Giminės ir draugai šių metų gruodžio 2 d. palydėjo Praną Jatkevičių į Meškadonių kapinaites…
Pranas Jatkevičius gimė 1956 m. vasario 27 d., mirė 2023 m. lapkričio 30 d. Razumnos kaime (Vydenių seniūnija), namuose, kur gyveno kartu su mama Marcele Danute ir broliu Antanu. Prano laidotuvėse daugiausia ašarų išliejo jo mama. Ją paveikė netikėta ir staigi jos mylimo sūnaus mirtis.
Kalbėjomės su Prano seserimi Ginta Novikevičiene, kuri gyvena Kijutiškių kaime netoli Razumnos. Pasakojo, kaip jos brolis Pranas džiaugdavosi pavasariu, gamtos prabudimu ir pokyčiais. Ne tik pats džiaugėsi, bet ir mėgo džiuginti kitus – atnešdavo į susitikimus žmonėms rugiagėlių, gladiolių, plukių, žibučių. Taip išreikšdavo savo džiaugsmą gyvenimui ir perduodavo jį kitiems. Ginta papasakojo jo vaikystės istoriją: „Meilę gėlėms ir bitėms mano brolis patyrė dar vaikas būdamas. Augo pas bobutę Aleksandrą Jatkevičienę Ramankos kaime, kuris jau seniai išnykęs. Ji mokė mylėti gėles ir parodydavo, kaip reikia jomis pasirūpinti. Mamytės Marcelės Danutės tėvukas Antanas Kalanavičius buvo bitininkas, turėjo daug avilių ir sakydavo Pranui, kad „žmonės turi ineic in bičių meilę nuo vaikystės“. Broliui visam gyvenimui tas išliko, prie namų iki šiol augino jurginus, dovanodavo juos ir gluosnių „kačiukų“ rykšteles draugams. Skynė prie namo augančios liepos žiedus ir dalindavo kitiems, kad gertų arbatą su medumi, ir linkėdavo nesirgti. Pavasarį veždavo beržų sulą, ajerų šaknis į Varėną, nes nemažai žmonių to prašydavo.“ Ginta dar prisiminė kaimynės Kristinos Kazakauskienės telefone išsaugotą Prano dovanotos plukių puokštės nuotrauką. Kalbėjomės ir su Kristina, ji taip apibūdino Praną: „Protingas, nuoširdus, geras žmogus, mėgstantis pajuokauti, gerų emocijų nešantis, įdomių minčių iš jo pasisemdavom, visada būdavo geros nuotaikos, norėdavo nustebinti pažįstamus ir pats pasidžiaugti.“
Prano Jatkevičiaus klasės draugė Roma Klimčiauskienė, dirbanti Perlojos daugiafunkcinio centro direktore, atsiuntė prisiminimų apie Praną. „Kiekvieno žmogaus Gyvenimo kelias yra susietas su mokykla. Ir natūralu, kad išlieka įvairiausių prisiminimų ir emocijų. Pradinę mokyklą Pranas lankė Meškadonių kaime, vidurinę mokyklą baigė Vilniaus 4-oje internatinėje mokykloje. Labai skirtingi keliai atvesdavo vaikus į gale Antakalnio pastatytą naują mokyklą. Vieni vaikai buvo perkelti iš įvairių vaikų namų, kiti – netekę vieno iš tėvų, dar kiti dėl to, kad jų tėviškėse iki artimiausios mokyklos buvo pėsčiomis neįveikiami atstumai. Buvo tokių, kuriuos čia atviliojo svajonė sportuoti. Mūsų klasės vaikai su labai skirtingomis patirtimis žengė tuo pačiu mokykliniu keliu. Nuo 9 klasės susidarė vietinių, kauniškių ir dzūkų grupelės, kuriose kiekvienas turėjo atramos tašką ir palaikymą. Nei tarp grupių, nei tarp atskirų klasiokų nebuvo konfliktų ar esminių nesutarimų. Tačiau paauglystės mintys, veiksmai ir bendrystė lįsdavo netikėčiausiomis formomis. Vaikinai gegužės mėnesį į klasę eidavo basi. Pakviesti prie lentos, nušlepsėdavo keturiasdešimt ketvirto dydžio basom kojom arba vietoj portfelio knygas susidėdavo į kibirą. Ir tai mokytojus erzino. Pranas – gražuolis garbanius – ypač mėgdavo diskutuoti su istorijos mokytoja. Jis vienintelis keldavo klausimą, kodėl jo tėvas nuo ryto iki vakaro dirba kolūkyje, bet negali normaliai pragyventi. Jų šeima buvo gausi – 6 vaikai. Ir nors mokykloje buvo sudarytos geros gyvenimo sąlygos, tačiau namų ilgesys kamuodavo visus. Pranas ir dėl garbanotų plaukų, ir dėl svajingo žvilgsnio, ir dėl savo jautrių eilėraščių buvo gavęs „Poeto“ pravardę. Išliko atmintyje dvi jo tuometinio eilėraščio, skaityto mokyklos literatų konkurse, eilutės: ,,Atvažiuokit pas mane į kaimą, aš jums parodysiu savo mamą…“ Jis jau tuomet konkurse laimėjo pirmąją vietą.“
Pranas nuo vaikystės mėgdavo šokius, grojo armonika. Susirinkdavo vaikai vieni kitų namuose ir šokdavo. Kai jaunimas susiburdavo, jis ne tik pagrodavo, bet ir mokė groti kitus.
Roma Klimčiauskienė dar daugiau pasakojo: „Prano ryšys su Mama išliko visam gyvenimui, nes paskutiniuosius metus jie gyveno kartu. Savo „Facebook“ profilyje jis išdidžiai publikuodavo mamos ir gimtojo kaimo nuotraukas, ir mes, klasiokai, džiaugdavomės jo sugebėjimais fotografuoti. Paskutinį dešimtmetį klasės susitikimai būdavo organizuojami kasmet – Vilniuje, Kaišiadoryse, Telšiuose, Jonavoje ir daug kartų Perlojoje. Domėjomės miestų įžymybėmis, istorija. Dzūkijoje būdavo tradicinis plaukimas Merkiu, pažintys su Merkinės, Perlojos ir Nedzingės kaimų istorijomis. Prisiminimų vakarai tęsdavosi iki paryčių. Kiekvienais metais kažkas prisimindavo vis naujas primirštas istorijas. Pernai ir šiemet susitikimai vyko Joninių dieną, dar dalyvavo ir Pranas. Jis buvo puikus pasakotojas. Vieną istoriją iš klasiokų gyvenimo prašydavome papasakoti kasmet. Ir kasmet kažką naujo pasakydavo iš Sąjūdžio laikų. Aktyvus visuomenininkas, svajotojas apie laisvą ir gražią Lietuvą visą gyvenimą ėjo ten, kur šaukė širdis. Jis lankydavosi ir literatūriniuose susitikimuose Varėnos bibliotekoje. Dalyvaudavo „Dzūkų pasakorių“ konkursuose, kur pasakodavo dzūkiškus tekstus, kuriuos, beje, sugalvodavo pats.“
Pranas, baigęs tuometinę Vilniaus 21-ąją profesinę technikos mokyklą ir įgijęs litografininko specialybę, kurį laiką dirbo Varėnos spaustuvėje. 1988 06 03–1990 04 22, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikais, jo įgūdžiai labai pravertė. 1991 m. sausio 11 d., kai SSRS kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus, Pranas buvo savo darbo vietoje. Jam pavyko pasislėpti rūsyje ir visą naktį rankiniu būdu rinkti tekstą. Jis perspausdindavo bei padėdavo platinti „Sąjūdžio žinias“ ir „Varpą“. Pranas nusiskuto ilgus plaukus, kad nebūtų atpažintas, nes jo ieškojo milicija.
Dar Prano gyvenime buvo bado akcija ir daugybė valandų prie Parlamento. Jo sesuo Ginta Novikevičienė prisimena, kad bado akcijos metu jis nuo 103 kg svorio sulyso iki 50-ies. Ginta tuomet studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Bendraudavo su Pranu, matė, kaip pas jos badaujantį brolį atvažiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos kraštų. Ginta prisiminė: „Jie pabūdavo po kelias valandas, pasakodavo ir apie savo ligas, apie tam tikrus badavimo būdus, abejodavo, ar jie padeda sveikatai. Tuomet pablogėjo paties Prano sveikata, jis priartėjo prie mirties, buvo išvežtas į ligoninę ir šiaip taip atgaivintas.“
Parlamento gynėjas Vincas Vyrukaitis, aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, 1991 m. sausio 8 d. – vasario 23 d. dalyvavęs Aukščiausiosios Tarybos gynyboje, teigiamai įvertino Prano veiklą ir rašė: „1991 m. kovą, užgrobus Spaudos rūmus, jų darbuotojų profsąjungos pirmininkas Pranas Jatkevičius paskelbė bado akciją. Po 33 dienų kilo pavojus jo gyvybei.“ Prie šios bado akcijos prisijungė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Beje, Vilniaus universitete Pranas kurį laiką studijavo žurnalistiką.
Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Pranas Jatkevičius 1992 m. sausio 9 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Nr. I-2193 apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Prieš atvykdamas gyventi tėviškėn Pranas dar dainavo ir Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chore „Aidas“, su kuriuo koncertuoti keliaudavo po įvairias Europos valstybes. Tam turėjo užsienio pasą, kuriame matomos Lenkijos, Rytų ir Vakarų Vokietijos, Suomijos ir Čekoslovakijos valstybių pasienio tarnybų žymos. Lietuvoje pakilus Sąjūdžio bangai, choras aktyviai dalyvavo dainuojančios revoliucijos renginiuose. 1991 m. sausio 13-ąją „Aido“ vyrai buvo kartu prie televizijos bokšto ir Spaudos rūmų. Apie tai prisiminė ir Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ vadovė Ilona Zalanskienė su chormeistere Loreta Tiškiene. „Tai buvo išskirtinė asmenybė, jaukiai su juo bendraudavom. Pranas nepamiršdavo atnešti puokštelės žibučių, dar gladiolę įteikti, pavasarį atveždavo beržų sulos. Dažnai padeklamuodavo vieną kitą savo eilėraštį, pacituodavo kitų poetų posmų. Jo ilgi, plačiai išsidraikę žili plaukai padėdavo žiūrovams iš karto atpažinti, kad scenoje ar kur nors kitur yra „Harmonija“. Šiemet chorui sukaks 12 metų, su mumis Pranas giedojo apie 7-erius metus.“ Ilona užsiminė, kad ruošiasi išleisti albumą apie choro „Harmonija“ veiklą. Jame yra žymių žmonių atsiliepimų. Albume yra ir Prano paliktas rašytas tekstas: ,,Kai grįžau gyventi in kaimuką, vadovė Ilona pakvietė į ,,Harmoniją“. Džiaugiausi ir važinėjau į repeticijas. Nuostabios dienos prasidėjo. Iš pradžių skaičiavau bažnyčias, kuriose giedotos mišios, koncertuota ne tik Lietuvoje, vėliau pamečiau skaičių. Turim nuostabias vadoves! Niekad nemačiau nė vienos, nors truputį pyktelėjusios. Kolektyvas labai draugiškas kaip viena didelė šeima. Apskritai dainuojantis žmogus – geros širdies, tyras, nuoširdus. Tegyvuoja ,,Harmonija” ir garsina ne tik Varėną, bet ir Lietuvą, ką ji ir dabar daro.“ Pranas dar anksčiau kitiems draugams sakydavo, kad giedodamas „Harmonijoje“ jautė džiaugsmą, draugišką kolektyvą ir nuoširdų bendravimą.
Pranas Jatkevičius padėjo saugoti ir ginti ne tik Lietuvą, bet ir savąjį kaimą nuo tuometinės Varėnos rajono valdžios klastos. Daugiau kaip prieš dešimtmetį Razumnos kaimas buvo ištrintas, panaikintas ir prijungtas prie Kijutiškių kaimo jau be pavadinimo. Pranas ėjo aiškintis į Varėnos rajono savivaldybę, jam rūpėjo, kas galėjo, net nepainformavęs gyventojų, taip pasielgti? Teko aiškintis su tuo metu dirbusiu meru Vidu Mikalausku ir kitais. Pranui buvo sakoma, kad tai – valdininkų klaidos, ir grąžinti kaimo pavadinimo jau neįmanoma. Jis ėjo ir ėjo daug kartų aiškintis su jais, pasitarti buvo atėjęs ir į „Merkio krašto“ redakciją. Galop Pranas išgirdo radijo laidą apie Estiją, kurioje draudžiama naikinti ne tik kaimus ir jų pavadinimus, bet net ir likusius be gyventojų senus namelius. Su šia informacija jis vėl nuėjo į savivaldybę pasikalbėti ir, jo manymu, pagaliau valdžią paveikė Estijos rūpestis vietovardžių išlaikymu. Pranas buvo įsitikinęs, kad jo atkaklumas padėjo atkurti Razumnos kaimo pavadinimą ir ribas. Džiaugėsi žmonės savo kaimu, nes kai kurie buvo ten deklaravę savo gyvenamąsias vietas. Tiesa, Pranas į Varėnos valdininkus nebuvo raštu kreipęsis, viską išsakydavo žodžiu. Paaiškėjo, kad tuo metu, maždaug prieš 11 metų, vyko projektas – viso Varėnos rajono teritorijų planavimas ir pertvarkymas. Rajono valdininkai tai bandė nuslėpti. Šitai buvo vykdoma ne tik Razumnos kaime, Vydenių seniūnijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Kai kurių gyventojų manymu, tai buvo tikslinis istorijos naikinimas, o ne valdininkų „klaidos“, kaip savivaldybės administracijos darbuotojai įtikinėjo Praną. Kaimo vardo bei ribų atstatymui pritarė Vydenių seniūnijos darbuotojai ir padėjo surinkti gyventojų parašus, pasirašęs buvo ir Pranas. Razumnos kaimas išliko.
Pranas mėgo skaityti, dažnai nešdavosi iš bibliotekos į namus nurašytas knygas. Jis buvo užsisakęs „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų seriją, ten buvo ne tik daugelio garsių autorių romanų, apsakymų, giesmių, bet ir „Šventojo rašto“ Senojo bei Naujojo testamentai, Evangelijų tyrinėjimai ir paaiškinimai. Apie tai prieš keletą metų kalbėjomės su Pranu. Pasidomėjau, ar jam nėra netikėta, kad Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys apie krikščionybę ir jos mokslą buvo išspausdintas Vilniuje, „Vagos“ leidykloje 1990 – 1992 metais, kai Pranas eidavo į Sąjūdžio mitingus, badavo už išlaisvinimą nuo okupantų kariuomenės Vilniuje prie Spaudos rūmų, kur ir dirbo. Pranas juokaudamas atsakė: „Jei kunigai ir leidykla nieko nebijo, tai ir aš baimės niekada nejaučiau.“ Įdomu tai, kad tokiu sudėtingu metu niekas neatkreipė dėmesio į spaustuvės veiklą, netrukdė jai dirbti, nors buvo nutrauktas Lietuvos radijo laidų transliavimas.
Roma Klimčiauskienė vėliau atsiuntė savo ir likusių gyvų Prano klasiokų žinutę: „Savo ramiu charakteriu ir energingais pasakojimais, subtiliu humoru į viską ir plačia bitininko širdimi Pranas užpildė klasiokų širdis artumu, gerumu, viltimi kasmet susitikti, kol mylime, kol tikime, kol… esame. Mes jo bendrystės labai pasiilgsime.“
Pranas Jatkevičius mėgdavo vaikščioti po Meškadonių kapines. Pastovėdavo prie kapaviečių, kur palaidotas brolis Vladas, tėvukas Juozas, senelis Povilas ir močiutė Aleksandra. Jo „Facebook“ paskyroje išliko nuotrauka, kurioje nufotografuota prie kapinių vartų ant kryžiaus pritvirtinta lentelė su Justino Marcinkevičiaus eilėraščio posmu:
„Sau į kelią neėmiau aš nieko,
viskas Jums, brangieji mano, lieka –
žemė, kvepianti medum ir gėlėmis,
ir dangus, nusėtas žvaigždėmis.“
Pranas jį deklamuodavo, žmonėms atnešdamas gėlių ar ateidamas į choro repeticijas. Jiems tai liko tarsi Prano atsisveikinimas su visais.
Irena Ratkienė
