Darbo su sunkumus patiriančiomis šeimomis užkulisiai: atsakomybė ir tykantys pavojai

Varėnos socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos Oksana Morgevičienė ir Rita Kvaraciejienė kasdien atlieka svarbią misiją – padeda nepilnamečius vaikus auginančioms šeimoms, o apie tai, koks tai yra darbas ir kokių sunkumų patiria vaikus auginančios šeimos mūsų rajone, – šiame „Merkio krašto“ straipsnyje…

Sąraše – daugiau kaip 200 šeimų
Praėjusią savaitę „Merkio krašto“ redakcijoje turėjome dvi viešnias – Varėnos socialinių paslaugų centro socialines darbuotojas su šeimomis Oksaną Morgevičienę ir Ritą Kvaraciejienę, kurios papasakojo apie savo profesijos užkulisius ir su kokiais rūpesčiais susiduria šeimos, auginančios nepilnamečius vaikus. Pašnekovės iškart atkreipė dėmesį, kad „socialinės rizikos šeimos“ termino nebeliko, dabar sakoma „sunkumų patirianti šeima“.
Varėnos socialinių paslaugų centro duomenimis, pirmąjį praėjusių metų ketvirtį į sunkumus patiriančių šeimų sąrašą buvo įtrauktos 197 šeimos, šiemet – jau 203. Skaičiai nuolat kinta – kai viena šeima išbraukiama iš sąrašo, į jį patenka kita. Antai šiuo metu O. Morgevičienei paskirta 16 sunkumus patiriančių šeimų, tuo tarpu jos kolegei R. Kvaraciejienei tenka apibėgti net 22.
Socialinių darbuotojų priežiūros dažniausiai prireikia šeimoms, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu, tėvams trūksta tėvystės žinių ar socialinių įgūdžių arba jie augina itin problemiškus nepilnamečius vaikus, kurie svaiginasi, nelanko mokyklos ar bėga iš namų.
„Problemų būna pačių įvairiausių net ir tvarkingose, pasiturinčiose šeimose, – pradeda pasakoti R. Kvaraciejienė. – Pavyzdžiui, hipergloba (per didelis rūpinimasis vaikais, liguistas noras juos kontroliuoti ir apsaugoti – aut.), kai tėvai patys nenori, kad jų atžalos eitų į mokyklą“.
„Labai dažnai pasitaikanti problema – tėvų socialinių įgūdžių stoka, – kolegę papildo O. Morgevičienė. – Tarkime, vaikai ateina į mokyklą ir neturi elementarių mokymuisi reikalingų reikmenų arba jie yra aprengti netinkamais tam sezonui drabužiais. Kai tėvams trūksta socialinių įgūdžių, tenka jiems aiškinti, kaip reikia skalbti, tvarkytis, kad reikia pagaminti pietus ar užkurti „pečių“.
Pagalbą priima ne visi
Kaip pasakoja O. Morgevičienė, įvairių sunkumų patiriančias šeimas socialinės darbuotojos prireikus palydi į gydymo įstaigas, padeda susitvarkyti įvairius dokumentus bei teikia kitą svarbią pagalbą. „Suorganizuojame psichologo ar psichiatro konsultaciją, užregistruojame pas gydytojus, jeigu reikia – visur einame kartu. Jeigu vaikai turi kokių nors bėdų mokykloje, dalyvaujame susirinkimuose. Tačiau, jeigu žmogus kategoriškai atsisako mūsų pagalbos, mes negalime jo priversti. Kartais žmonės mums sako: „Jeigu reikia, padarysiu“ vien tam, kad tik duotumėm jiems ramybę“, – atskleidžia O. Morgevičienė.
„Jeigu reikia, šeimai suorganizuojame apgyvendinimą, transportą, – tęsia R. Kvarciejienė. – Taip pat tenka su vaikais važiuoti į raidos centrus. Tėvai sako, kad jų vaikui viskas gerai. Jie nemato, o gal nenori matyti, kad vaikas turi sutrikimą, nors mokykloje arba darželyje pedagogai tą pastebi. Labai dažnai tenka šeimas motyvuoti, nes yra nepripažįstančių, jog jiems reikalinga specialistų pagalba“.
Be viso šito, stengiamasi probleminių šeimų narius įtraukti į kultūrinį gyvenimą, organizuojant bei kviečiant į renginius bei užsiėmimus. Taip pat rūpinamasi vaikų užimtumu po pamokų. Tiesa, sunkesniu uždaviniu tampa vaikai iš kaimų, kur popamokinės veiklos pasiūla labai maža arba jos visai nėra.
Teko slėpti peilius nuo šeimos nario
„Merkio krašto“ pašnekovės pripažįsta, kad socialinio darbuotojo su šeimomis profesija – emociškai sunki, o kartais net ir pavojinga. Respublikinė spauda yra paviešinusi ne vieną atvejį, kai socialinės darbuotojos susilaukė grasinimų, spjūvių, patyrė kitokių pavojų. Antai 2015 metais Kelmės rajone socialinė darbuotoja netgi tapo galvažudžio auka.
O. Morgevičienė atvirauja retsykiais irgi susilaukianti užgauliojimų bei keiksmų. Nors moteris stengiasi nepriimti visko asmeniškai, prasitaria į namus po sunkios darbo dienos grįžtanti lyg išsunkta kempinė. „Neatsakome į agresiją tuo pačiu, bandome nuraminti, paaiškiname, kad neatėjome pyktis, o tik norime padėti. Bet čia mums reikia dirbti ir su savimi, išlikti ramiam, kad neįsipliekstų konfliktas. Su kolegėmis pasikalbame, kad tarp mūsų nėra silpnų moterų, visos užsigrūdinusios, kaip sakoma, užsiauginusios storą „skūrą“. Bet kai nutinka linksmesnių dalykų, tada mes būname labai patenkintos. Štai pavyzdys. Moteris su dviem mažamečiais vaikais atsidūrė kritinėje situacijoje, kai juos tiesiog metė į gatvę. Kadangi šeima neturėjo artimųjų ir kur prisiglausti, kreipėmės į rajono savivaldybę, ir šiai šeimai išimties tvarka buvo paskirta gyvenamoji vieta“, – laiminga istorija dalinasi O. Morgevičienė.
Giliai į pašnekovės atmintį įsirėžė ir kitas, ne toks smagus nutikimas. „Prieš daug metų, kai dar dirbau Kaniavos seniūnijoje, nutiko vienas įsimintinesnių atvejų, kai policija išvežė rėkiančią motiną, o man reikėjo likti su stiprų psichinį sutrikimą turinčiu vyru. Kol vaikas rinkosi savo rūbelius, aš slėpiau peilius. Gerai prisimenu, kad tada buvau labai išsigandusi, drebėjo rankos“, – prisimena O. Morgevičienė.
Kai įdėtos pastangos neduoda norimų rezultatų
„Mūsų darbas reikalauja ne tik daug nervų, bet ir širdies“, – sako R. Kvaraciejienė ir pasvarsto, kad tokiam darbui greičiausiai dar reikia vidinio pašaukimo bei motyvacijos. „14 metų dirbau „Spenglos“ globos namuose, o kai pradėjau dirbti su sunkumus patiriančiomis šeimomis, buvo labai sunki pradžia, kol radau su tomis šeimomis tarpusavio kontaktą. Buvo įsidarbinusios kelios jaunos merginos, bet greitai išėjo, sakė, kad šis darbas – ne joms, kadangi tai yra psichologiškai sunku“, – kalba R. Kvaraciejienė.
Šiuo metu moteris prižiūri vieną šeimą, kuri prarado savo vaikus dėl girtuokliavimo. „Vaikai būdavo nevalgę, tėvai neatvesdavo jų į mokyklą, nes nuolat būdavo neblaivūs. Tėvas buvo išvis kažkur dingęs, o motina nepajėgė ryte atsikelti, pamaitinti savo vaikų ir išleisti jų į mokyklą. Dirbame, kad situacija pagerėtų ir vaikai būtų sugrąžinti, bet tėvai turi patys to norėti. Kartais atlieki didžiulį darbą, bet vaikai taip ir lieka gyventi globos namuose“, – apie liūdnąją savo darbo pusę pasakoja R. Kvaraciejienė.
Svarbiausia – tikėti, kad žmonės gali gyventi geriau
Kas yra sunkiausia socialinio darbuotojo su šeimomis kasdienybėje? „Tai, kad tu visas problemas parsineši namo, – atsako O. Morgevičienė. – Kai atsiranda tarpusavio ryšys, darbas vyksta visai kitaip. Šeima pradeda tavimi pasitikėti, o tu pasitiki ja. Tačiau tam reikia laiko. Greitų rezultatų nebūna, o kartais, deja, jų nebūna išvis“.
„O man sunkiausia, kai žmogus nenori priimti siūlomos pagalbos, – įvardija R. Kvaraciejienė. – Tokie atvejai labai dažni. Pasitaiko, kad ir į namus neįsileidžia, laiko mus tarsi žandarėmis, bet juk mes ateiname ne teisti, o padėti“.
Varėnos socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos O. Morgevičienė ir R. Kvaraciejienė sako, kad visų svarbiausia – nuoširdžiai tikėti, jog žmonės gali gyventi geriau. Neteisti ir nenuvertinti. Dirbti atvira širdimi.
Evelina Kuliešė