Atgijo prisiminimai
Buvęs rajono valdytojas, Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje, Liaudies kontrolės komiteto pirmininkas, ilgametis savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas, o pagal įgytą specialybę – mokslinis agronomas Jonas Kalanta varėniškiams, ypač vyresniosios kartos, yra gerai pažįstamas.
Jonas Kalanta
Redakcijoje ponas Jonas papasakojo dar šiais metais ėjęs miškeliu link Ežeriekų ir pamatęs paminklą, privertusį prisiminti seniai čia stovėjusią Varėnos bandymų stotį, kuriai šiais metais nuo jos įkūrimo sukaktų 95-eri.
„Šiemet ėjau tuo keliu ir pamačiau tą paminklą, tad kaip mat sugrįžo jaunystės prisiminimai, ir pagalvojau, kad jau 95-eri metai praėjo nuo to pirmojo žemės ūkio mokslo židinio Dzūkijoje atidarymo“, – pasakojo redakcijos interesantas.
Prieš 10 metų Varėnos bandymų stoties 85-erių metų sukaktis buvo paminėta Perlojos bandymų stotyje. Ta proga įvyko konferencija, po kurios regiono agronomai pasodino atminimo ąžuoliuką.
Tačiau šiais metais tokio paminėjimo nebuvo.
„Gal apsileidome, kad nepaminėjome, tik klausimas – ar dar aktualu čia kam nors... Nebent iš viso šito mūsų pokalbio kas nors išeis“, – vylėsi mokslinis agronomas J. Kalanta, šią specialybę kadaise įgijęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
„Aš stojau į Žemės ūkio akademiją baigęs vidurinę, nes vis girdėdavau, matydavau laik-raščiuose direktorių, kuris save vadino moksliniu agronomu, todėl tikrai stojau tikslingai. 10 metų buvau kolūkio pirmininkas, kviesdavo mane ir į televiziją patirtimi dalintis, bet po tų 10 metų pasakiau, kad daugiau tame kolūkyje neliksiu, ir 1966 metais pradėjau dirbti bandymų stotyje agronomu“, – prisiminė J. Kalanta.
Jis „Merkio kraštui“ suteikė visas instrukcijas, kaip nuvažiuoti iki minėtojo paminklo ir susirasti žmones, kurie apie buvusią Varėnos bandymų stotį galėtų žinoti daugiau.
Kelionė į Perloją
Pono Jono nurodymu, jeigu pavažiuotume keliuku nuo Senosios Varėnos link Ežeriekų „apie pusantro kilometro“, prie kelio pamatytume atminimo paminklą, ant kurio užrašyta: „Čia buvo sukurtas pirmasis Dzūkijos žemės ūkio mokslo židinys“.
Bet „Merkio krašto“ korespondentui nuvykus į vietą, paminklinio akmens nepavyko rasti. Nepadėjo nė visitvarena.lt koordinatės, kurios rodė tą pačią tuščią paminklo vietą, nei informaciniu telefono numeriu atsiliepęs konsultantas, patikinęs, jog toje vietoje akmuo „turėtų būti, bet galimai vietovė yra apžėlusi ir joje sunku ką nors surasti“.
Deja, visų nurodytoje vietoje, kur turėjo būti minėtasis paminklinis akmuo, jo nepavyko surasti.
O iš pono Jono duotų kontaktų pavyko susisiekti tik su dr. Rūta Česnulevičiene, buvusia agronome ir Perlojos bandymų stoties direktore, kuri teigė savo kompiuteryje turinti daug archyvinės medžiagos apie Varėnos ir Perlojos bandymų stotis.
Rūta Česnulevičienė
Ir iš tiesų nuvykus pas ponią Rūtą į namus bei atsidarius jos asmeninį išorinį diską, – apstu skenuotų puslapių apie Varėnos stotyje atliktus bandymus žemės ūkio mokslo srityje, kurių, pasak namų šeimininkės, „matyt, daugiau niekas ir neturi, nebent kokiuose archyvuose užsilikę arba kas iš kolegų išsisaugojo“.
Tai savotiškas stebuklas, nes nemažai surinktų dokumentų Antrojo pasaulinio karo metais buvo prarasta.
Bandymų laukų brėžinys
„Mano mama buvo biologė, ir man visą laiką patiko kaimas, tai galų gale kelias į agronomiją mane ir nuvedė. Bet neatėjau iškart į mokslą – pirmiausia atėjau į gamybą. Vyriausiąja agronome kažkada dirbau Perlojos bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje. Paskui išėjau dirbti į rajoną agrochemike, po to – augalų apsaugos agronome, vėliau konsultavimo tarnyboje dirbau beveik 10 metų. Ir tada atėjau į Perloją, gyniausi disertaciją“, – trumpai savo karjeros istorija pasidalino dr. R. Česnulevičienė.
O ką pavyko sužinoti iš ponios Rūtos archyvuose išsaugotų istorinių dokumentų apie Varėnos ir Perlojos bandymų stotį?
Iš bandymų stočių istorijos
Varėnos bandymų stotis buvo įkurta 1931 m. prie tuo metu veikusios žemės ūkio tyrimų institucijos – Alytaus bandymų stoties filialo. Valstybė skyrė 100 ha žemės, iš kurios 20 ha buvo jaunas miškas ir 80 ha – ariama žemė.
Varėnos bandymų stotis neturėjo savo meteorologinės stoties, todėl duomenis teko imti iš aplinkinių stočių. Tai buvo itin svarbu, nes eksperimentų rezultatai priklausydavo nuo metų laiko bei gamtos veiksnių, ypač temperatūros ir kritulių.
Paminklas, menantis Varėnos bandymų stoties vietą
Pagrindinis stoties tikslas buvo išsiaiškinti, kaip pagerinti nederlingų Pietryčių Lietuvos dirvų naudojimą. Kadangi šios dirvos – rūgščios, sausos ir prastai išlaikė maisto medžiagas, buvo pradėti sistemingi įvairių žemdirbystės metodų bandymai.
Pirmiausia tirta, kaip dirbti žemę (ražienų skutimas, arimo laikas ir kiti agrotechniniai klausimai). Vėliau tirta, kokius augalus geriausia auginti, daug dėmesio skiriant rugiams, avižoms, bulvėms ir ypač lubinams dėl jų prisitaikymo prie Varėnos rajone vyraujančios nederlingos dirvos.
Agronomų konferencijos dalyviai prieš 10 metų prie paminklo ir pasodinto ąžuoliuko
Lubinai tapo vienu svarbiausių tyrimų objektų: buvo tiriamas jų sėjos laikas, sėklų kiekiai, pjovimo laikas, auginimas pašarui ir jų naudojimas žaliajai trąšai.
Varėnos bandymų stoties darbų apžvalga
Kitas didelis tyrimų blokas buvo tręšimas (mineralinės trąšos, mėšlas, salietra, superfosfatas ir jų deriniai). Taip pat tirta, ar rūgščias smėlio dirvas galima pagerinti kalkinant.
Tyrimai parodė, kad vieno universalaus sprendimo nėra: rezultatams labai didelę įtaką darė drėgmė, dirvožemio rūgštingumas ir pasirinkta žemdirbystės sistema. Kai kurie bandymai pasiteisino, kiti parodė, kad tam tikri metodai smėlio dirvose beveik neduoda naudos.
Galiausiai Varėnos bandymų stoties darbai parodė, kad Dzūkijos smėlio dirvoms reikia specialiai pritaikytos sėjomainos, tręšimo ir augalų parinkimo sistemos. Stotis veikė iki 1939 m., po to buvo uždaryta. Vėliau, 1944 metais, gaisras sunaikino administracinius ir ūkinius pastatus.
Nors nebuvo tiesioginio bandymų tęstinumo, Varėnos bandymų stotyje pradėtą tyrimų kryptį vėliau pratęsė Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotis, įkurta 1959 metais.
Ši bandymų stotis buvo įsteigta Perlojoje, 15 km nuo Varėnos centro prie magistralinio kelio Vilnius – Druskininkai.
Pirmuoju Perlojos bandymų stoties direktoriumi tuometinio Lietuvos žemės ūkio ministro Vytauto Vazalinsko įsakymu tapo dr. Jonas Aleksonis. Stočiai jis vadovavo 34 metus. Vėliau įstaigai iki 2003 metų vadovavo agronomas dr. Vincas Kupčinskas, o nuo 2004 m. iki stoties uždarymo – agronomė R. Česnulevičienė.
Įstaigos pagrindinė užduotis ir mokslinių tyrimų kryptis buvo ištirti priemones, kaip pagerinti lengvas smėlio ir priesmėlio dirvas bei racionaliai jas panaudoti, kuriant pašarų bazės pagrindus lengvoms dirvoms, taip pat – vykdyti tinkamiausių lengvoms dirvoms lauko augalų agrotechnikos tyrimus.
Stotis turėjo 59 ha žemės – 16 ha būdavo atliekami tikslieji lauko bandymai, o likusiame plote auginamos ir brandinamos naujausių Lietuvoje registruotų grikių, rugių, avižų, lubinų veislių aukštų kategorijų sėklos.
Per pirmuosius 50 metų iš viso buvo atlikti 1408 metiniai bandymai bei daugybė biometrinių augalų ir dirvožemio cheminių analizių, apgintos 6-ios mokslų daktaro disertacijos.
Tačiau 2019 metais, praėjus trejiems metams po Varėnos bandymų stoties 85 metų sukakties, Perlojos bandymų stotis po 57 metų veiklos buvo uždaryta.