1991 metų rudenį „Merkio krašte“ paskelbėme keletą straipsnių apie mūsų grybautojus, kurie patys grybų nerinko, o supirkinėjo juos Baltarusijoje, Rusijoje ir Karelijoje. Tai buvo pirmieji Varėnos verslininkai. Parvežę pardavinėjo grybus Varėnoje – vokiečių firmoje „Varėngrybas“ (turėtų būti „Varėngrybis“), Viliumo Malinausko firmoje „Hesona“ ir kitose. „Hesonoje“ matydavome dirbantį (priimantį grybus iš išduodantį pinigus, beje, netgi avansu, kurio tada labai reikėjo) savininko sūnų Ričardą – dabartinį ilgametį Druskininkų merą. Bet daugiausia čia dirbo sumanus ir tvirtas verslininkas Viliumas Malinauskas, įsteigęs nematytą negirdėtą Grūto parką ir didelį sovietinių skulptūrų muziejų…
Vakarų Europoje toks aukštas gyvenimo lygis, kad neapsimoka grybauti. Už grybus mokama brangiai, bet dar brangiau – už kitus darbus. Todėl ten maža grybautojų, grybai importuojami iš šalių, kuriose žemesnis gyvenimo lygis. Į Suomiją išvyko varėniškių šeima, ten grybavo (kitų darbų dirbti nemokėjo) – ir nusipirko automobilį.
Vakarų Europoje grybų perdirbimo centras yra Vokietijoje. Ten vien sūdytų voveraičių paruošiama daugiau nei 2 tūkstančiai tonų per metus. Gausiausi grybų augimo rajonai Vokietijoje yra Bavarija ir Liunenburgas. Žmonės grybauja sau, o didžiausią dalį voveraičių parduoda. Tačiau grybautojų maža. Todėl Vokietija importuoja grybus iš Austrijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos. Daugiausia voveraites paruošia vadinamuoju šlapiojo sūdymo būdu.
Kai tik prasivėrė siena į Vakarų Europą, skurdžiame Lietuvos krašte kilo grybų karštligė. Ji šėlo daug metų. Mūsų rajone gausu voveraičių. Varėnoje, Merkinėje ir kitose gyvenvietėse grybus supirkinėjo grybų pirkliai iš Lenkijos ir Vokietijos. Grybavo, kas tik gali. 1991 m. kainos padidėjo iki 70 rub. už šviežių voveraičių kilogramą. Karštligė tiesiog suliepsnojo. Tačiau prasidėjo sausra, voveraičių buvo maža. Grybautojai nuliūdo. Palijo, bet po to – dar ilgesnė sausra. Grybautojai sėdėjo namuose ir nekantriai laukė lietaus.
Štai šiuo metu atsirado naujas reiškinys – grybų įvežimas į mūsų rajoną iš kaimyninių respublikų. Sujudo, kas tik turėjo automobilį, smarkiai padidėjo priekabų paklausa. Grybų pirkliai nėrė įvairiomis kryptimis, saugodami savo prekybines paslaptis.
Nutarėme ištirti šį reiškinį. Tai padaryti nebuvo lengva, nes smarkieji grybų pirkliai (vadinamieji mafijozai) nesileidžia į kalbas ir išdidžiai tranko automobilių duris. Tačiau pelnėme kai kurių grybų pirklių palankumą. Į atvirumą buvo atsakyta atvirumu. Sutarėme, kad „Merkio krašte“ aprašysiu jų keliones, neminėdamas pavardžių ir neišduodamas komercinių paslapčių. Taip drauge su pirkliais leidomės į kelionę.
Šios kelionės yra rizikingos ir pavojingos. Tarp grybų pirklių yra nemažai jaunuolių, tiesiog naivių žmonių. Su kokia viltimi vaikinai segasi diržus su madingomis piniginėmis. Tačiau „specai“ jų neperspėja ir nekonsultuoja. Ir jaunuoliai rizikuoja visu šeimos biudžetu, skolintais pinigais. O bankrotas čia pat. Jų rizika tokia: arba laimėsi, arba prarasi keletą tūkstančių rublių. Namuose likusios dreba ir per naktis nemiega jų motinos ir jaunos žmonos.
Kelionėje susipažinome su daugeliu pirklių. Jie buvo vis atviresni. Vienų pirklių gudrybes ir patirtį perdavėme kitiems, o šie papasakodavo apie savo nelaimes. Varėnoje jau daug kas žino, kaip Baltarusijos reketininkai sudaužė dvi varėniškių mašinas. Tačiau reikalas tas, kad vienaip ar kitaip įkliūdavo ir tūkstantinius nuostolius patirdavo beveik visi pirkliai.
Šias netektis jie atverdavo tik žmonoms ar motinoms. Apie jas nepasakodavo nė artimiausiems draugams. Bijodavo pajuokos. Nebent pasakydavo vėliau, kai vėl rizikuodami atstatydavo prarastas sumas. Kai kurie nutraukdavo biznį, dažniausiai laikinai. Didžiausią grėsmę kelionėse keldavo reketininkai ir kelių plėšikai. Bet pavojų būdavo daugybė.
Šias keliones detaliai aprašysime kituose straipsniuose. O kol kas tik pasakysime, kad į grybų pirklius visuomenė žiūri senamadiškai, bolševikiškai. Žmonės, galvojantys inertiškai, vadina juos spekuliantais, mafijozais, biznieriais ir panašiai, suteikdami neigiamą, pašiepiamą atspalvį. Dažnai tai daroma iš pavydo, kartais – iš nežinojimo. Tad žinoti verta štai ką. Grybų pirkliai nėra spekuliantai todėl, kad perka ne iš parduotuvės. Jei ne pirkliai, grybai supūtų miškuose kaip krentantys medžių lapai. Jie preke tampa tik tada, kai pirklys moka už juos pinigus. Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos grybautojai gatavi išbučiuoti pirklius iš Varėnos. Šie žmonės perspėja pirklius apie gresiančius pavojus, gina juos (tačiau, žinoma, nepajėgia apginti).
Negalima pirklių vadinti ir mafijozais. Mafijozai – tai nusikalstamos ginkluotos grupės dalyviai. Ne tas žodis.
Biznieriais būtų galima vadinti, tačiau šis žodis kaip ir „komersantai“ yra tarptautinis. Ieškokime lietuviško pakaitalo. Mums atrodo, kad čia tinkamiausias žodis „pirkliai“. Nuo senų senovės pirkliai perka ir parduoda prekes.
Kas tie grybų pirkliai? Įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų yra pedagogų, mokyklų vadovų, policijos, rajono savivaldybės darbuotojų. Jie šia veikla užsiima atostogų metu, laisvadieniais.
Pirmiausia grybų pirkliai plūstelėjo į Baltarusiją. Šis srautas buvo gana margas. Dalis pirklių jau turėjo patirtį – pirko ten voveraites antrą vasarą. Jie atnaujino ekipažus. Šalia jų sėsdavo brolis, pusbrolis, artimiausias draugas. Naujokus konsultuodavo. Šiems ekipažams grėsdavo mažiau pavojų. Vedliai jau pažinojo Baltarusijos reketininkus. Rizikavo: kad nereikėtų pelno dalinti į dvi dalis, išdrįsdavo antrininku imti žmoną.
Kita srauto dalis buvo apskritai nauji pirkliai, pradžiokai. Į ją patekdavo daug jaunuolių, netgi vyresniųjų klasių mokinių. Pavyzdžiui, naujokų ekipažus sudarydavo pirmųjų pirklių jaunesnieji broliai ir sūnūs. Visuomet važiuodavo dviese, automobilio saloną palikdami grybams. Jaunuoliai sudarydavo poras su dėdėmis ar kitais giminaičiais, turinčiais automobilius. Šį tą nugirdę iš „specų“, jie kelyje būdavo vedliai.
Susiradę Baltarusijos žemėlapį, dažniausiai slinkdavo Ščiučino kryptimi. Pasukdavo Lydos link, pasiekdavo Slonimą, Bobruiską ir dar toliau. (Gardino kraštą aplenkdavo: ten Lenkijos pirkliai iškėlė kainas.) Pradžiokai judėdavo patyrusių pirklių išvažinėtais keliais. Tačiau grybų yra ne visuose Baltarusijos kaimuose, kaip ir mūsų rajone. Reikėdavo surasti grybingas vietas.
Kiekvienoje gyvenvietėje rusiškai kartodavo: „Perku voveraites, ar turite voveraičių?“ Grybinguose kaimuose žmonės iškart susiburdavo prie mašinos, nešini krepšeliais. Tik pirk! Tačiau ne iš džiaugsmo virpėdavo jaunuolių rankos. Bet kurią akimirką gali prarasti didžiausią laimikį, patirti tūkstantinius nuostolius.
Štai du pirkliai, pervažiavę trejetą kaimų, prisipirko apie 100 kg voveraičių. Jie mokėjo, sakykim, po 40 rub. Jau išleido 4 tūkstančius (tai per daugybę metų sutaupyti arba paskolinti pinigai). Staiga prie jų, perkančių grybus, privažiuoja automobilis, ir keli stambūs vyrai pakviečia sėsti pas juos. Kalba trumpai: kam pakėlėt kainą? Tai jų kaimai, ir kilogramas čia turi kainuoti 35 rub.
Bauda – arba neparvažiuosi namo.
Kiti du pirkliai supirkinėjo voveraites atsargiau: ilgai klausinėjo grybautojus, vengdami klastos: žinojo, kad šie paprastai pasako didesnę kainą. Išsiaiškino, po kiek mokėjo ankstesnieji. Bet štai ir čia pavakarėje svetimas automobilis, augaloti vyrai reikalauja: kodėl neatsiskaitai?
Bauda – arba neparvažiuosi namo.
Kas tai? Reketininkai. Apie juos plačiau kalbėsime kitame straipsnyje, rašydami apie Lydą. O čia, Baltarusijos kaime, jie gaudo pirklius, kurie nežino jų įstatymų ar slapukauja. O tas įstatymas reketininkų valdose reikalauja mokėti mokestį: 5 rub. už kiekvieną nupirktą kilogramą. Neatsiskaitei – užmokėsi keliskart daugiau.
Pirkliai užmoka.
Gyventojai piktinasi reketininkais kaip vanagais, tačiau pirklių neapgina. Pirk-liai drebėdami naktį grįžta namo. Dažnai patiria finansinį krachą.
Tačiau tai dar ne visas pavojus. Džiaukis, kad reketininkai neatėmė grybų. Tuomet būtum praradęs paskutinį rublį. O jei ginčysies – prarasi ir automobilį.
Pavojų grandinė tęsiasi. Tave, užmokėjusį baudą reketininkams, naktį dar gali sustabdyti kelių plėšikai. Jiems nė motais, kad tu jau užmokėjai baudą, patyrei nuostolį. Pirkliai pasakojo, kad paprastai jų mašiną sustabdo du greitieji „aštuntukai“. Vienas pralenkia ir sustoja skersai kelio. Antrasis užkerta kelią atgal. Iš abiejų mašinų prieina augaloti vyrai.
Šio pavojaus bijo ir prityrę pirkliai. Todėl jie keliauja grupėm, dažniausia trim mašinom. Tačiau pirkliai pateikė atvejį, kai tris jų automobilius apiplėšė trys „aštuntukai“.
Yra ir daugiau pavojų, apie kuriuos kalbėsime vėliau.
Patyrę grybų pirkliai pasiruošę gintis. Jie turi po ranka tinkamus daiktus, trijų rūšių dujų balionėlius ir kita. Iškilo kautynių grėsmė.
Šia proga pridursime, kad gintis pasiruošę ir privatūs supirkimo punktai. Jau nepakanka dviejų ar trijų šunų. Žinome, kad ne kartą buvo apiplėšti valstybiniai punktai. Bendrovės elgiasi atsargiau. Turi šio to, ko turėti neleidžia įstatymas, bet greitai leis.
Štai toks yra biznio pulsas, kuris ateityje stiprės.
Aloyzas Tendzegolskis
