunkerį buvo 8 metrų, tad nei Vanagas nei jo draugai negirdėjo nei sąmoningai garsiai kalbančio šeimininko, nei kratą darančių rusų. Kaip rusai nulipdami nuo pašiūrės nepamatė atidarytos angos, Vanagui atrodė neįtikėtina. Prisimindamas šį momentą Vanagas rašė: „Per plauką likome gyvi“ ir „šiuo įvykiu palikta gyvybė tik Visagalio Dievo Apvaizdos“.
Bus daugiau