Prūsijos kariuomenės 1916 m. pastatytas Merkinės tiltas Antrojo pasaulinio karo metais besitraukiančios vokiečių kariuomenės buvo susprogdintas. Neaišku, kada tiksliai jis buvo atstatytas, tačiau 1945 m. gruodį jis jau buvo veikiantis ir, žinoma, kaip strageginis objektas – akylai saugomas. Už poros kilometrų saugomas buvo ir Merkio tiltas. Tiltus saugojo garnizonai su įrengtais ugnies lizdais ir dzotais. Merkinėje prie tilto budėjo septyniolika 211-ojo geležinkelių apsaugos pulko karių. Garnizono ginklų arsenale buvo: du rankiniai kulkosvaidžiai, 2 PPŠ, 12 revolverių, 16 karabinų, 59 granatas f1.
Iš sovietų saugumo ataskaitų aiškėja, kad Šarūno rinktinės partizanai savo užduotį padaryti nuostolių aršiausiems užnemunės komunistams mūšio išvakarėse atliko: gruodžio 14-osios vakarą Kibyšių kaime likviduota 10 asmenų.
Malūno vieta prie Straujos upelio prie Subartonių k., iš kur pajudėjo Vanagas su savo vyrais
Tačiau į Kibyšių rajoną priešas pajėgų nepasiunčia, o kaip jau minėjome, pasiunčia Lankininkų k. kryptimi. Įvertinę situaciją, savo pajėgumus bei vedami didelio noro, Šarūno rinktinės partizanai patys apie 11 val. pabando įveikti saugomą tiltą per Nemuną, tačiau juos čia (pagal garnizono ataskaitą maždaug 170 m atstumu nuo garnizono kareivinių) pasitinka tilto ir garnizono sargybos atidengta arši ugnis. Kadangi vietovė buvo gana atvira (nebuvo miško kaip dabar, tačiau buvo tam tikrų tranšėjų, vienas kitas medis, krūmynai), partizanų judėjimas link tilto sustabdomas, keli partizanai nukaunami, kiti priverčiami atsitraukti. Garnizono vado ataskaitoje rašoma, kad buvo 5 bandymai priartėti prie nukauto partizanų kulkosvaidininko kulkosvaidžio, taip pat bandyta pereiti pašalusį Nemuną šalia tilto. Kad tilto apsauga buvo patyrusi, turėjo pakankamai šaudmenų ir parodė ryžtą ginantis, – nepaneigtina. Garnizono ataskaitoje rašoma, kad po mūšio apžiūrėjus lauką, rasti 6 nukauti partizanai, nurodomi rasti ginklai (1 rankinis kulkosvaidis, 1 rankinis automatas, 2 granatos, du binokliai, Mauzerio pistoletas, 476 vokiško pavyzdžio šoviniai). Įvardijama, kad garnizoną užpuolė „galvažudžio“ Antano Grušausko-Siaubo vadovaujama 70-80 „gauja“, veikianti į šiaurės vakarus nuo Merkinės.
Merkinės mūšyje žuvęs Vincas Česnulevičius-Senovaitis
Šie Merkinės garnizono ataskaitos duomenys skiriasi nuo Vanago pasakojimo, kur jis teigia, kad: „Du partizanai priėjo prie sargybinio ir pareikalavo gražiuoju praleisti vyrus. Sargybinis pasišaukė iš tilto apsaugos bunkerio rusų leitenantą. Tas pažadėjo partizanus praleisti, bet pats tuoj šoko į bunkerį. Partizanai leitenantą ir sargybinį nukovė“.
Kaip buvo iš tiesų, duomenų neturime. Dvi stovyklos – du pasakojimai. Faktas, kad garnizono ataskaita vadovybei irgi galėjo būti pagražinta, nenorint sulaukti papeikimų ir tikintis paskatinimų.
Prie tilto užsimezgusių kautynių garsas pasklido keletą kilometrų. Gerai jis girdėjosi ir prie Subartonių malūno, kur tuo metu jau ruošėsi Vanago žmonės.
Įsiveržimas į miestelį
A. Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė: „Dar ne visi buvome pavalgę, kai išgirdome kulkosvaidžių kalenimą prie Merkinės. Buvo aišku, kad kautynės prasidėjo. Skubiai šokome prie malūno, esančio ant upelio netoli plento. Tuoj pat buvo nupjauti du telefono stulpai ir nukirsti laidai, jungę Merkinę su Alytumi. Žmonės, tą dieną atvažiavę malūnan, suprato, kas netrukus prasidės. Mačiau, kaip vienas senyvas žmogus atsiklaupęs pats persižegnojo ir žegnodamas laimino vyrus. Kai kurie vyrai, taip pat moksleiviai, kurie anksčiau išėjo namo, išbučiavo partizanus.
Tiltas per Nemuną Merkinėje tarpukariu
Pasiėmėme reikiamą skaičių pastočių ir pasileidome vieškeliu. Šaudymas, kurį girdėjome prie Merkinės, greit nutilo. Netrukus buvome prie pat miestelio. Kad geriau skirtume savuosius nuo priešo, kiekvienas ant abiejų rankovių buvome prisisegę po platų baltą kaspiną. Iššokome iš pastočių ir pasiskirstėme abipus vieškelio. Daviau komandą „Pirmyn!” Miestelio namų dar nebuvo matyti — juos užstojo čia pat prieš mus esantis pailgas kalnelis. Garsiai šaukdami „Pirmyn!” ir „Valio!”, per kalnelį puolėme miestelin (rusų saugumiečio K. Javseičiko atsiminimuose „Giltinės sutramdymas“ rašoma, kad vienas iš „banditų“ į ataką ėjo su populiaria tarpukario lietuvių daina „Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, / ruoškite drąsuoliam tinkamus kapus“ – aut. pastaba).
„Miestelyje sproginėjo granatos. Buvome jau prie pat miestelio, kai priešas atidengė dar nelabai stiprią kulkosvaidžių, automatinių pistoletų ir šautuvų ugnį. Iki šiol vyrai bėgo visiškai neguldami. Tik dabar ir iš mūsų pusės buvo atidengta stipri ugnis, ir pradėta pulti su perbėgimais. Kurį laiką priešas atsakė ugnimi, bet buvo galima justi, kad priešinamasi neorganizuotai. Pastebėjome, kad priešas ieško, kur pasislėpti. Bemaž vienu metu visi trys būriai pasiekė miestelio gatves.
Pagrindinis pasipriešinimas buvo įveiktas gana greit. Priešas sulindo į gyvenamųjų namų rūsius ir pan. Pradėjome veikti grandimis. Vyresnieji turėjo aršiausių komunistų sąrašus; aptikus tokį, reikėjo sunaikinti. Tačiau ne viskas ėjo, kaip buvau numatęs. Ryšininkai, kurie turėjo palaikyti ryšius tarp būrių, dingo kaip į vandenį. Štai kad ir Jazminas (Juozas Lepeška, buvęs Merkinės gimnazijos mokytojas). Jį paskyriau visų prie manęs buvusių ryšininkų vyresniuoju, nes jis puikiai žinojo miestelį. Tačiau, užuot vykdęs duotus Merkinės cerkvės vaizdas pokariu. Sienos akivaizdžiai suvarpytos kulkų nurodymus, Jazminas puolė į gimnaziją. Ten, radęs sugulusius ant grindų vyresniųjų klasių mokinius, išrėžė ilgą kalbą — taip jis demonstravo savo drąsą. Daug kas išėjo kitaip. Aš pats tokioms kautynėms vadovavau pirmą kartą, o partizanams, netarnavusiems kariuomenėje ir, galima sakyti, pirmą kartą dalyvaujantiems mūšyje, vadovauti nelengva. Kadangi iš pradžių viskas sekėsi gerai, tai vyrai miestelyje jautėsi ne kaip kautynių lauke, o kone kaip atlaiduose. Vieni šeimininkavo valsčiuje, kiti milicijoje, treti, apsupę kokį namą iš visų pusių, stovėdami šaudė į jį. Labai daug buvo šaudoma be taikinio. Dar gerai, kad savas savo nenukovė.
Aš buvau prie I būrio, kuris puolė vilnies centre. Greit užėmėme paštą. Tuoj pat sugadinome centrinės aparatus, nes paaiškėjo, kad rusai visą laiką kalbėjosi su Alytumi per Druskininkus ir šaukėsi pagalbos. Vėliau sužinojome, kad Druskininkų bataliono vadas jam duotos užduoties neįvykdė — kai jis su keliais civiliais ruošėsi nutraukti telefono laidus, pamatė sunkvežimius su rusais ir vos sveiką kailį išnešė. Nesunkiai buvo užimta milicija ir valsčius. Iš ten buvo paimta rašomosios mašinėlės ir ginklai, dokumentai sunaikinti, o medinis valsčiaus pastatas padegtas.
Neįveikiama kliūtis, atnešusi mums daugiausia nuostolių, buvo bažnyčios ir cerkvės bokštuose su kulkosvaidžiais įsitvirtinę rusai. Man matant, buvo mirtinai sužeistas Siaubas. Kai visame miestelyje vyko smarkus šaudymas, sunku buvo nustatyti priešo ugnies taškus, negalėjome perspėti kovotojų, ko saugotis. Greičiausiai iš šių ugnies taškų buvo nukauti dar keturi mūsų vyrai. Pradėjo smarkiai snigti. Būrys jau kovėsi su priešo daliniu, atvykusiu iš Lankininkų kaimo. Šis dalinys buvo išvykęs vakarykščio įvykio vieton, bet, išgirdęs šaudant, vėl pasileido Merkinės link. Šių kautynių metu vienas mūsiškis buvo sunkiai sužeistas į ranką. Prasiveržėme prie kalėjimo. Sargybinis buvo nukautas prie kulkosvaidžio. Tačiau išlaužti masyvių kalėjimo durų mūsų turimomis priemonėmis nepavyko.
Merkinės cerkvės vaizdas pokariu. Sienos akivaizdžiai suvarpytos kulkų
Tuo metu nuo plentų kryžkelės atvažiavusi ir kelių šimtų metrų atstumu nuo miestelio sustojusi tanketė ėmė šaudyti miestelio pusėn. II būrys pradėjo trauktis nelaukdamas įsakymo. Daviau įsakymą trauktis ir I bei III būriams. Vienoje iš rastų pastočių paguldėme mirtinai sužeistą Siaubą, į antrą sukrovėme penkis paimtus kulkosvaidžius, rašomąsias mašinėles ir kt. Tiršti dūmų debesys, kylantys nuo degančio valsčiaus, maišėsi su snaigėmis ir dengė visą gatvę. II būrys jau buvo atsitraukęs už kalnelio. Tik narsus kulkosvaidininkas nuo to kalnelio ugnimi dengė atsitraukimą.
Snigo vis smarkiau. Priešas mūsų toliau nepersekiojo, todėl traukėmės jau neskubėdami. Subartonių miško pakraštyje sustojome, susiskaičiavome, aš išdėsčiau svarbiausias taktines klaidas kautynių metu, asmeniškai padėkojau narsiausiems vyrams. Visi sukalbėjome „Amžiną atilsį. ..” kovoje kritusiesiems. Po to ėmėme skirstytis. Aš su dalimi vyrų toliau važiavau rogėmis. Važiuojant per plentą, mus pasitiko vienas rūpestingas talkininkas, kuris pranešė, kad pamiškėje stovi kelios mašinos — kitos nuburzgė arčiau miestelio. Prasmukome nepastebėti ir laimingai pasiekėme vietą, numatytą dienoti.
Vėliau paaiškėjo, kad kautynių metu iš Alytaus trys sunkvežimiai rusų skubėjo merkiniškiams į pagalbą. Studento skyrius važiavusiuosius apšaudė iš arti ir pasitraukė. Priešas, privažiavęs vandenį, skubiai sutvarstė sužeistuosius, atskirai sudėjo nukautuosius, apsisuko ir kaip vėjas nušvilpė atgal į Alytų“.
Šis liudijimas ir kiti mūsų dienas pasiekę dokumentai neleidžia tiksliai pasakyti, kokie visgi tiksliai buvo nuostoliai tiek iš partizanų pusės, tiek iš okupantų. Antai A.Ramanausko- Vanago pranešime A apygardos vadui Juozui Vitkui – Kazimieraičiui 1946 m. sausio 2 d. rašoma, kad žuvo 5 partizanai ir vienas sužeistas (turimas omeny Audra), taip pat 15 rusų ir „du istrebiteliai“. Skaitant sovietų saugumo ataskaitą, skaičiai įvardijami visiškai kiti. Specialiame pranešime Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui rašoma, kad „Merkinėje ir šalia tilto mūsų pajėgos nukovė 20 banditų ir kelis žmones sužeidė, o už Merkinės ribų buvo nukautas 21 banditas ir keli žmonės sužeisti“, taip pat minima, kad „banditai“ nukovė vieną liaudies gynėjų būrio kovotoją, sužeidė NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo pulko žvalgybos skyriaus darbuotoją vyr. ltn. Moskolecą ir raudonarmietį virėją“.
Nors sovietų saugumo dokumentuose skaičiai dažnai neatitinka tikrovės, galima manyti, kad žuvusių partizanų mūšio metu galėjo būti ir virš dešimties, turint omenyje, kad ne visi žuvo miestelyje. Kritusių partizanų buvo ir tarp tų, kurie veržėsi per gerai apsaugotą tiltą.
Tarp žinomų kritusių partizanų yra šios pavardės: Vladas Jakubėnas-Milžinas; Zigmas Remeika-Putinas; Jonas Volungevičius- Siaubas; Vincas Česnulevičius-Senovaitis, Jonas Žėkas-Aitvaras; Šviedrys; Nykštaitis; Meška (paskutiniai du vardai įvardinti paties Vanago jo pateiktame mūšyje dalyvavusiųjų sąraše, nors paties mūšio aprašyme jie neminimi).
Algimantas Antanevičius yra pasakojęs, kad prieš Merkinės mūšį partizanai trumpam buvo sustoję Masališkių kaime prie kapinaičių. Čia buvo nuspręsta, kad žūties atveju partizanai slapta turėjo būti palaidoti būtent šiose kapinėse. Pasak Algimanto, palaidoti žuvusius partizanus apsiėmė prie kapinių gyvenęs kalvis J. Janulevičius. Nėra tiksliai žinoma, ar Masališkių kapinėse buvo palaidotas tik partiznas Jonas Volungevičius-Siaubas, kuris buvo mirtinai sužeistas, ar ir kiti. Pasak Algimanto, iš viso palaidoti buvo trys partizanai. Tačiau kapinėse tėra vienas pažymėtas kapas Siaubui.
Merkinės mūšio aktyviojoje fazėje nedalyvavo A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Tačiau neabejotinai su nerimu laukė žinių. Iš Merkio rinktinės dienoraščio aiškėja, kad su Vanagu jie susitiko tik gruodžio 21 d. Kazimieraičio vadavietėje. Naujienos vadą apie įvykusį puolimą pradžiugino. Pasak Vanago atsiminimų, apie mūšį paskelbiama ekstra telegrama ir partizanų spaudoje – „Laisvės varpo“ numeryje (deja, šio nepavyko rasti). Kautynėse nespėjo sudalyvauti ir Marcinkonių bataliono vyrai. Kaip kompensaciją už tai gruodžio 16 d. jie užpuolė Perlojos bažnytkaimyje stribų būstinę.
Okupantų reakcija
Kalbant apie mūšio sėkmes ir nesėkmes, jas pakankamai gerai išanalizavo pats mūšio vadas. Iš tiesų nėra reikalo kartoti, kas jau pasakyta. Kad partizanai tai laikė pergale – akivaizdu. Kad tai buvo šaltas dušas okupantams, parodo ir jų reakcija į įvykį, kuri aprašyta jų ataskaitose.
Jau kitą dieną į Merkinę aiškintis situacijos ir duoti nurodymų atvyko Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisaras J. Bertašiūnas. Mestos didelės pajėgos ieškant partizanų, jų rėmėjų. Iš sovietų saugumo ataskaitos: „nuo 1945 12 15 iki 22 d. suimti 23 tiesioginiai LPS dalyviai, 16 banditų, 2 LPS ryšininkai, konspiracinio buto laikytojas, 18 banditų rėmėjų ir slėpėjų, vokiečių okupacijos laikų baudžiamojo būrio 14 dalyvių, apie kuriuos turima nepatikrintų duomenų, kad jie priklauso nacionalistiniam pogrindžiui. Be to, sulaikyti ir yra filtruojami 36 įvairūs įtartini elementai, daugiausia be dokumentų. Per šį laikotarpį nukauta 49 banditai“.
Šis okupantų siautimas, žinoma, nepalaužė pasipriešinimo dvasios. Intensyvi kova prieš okupantus vyko dar keletą metų. Ir nors bėgant laikui nelygioje kovoje žuvo visi Merkinės mūšio dalyviai, tačiau faktas, kad nuo Merkinės užpuolimo okupantai dar ilgai negalėjo jaustis saugūs net didesniuose miesteliuose.
Mūšio atminimo įamžinimas
Merkinės mūšyje dalyvavusių partizanų didvyriškumas buvo apdainuotas dainose. 1946 m. gruodžio 15 d. Merkinės mūšio metinių proga Merkio rinktinės partizanų laikratyje „Mylėk Tėvynę“ Merkinės mūšiui paskelbti du eilėraščiai. Vienas iš jų sukurtas Ėglio virto ir šiandieną dainuojama daina „Penkioliktą gruodžio“.
Merkinės mūšio vardu pavadinta Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono aikštė Alytuje, o Merkinės mūšio tema Merkinės krašto muziejuje sukurtas virtualios realybės žaidimas. Miestelyje bene kasmet vyksta mūšio minėjimo renginiai memoriale Dainavos apygardos partizanams, vietovėje, kur vėlesniais partizaninio karo metais slapta buvo užkasami partizanų kūnai. Čia greičiausiai paslėpti ir ne vieno Merkinės mūšio dalyvio palaikai.
Partizanų vadui A. Ramanauskui- Vanagui 2022 m. Merkinėje pastatytas bronzinis paminklas jau keletą kartų tapo Rusijos hibridinių atakų taikiniu. Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisėsaugos bendradarbiavimas leido nustatyti ne tik vykdytojus, bet ir užsakovus. Už išpuolio stovėjo Rusijos karinė žvalgyba, vykdanti operaciją „Pabaltijo demontažas“.
Pareigūnai, tyrę bylą, komentavo: „Ši byla – ne tik apie paminklo išniekinimą. Tai istorija apie valstybingumo gynimą. Nusikaltėliai siekė ne sunaikinti akmens monumentą, o palaužti mūsų tautos dvasią, pasėti abejonę. Pareigūnai, įrodę, kad iš menkiausių įkalčių galima atkurti nusikaltimo paveikslą, parodė: Lietuva yra stipri, vieninga ir pasirengusi atsakyti į provokacijas. Atminimas apie Adolfą Ramanauską–Vanagą, žmogų, kuris paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę, šiandien yra mūsų moralinis kompasas. Gindami jo atminimą, giname valstybę. Giname savo istoriją, pilietiškumą ir ateitį“.
Istorija mus moko, kad valstybingumas ir demokratinė šalies santvarka turi būti ginami laiku: čia ir dabar. Merkinės mūšio ir viso partizaninio pasipriešinimo istorija gi sako, kad net ir sunkiausiuose išbandymuose galima rasti savyje jėgų kovai, kuri anksčiau ar vėliau duos savo vaisius.
Pabaiga. Pradžia Nr. 93, 94