Gruodžio 13 d. Lankininkų, Kasčiūnų k. miškuose į sutartą vietą ima rinktis vyrai. Gruodžio 14 d. jų čia jau per 70. A. Ramanauskas rašė: „Tvarkėmės ir ruošėmės kautynėms. Paskyriau vyresniuosius, kurie turėjo vadovauti grandims, skyriams ir būriams, nes anksčiau paskirtieji organizaciniu požiūriu ne visi tiko būti vadais kautynių metu“. Užnemunėje gi telkėsi Šarūno rinktinės vyrai. Iš užduočių prieš mūšį paminėtina Vanago užduotis Druskininkų bataliono partizanams (vadas Balutis) gruodžio 15-osios rytą nukirsti telefono laidus, jungiančius Merkinę su Druskininkais, ir, kiek įmanoma, trukdyti vykstančiam priešo pastiprinimui. Tas pats numatyta keliuose į Merkinę iš Varėnos ir Alytaus. Gruodžio 14 d. vėlyvų pietų metu (pagal sovietų saugumo ataskaitas apie 17 val.) į partizanų stovyklą atvyko Lankininkų kaimo gyventojas ir pranešė, kad į jo ūkį atvyko 12 Merkinės stribų, kurie plėšia jo ūkį, krauna į vežimą jo turtą, ir su ašaromis akyse prašė, „kad mes pamokytume grobikus“. Ką veikė stribai šiame kaime, žinoma, galime paskaityti ir saugumiečio K. Javseičiko mintis. Jis rašė: „Lankininkuose liaudies gynėjai turėjo pagalbinį ūkį, kur užsiaugindavo daržovių, rugių, kiaulių, pašarų keletui savo arklių“, ir nuvažiavo ten „atsivežti šieno“. Žinoma, kur gi čia minėsi, kad tie niekšai atvyko žmogelio išbuožinti...
Ir čia partizanams iškyla dilema: ar atsiliepti į gyventojo prašymus sutrukdyti savivalę ir pamokyti stribus, ir taip nukrypti nuo puolimo plano, rizikuojant išsiduoti, ar visgi nesikišti ir laikytis pirminio sumanymo Merkinę pulti iš pietryčių pusės, neišsiduodant apie didelį partizanų susitelkimą? Iškilus šiai dilemai, Vanagas sukviečia vyresnių vadų pasitarimą, kurio metu nuspręsta, kad yra „puiki proga duoti garo istrebiteliams“, kartu pakeičiant planą ir nusprendžiant Merkinę pulti ne iš pietryčių, o iš šiaurinės pusės nuo Subartonių...
Partizanų žvalgų parengtas Merkinės miestelio situacijos planas
Iš Vanago atsiminimų: „Pietauti nebuvo kada. Paskirsčiau vyrus į dvi dalis, ir pasileidome tekini Lankininkų kaimo link. Viena dalis, vadovaujama Strazdo, turėjo užimti pozicijas prie Lankininkų kaimo kapinių. Aš su vyrais planavau pastoti priešui kelią nuo Merkinės miestelio pusės. Sniego danga buvo per 10 cm. Pušelių šakos apdengtos storu sniego apklotu — matomumas dėl šios priežasties labai blogas. Skubėdami smarkiai sušilome. Pagaliau pasiekėme keliuką. Aš, iššokęs ant jo, pirmiausia pamačiau pėdas, o tuoj pat ir du stribus — už kokių 15 metrų. Priklaupiau ir iš vokiško automatinio pistoleto paleidau ilgą seriją. Abu stribai nuvirto. Tuo tarpu Gailius riktelėjo: „Gulkitės! Nušaus!” Vos spėjau parkristi, kai iš užpakalio priešas atidengė ugnį. Prasidėjo kautynės. Mes, šaukdami „Pirmyn!”, vilnimi pradėjome slinkti priešo link. Bijojome tik vieno — kad nekliudytume savųjų. Stribai, iš ugnies stiprumo supratę, kad partizanų nemažai, spruko, kiek kojos neša. Laimikis buvo menkas. Nukauti tik tie du priešai. Vienas iš jų — istrebitelių viršininkas. Paėmėme nukautųjų ginklus ir kulkosvaidį, kurį stribai paliko. Mums pasidavė pastotės vežikas. Jis prašėsi, kad jam peršautume drabužius, nes tik tuo būdu manė galėsiąs pasiaiškinti „valdžiai”. Jo prašymas buvo patenkintas — žmogelis nupūškė miestelin su automato serijos nuplėštais kailinių skvernais. Paimtą valdišką pastotę uždegėme, o arklius pasiėmėme su savimi“.
Šis susidūrimas su stribais buvo viena iš priežasčių, dėl kurios dalis NKVD Vidaus kariuomenės 4 divizijos Merkinės šaulių kuopos - apie 30 rusų karių, lydimi vietos stribų — dar gruodžio 14 vakarą pajuda į susidūrimo rajoną, kur randa ir nukauto stribų vado kūną.
Merkinės būklė 1941 m. birželio 22 d. po nacistinės Vokietijos įvykdyto bombardavimo
Tuo metu Vanago grupės partizanai, miškais padarę apie 15 km lanką ir trumpai pailsėję pas vietos gyventojus, jau buvo prie Subartonių malūno ir laukė vado įsakymo judėti į pačią Merkinę. Kraštotyrininko Algimanto Antanevičiaus atmintyje išlikęs partizanų apsistojimas jo tėvų sodyboje prie Alytaus-Merkinės plento ir Vanago nurodymai partizanams, kai jo tėvelis susiruošė eiti šerti gyvulių. Vienas iš sargybinių šeimininkui pastojo kelią, neleisdamas išeiti iš namų. Vanago įsakymas sargybą einančiam buvo trumpas: „Kiekvienas tegu dirba savo darbą. Šeimininkas lai daro, kas jam priklauso, ir pašeria gyvulius, o tu daryk savo darbą“.
Mūšio diena. Žvalgybos duomenys
Vyrai keliasi apie 9 valandą ryto. Pasiunčiama žvalgyba į Merkinę. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje pateikiami tokie žvalgų duomenys: „Tą patį vakarą istribiteliai ir rusai nuskubėjo įvykio vieton. 2. Apie jų sugrįžimą nieko nežinoma. 3. Mieste ramu ir rusų bei istribitelių taip jau nesimato. Antroje pusėje Nemuno tyla“. Kiek liko priešo pajėgų Merkinėje, atskleidžia rusų ataskaitos. Vienoje iš jų rašoma: „Merkinėje tuo metu buvo 7 NKVD-NKGB darbuotojai, 13 liaudies gynėjų ir 8 NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo ŠP kariškiai, tarp jų virėjas, skalbėja ir kt.“ Taip pat prie šio skaičiaus paminėtina tiltų apsauga – per 20 asmenų.
Svarus žvalgybos darbų vaisius buvo ir partizanų prieš puolimą gautas ir keliais egzemplioriais p a g a m i n t a s miestelio situacijos planas, kuriame detaliai atvaizduota miestelio gamtinė aplinka, gatvių tinklas, pastatai, jų paskirtis ir būklė, rusų, stribų, komunistų įsikūrimo vietos, įrengti bunkeriai, kulkosvaidžių lizdai. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje užsimenama: „Gegutis nubrėžė jau antrą Merkinės miestelio planą ir lopydamas savo milinės kišenes duoda savo samprotavimus dėl puolimo plano ir pajėgų susiskirstymo“. Planą sudaryti turėjo padėti ir pačioje Merkinėje legaliai gyvenantys asmenys, slapti partizanų pagalbininkai. Tą liudija pats žemėlapio turinys. Žemėlapyje pateiktą informaciją galėjo žinoti ir fiksuoti tik pačioje Merkinėje gyvenantys asmenys.
To meto Merkinės miestelio būklė išties buvo apverktina. Tai atsispindi ne tik partizanų įgytuose žemėlapiuose, kur didesnė dalis pastatų atvaizduota kaip sugriauti, tačiau ir šiandieną turimose 1941-1944 m. miestelio fotografijose, kuriose matyti Merkinės sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais mastas.
1943 m. Alytaus apskrities viršininko rašte Vidaus reikalų departamentui rašoma: nuo karo veiksmų Merkinės miestelyje sudegė Vilniaus, Bakšio, Kauno, Kalno, Kreivoji, Gardino, Jagmino, Bloznelio, Bačnyčios gatvės bei Dariaus ir Girėno aikštė. Turint omeny, kad miestelis per pirmąją sovietinę okupaciją, 1941 m. birželio mėn. karo veiksmus ir Holokaustą neteko ir didžiosios dalies gyventojų (žydus išžudė naciai ir jų pagalbininkai, o daug vietos lietuvių inteligentijos sunaikino sovietų okupantai dar pirmosios okupacijos metais), vaizdas pačioje Merkinėje turėjo būti nykokas. Itin gerai tą įspūdį savo atsiminumuose perteikė Juozas Vitkus, 1944 m. vasarą atvykęs dirbti į Merkinę:
„Gavęs Alytaus švietimo skyriaus vedėjo skyrimą į Merkinės gimnaziją, išžygiavau pėsčiomis. Tuo metu kitokios transporto priemonės ir nebuvo, nes vakaruose dar dundėjo karo pabūklai. Abipus Nemuno tilto ant Merkinės kalvų išdėstyti tarybiniai zenitiniai artilerijos pabūklai, karių žeminės, Merkinė atrodė nykiai – vien degėsiai ir griuvenų krūvos ir kur nekur sukrypęs namiūkštis. Žmonių gatvėse beveik nesimatė, tik keli išprotėję slankiojo nuo namo prie namo prašydami išmaldos. Kai sutemdavo, atrodė, kad iš viso Merkinėje nė gyvos dvasios nelikę. Nė žiburėlio, nė garso, tik šiurpą keliantis šunų kaukimas rodė, kad čia dar turi būti ir žmonių“.
1945 m. pabaigoje miestelyje turėjo gyventi keli šimtai gyventojų. Tačiau dalis jų buvo komunistinių pažiūrų, dažnu atveju priklausė vad. liaudies gynėjams. Ne vienas, prijausdamas naujai santvarkai, čia atsikėlė iš kaimų, nes ten jiems buvo pavojinga. Sovietų įgulos buvimas Merkinėje jiems teigė saugumo jausmą. Ši tendencija atspindėta ir partizanų sudarytame miestelio situacijos plane, kuriame pavaizduota per 40 pastatų, kuriuose įsikūrę komunistai ar stribai. Daugiausia jie koncentravosi mažiau karo metais nukentėjusiose Nemunaičio ir Seinų gatvėse. Būtent šia kryptimi nuo kapinių pusės turėjo veržtis viena iš partizanų grupių.
Neturime duomenų, ar pats Vanagas buvo lankęsis Merkinėje iki karo. Logika sakytų, kad taip. Tačiau manytina, kad nemaža dalis puolime dalyvavusių Merkio rinktinės partizanų miestelį turėjo gerai pažinoti iš ankstesnių laikų: tarpukariu Merkinė buvo vienas iš didesnių krašto ekonomikos, švietimo centrų. Dr. kunigo, šaulio Juozo Bakšio ir Vinco Krėvės iniciatyva Merkinėje dar 1921 m. buvo atidaryta vidurinė mokykla. Tad dalis Merkinės krašto partizanų, nors ir nebuvo kilimo iš Merkinės, tačiau Merkinę turėjo pažinoti iš mokslo Merkinėje laikų.
Tęsinys. Pradžia Nr. 93