Beje, sovietiniais metais nežinojau partizanų Ivanauskų slapyvardžių. Juos tėvai ir kaimų gyventojai vadino vardais ir pavarde arba tiesiog peliksukais. Vyriausiasis partizanų brolis Vincas, kaip jau minėta, turėjo slapyvardį – Gegutis, Jonas buvo Rugis, Antanas – Šturmas, o jauniausiasis Pranas – Bevardis. Daugiau kaip trejus metus išsilaikė Ivanauskai, su Merkinės ir Nedzingės partizanų būrių vyrais kovojo su priešu. Jie visi žuvo tuometėse Merkinės ir Perlojos apylinkėse – skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Antai iš brolių pirmasis žuvo vyriausiasis, trisdešimt dvejų metų Vincas – 1947 m. rugsėjo 16 d. prie Perlojos, pasaloje prie vadinamojo Velnio tilto kautynėse su rusų kareiviais. Po beveik dviejų mėnesių – lapkričio 8 d. – prie Mantvilų kaimo žuvo dvidešimt šešerių metų Antanas. 1948 m. birželio 8 d. Norulių kaime – trisdešimt dvejų Jonas. O jauniausiąjį iš brolių Ivanauskų Praną, tesukakusį vos dvidešimt ketverių metų, 1949 m. kovo 12 d. mirtis pasitiko Ežeraičių kaime. Beje, Ivanauskų šeimoje, kaip jau rašiau, gyveno ir penktasis brolis Juozas, vienintelis neišėjęs į partizanus, nes buvo pagriebtas į sovietų kariuomenę. Veikiausiai ir jis būtų prisijungęs prie brolių, bet jį, ką tik atitarnavusį sovietų kariuomenėje, kažkas nužudė Vilniaus geležinkelio stotyje. Pasakojama, kad užmušė plyta per galvą, kad peiliu nudūrė. Įtariama, kad tai sovietų saugumo vyrai pasidarbavo... Net iki šiol įvairių versijų sklando. Dar iki šiol ne visos aiškios žūties aplinkybės ir kitų brolių Ivanauskų. Iš pradžių buvo žinoma trijų brolių partizanų tiksli žūties diena. Antai neseniai nustatyta - ir ketvirtojo Jono. Iki šiol buvo vadovautasi sovietų saugumo dokumentais, kuriuose abstrakčiai parašyta, kad Jonas Ivanauskas stribų nukautas 1948 m. vasarą Merkinės apylinkės Norulių kaime. Kurią dieną žuvo partizanas – pernelyg nesigilinta. Kažkodėl nebuvo išklausyta vienintelė likusi gyva baisaus įvykio liudininkė merkiniškė Malvina Remeikienė, kuri buvo susituokusi su Jonu Ivanausku.
Malvina Remeikienė 2016-aisiais savo namuose Merkinėje
2016-aisiais 90-ies sulaukusi garbaus amžiaus moteris, priėmusi mane savo namuose Merkinėje, puikiai prisiminė savo pirmojo vyro žūties dieną. Pasak moters, Jonas birželio 8-osios naktį nakvojo su ja Noruliuose. Beje, pastarasis Ivanauskų sūnus buvo susituokęs su šio kaimo gyventojų Julijos ir Roko Čaplikų dukra. Tą 1948-ųjų birželio 8-osios rytą senieji Čaplikai netoli savo sodybos pastebėjo iš miško išnirusius du Merkinės stribų prisėdusius vežimus. Kaip vėliau paaiškėjo, stribai važiavo visiškai ne į Čaplikų sodybą, bet, pastebėję jų kieme bruzdančius žmones, nusprendė užsukti ir patikrinti. Apie pavojų senieji Čaplikai įspėjo žentą Joną ir dukrą Malviną. Jonas su žmona šoko per lauką bėgti. Jo žmona paspruko, bet štai Jonas, pasirodo, turėjo dusulį, ir bėgdamas pavargo – jį, negalintį bėgti, ir pasivijo stribų automatų kulkos. Suvarpė kojas. Pamatęs, kad nepabėgs nuo stribų, partizanas nusišovė. Negyvą Joną Ivanauską stribai nuvežė į Merkinės būstinę. Po nakties užkasė prie Merkinės kapinių. Dabar toje vietoje pastatytas Kryžių kalnelis su Partizanų koplyčia.
Tremtyje. Iš kairės - Malvina, sūnus Mindaugas ir patėvis Augustas Remeika
Suskaičiuota, kad šioje miestelio vietoje užkasta net 612 partizanų kūnų. Pasirodo, partizanus, žuvusius įvairiose Merkinės apylinkės vietose, stribai ir rusų kareiviai surinkdavo ir atveždavo į Merkinę – jų išniekinti kūnai kelias dienas gulėdavo miestelio aikštėje. Tik po kelių dienų užkasdavo. Būtent daugelis Merkinės apylinkėje žuvusių partizanų ne savo valia atgulė už miestelio vidurinės mokyklos pastatų. Vėliau ant partizanų palaikų buvo įrengtas mokyklos stadionas. Dar ilgokai ir baigęs tuometę Merkinės R. Mizaros vidurinę mokyklą nežinojau, kad per fizinio rengimo pamokas lakstėme, žaidėme tiesiog ant partizanų palaikų... Tai kaskart prisiminus – labai negera pasidaro. Žinoma, kai kurie merkiniškiai žinojo tą baisų dalyką. Tylėjo ne vienas tuometės Merkinės grietinėlės veikėjų. Nesakė, nes buvusią santvarką gerbė, uoliai ją gynė. Nūnai kai kurie tie patys buvusieji – kaip ir didžiausiais patriotais patapę. Jau nepriklausomos Lietuvos. Bet bala jų nematė...
***
Taigi apie trijų partizanų brolių Ivanauskų likimą daugiau ar mažiau žinojau. Tik nieko iš tėvų pasakojimų iki susitikimo su partizano žmona Malvina nebuvau girdėjęs apie ketvirtąjį partizanų brolį Joną. Perskaitęs partizanų vado A. Ramanausko atsiminimus „Daugel krito sūnų...“, sužinojau, kad Jonas Ivanauskas daug vėliau nei jo broliai įstojo į partizanų gretas. Kai broliai jau kovojo, jis ūkininkavo Noruliuose.
Tremtyje. Iš kairės - Malvina, sūnus Mindaugas ir patėvis Augustas Remeika
Tolokai nuo gimtųjų namų. Bet ir čia stribai užuodė, išsiaiškino, kur dar vienas partizanų brolis. Suėmė. Laikė uždarę Merkinėje ir ruošėsi išvežti į Alytaus kalėjimą. Jono žmona Malvina, sužinojusi, kad vyrą veš į Alytų, informavo partizanus. Partizanai – trys broliai Antanas, Pranas ir Vincas Ivanauskai su dviem pusbroliais – pasirengė Joną išvaduoti kelyje Merkinė–Alytus. Prie Ilgininkų kaimo, pamiškėje, užpuolė 9 stribų ir kareivių prisėdusius vežimus, nukovė visą gausią sargybą ir išlaisvino brolį Joną. Tądien ir ketvirtasis brolis Ivanauskas tapo partizanu. Gavo slapyvardį – Rugis.
Bet tik po 1990-ųjų daugiau faktų sužinojau apie ketvirtąjį brolį partizaną. Ir po daugelio metų buvo didelė staigmena, kai perskaičiau spaudoje, kad yra gyvas Jono Ivanausko sūnus Mindaugas. Kad jis gyvena sostinėje, eina Vilniaus oro uosto generalinio direktoriaus pareigas. Kaip Gudakiemio kaime pasakytų – didelis viršininkas... O kaip dar vėliau paaiškėjo, pasirodo, ir Mindaugas, ir aš baigėme tą pačią Merkinės vidurinę mokyklą. Tik jis šią mokyklą – dar be Amerikos komunistų metraštininko Rojaus Mizaros pavadinimo. Beje, ir miestelio vidurinė mokykla, kaip ir įvairiais laikais visokiausi šio aptriušusio miestelio veikėjai, keitė kailius, pavadinimus. Viską darė tvarkingai, nepriekaištingai prisiderindavo prie kiekvienos santvarkos. Senoji Merkinės mokykla jau V. Krėvės vardą gavusi, net gimnazija buvo tapusi. Iš Merkinės krašto – Subartonių – kilusio rašytojo vardą.
Giliai širdy savo tėvo atminimą nešioja vienintelė iš Ivanauskų vyrų likusi atžala – Mindaugas. Beje, jis anksčiau buvo dažnas svečias Merkinėje. Kai Mindaugas vadovavo Vilniaus oro uostui - įmonė finansiškai parėmė šio miestelio Partizanų kop-lyčios statybą, tėvo kovos draugų Kryžių kalnelyje įamžinimą. Mindaugas įsitikinęs, kad Kryžių kalnelyje ilsisi ir jo tėvas. Beje, pirmąsyk partizano Jono Ivanausko sūnus apie savo tėvą sužinojo iš senelio Roko Čapliko, būdamas tik dešimties metų, su motina ir patėviu Augustu Remeika gyvendamas Merkinės apylinkės Norulių kaime. Tokia naujiena jaunajam kaimo berniokui kaip perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo, nes patėvį laikė tikru tėvu. Pasirodo, Mindaugo motina Malvina Ivanauskienė, vėliau Remeikienė, vengė sūnui pasakoti apie po karo įvykusias šeimos permainas. O jos – išties dramatiškos. Žuvus pirmajam vyrui, jauna našlė Malvina kurį laiką slapstėsi pas gimines. Bet ir ten partizano žmonos tykojo pavojai. Po kurio laiko ji sukūrė naują šeimą būtent su A. Remeika, trylika metų vyresniu vyriškiu, kilusiu iš Kastriškių kaimo, netoli Nemunaičio. Jis dirbo buhalteriu tuometėje Subartonių girininkijoje, netoli Norulių. Malvina manė, kad pakeitus pavardę bus įmanoma išvengti sovietų valdžios persekiojimo. Neišvengė. Po metų, 1950 m. rudenį, trejų metukų Mindaugą su motina ir patėviu ištrėmė į Irkutsko srities šachtininkų miestą Čeremchovą. Mindaugas labai pagarbiai pasakojo apie patėvį:
– Sovietų valdžia nusprendė ištremti tik motiną ir mane. Patėvio nelietė. Tačiau jis nepasiliko Noruliuose – savo noru kartu su žmona ir manimi išvyko į tremtį...
Tęsinys. Pradžia Nr. 81