Lapkričio pirmosios popietę į senas Margionių kapinaites susirinkę margioniškiai, daugiausia – solidaus amžiaus moterys, susėdusios prie laužo po sena drevėta pušimi, meldėsi, aptarinėjo kaimo likimą, bandė suskaičiuoti, kiek dar liko nuolat gyvenamų sodybų ir kiek virto miestiečių poilsiavietėmis. Prie laužo buvo prisiminti neseniai šį pasaulį palikę margioniškiai, skambėjo religinės giesmės, giedamos iš senų maldaknygių. „Kaimas, kaip ir visi – miršta, traukiasi, mažėja. Dar vasarą gyvybės daugiau. Suvažiuoja tie, kurie nusipirko sodybas. O žiemą nė dvidešimties žmonių nelieka. Nuvažiuoji į bažnyčią Kabeliuose, tai iš visos parapijos būna 10–12 žmonių. Tai galim suprasti, kad kaimas nyksta. Na, ir aišku, tradicijų laikomės tiek, kiek dar yra gyvų vietinių žmonių“, – pasakojo Margionių gyventoja Vidutė Bubnelienė.
Jos teigimu, į kapines suvažiuoja gerokai daugiau buvusių margioniškių, bet uždegę žvakeles ir pasimeldę jie išsivažinės. „Be laužo niekada nesimeldėm. Vedančios moterys paseno, tai darom šitas maldas dieną, kol šviesu. O mes visada melsdavomės, kai pargindavom karves, pašerdavom kiaules, sutvarkydavom pieną ir jau būdavo prieblanda. Kai pareidavom, būdavo jau tamsu. Tada – pats gražumas“, – pasakojo V. Bubnelienė. Ji ir dabar, pasimeldusi dieną, stengiasi antrą kartą sugrįžti į kapines vakare, kai tamsoje šviečia žvakės ir laužo žarijos. „Mes dar užmetam kokį pagalį ir pasėdim ant suoliukų. Kai kam paporinam, tai jie stebisi, kaip nebijom eit į kapines tamsoje. O ko čia bijot? Kur pažvelgiu – visi savi“, – kalbėjo margioniškė.
Vėlinių lauže pirmiausia sudeginami seni mediniai kryžiai, kuriuos per metus pakeitė nuolatiniai paminklai. Jų šiemet nė trumpai susišildyti nepakaktų, todėl margioniškiai atsigabeno į kapines malkų. Vasaros pabaigoje Margionių miškus nuniokojo negailestinga audra, kurios pasekmes ir dabar kur ne kur dar galima pastebėti, todėl malkų kaimas tikrai nepristigs. Tik vis mažiau lieka tokių trobų, iš kurių kamino vėlyvą rudenį ir žiemą kasdien į dangų kyla dūmai. Vėlinių oktavos laužų tradiciją, išsaugotą per visus karus ir sovietmečio prievartinę ateizaciją, dzūkai vadina „zadušnomis“. Kažkada buvusio didelio, o dabar vos kelias dešimtis nuolatinių gyventojų turinčio kaimo senbuvės sakė, kad jau visai nebetoli tas laikas, kai Margionyse nebus kam prisiminti, kas kuriame kapelyje palaidotas, o gal – ir laužo užkurti.