„Iki šiol negaliu sau to atleisti…“

Nuoširdi ir skaudi dabar jau šviesaus atminimo vienintelio varėniškio Kovo 11-osios (Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo) Akto signataro, žurnalisto, politinio ir visuomenės veikėjo Juozo Dringelio išpažintis išliko dar niekur nepublikuotame jo rankraštyje, kurį „Merkio krašto“ redakcijai maloniai padovanojo našlė Valerija Dringelienė. Dėkojame p. Valerijai už suteiktą galimybę ir mūsų skaitytojams priminti, kaip buvo nelengva išlipti iš „sovietinės propagandos kloakos“ ir pasirinkti „tikrą – tautos laisvės – kelią“…

Daugelis žmonių, ypač senatvėje, svajoja sugrįžti į vaikystę kaip palaimos metą, kai dar neslėgė rūpesčiai, kai Tėviškės žemė ir jos žmonės dosniai dalijosi su bendraamžiais ir tavimi.
O kur galėčiau sugrįžti aš. Kur rasčiau tokį kampelį, kuriame nesvilintų enkavedistų (331 TSRS vidaus kariuomenės padalinio) deginamų gimtinės pastatų karštis, visam gyvenimui įsirėžęs į sąmonę.
Tuomet deginamų pastatų liepsnose supleškėjo Benjamino Juškevičiaus „Žaibo“, būrio partizanų – Jeronimo Bartkevičiaus „Genio“ iš Pavainikių k., Kukės „Debesio“ iš Mielupio bei pabaroniškio senuko, vadinto Šimo Juozu, pakliuvusio po enkavedistų kulkomis, kūnai.
Drauge su partizanais rengtasi deginti ir mūsų šeimą, jei nebūtų gelbėjęs Varėnos žydas Lipkė, tuomet buvęs NKVD valsčiaus viršininko pavaduotojas. Mūsų tėvuką Andrių Dringelį jis laikė labai geru žmogumi, todėl gelbėjo ir jo šeimą.
Tad savo vaikystę dažnai matau degančių pastatų karštyje ir atsitiktinės tragiškos atomazgos išgelbėtam nuo liepsnų bei panertam į, regis, nesibaigiantį vargą, kabinantis į gyvenimą, siekiant mokslo, neretai besiblaškant tarp laikmečio peršamų vertybių, dėl kurių rėmimo tenka graužtis, suvokus ir pasirinkus tikrą kelią – tautos laisvės kelią. Visą likusį gyvenimą kremtuosi ir krimsiuos dėl savo jaunystės pasirinkimo – sovietinio žurnalisto veiklos, nors ir rajoninės grandies, tačiau klampinusios į sovietinės propagandos kloakas, kuriose ilgokai murdžiausi, kaip ir daugelis tuometinių sovietinių žurnalistų: garbinau okupantus, juodus jų darbus teisinau kaip nešusius laimę tartum naujai valstybei – „Tarybų Lietuvai“!..
Tarsi švelnindamas savo purvinumą jau senokai teisinuosi, kad ilgainiui ėmiau vengti sovietinės propagandos temų, rinkdamasis gamtosaugą ir kraštotyrą, tačiau niekaip jokia temų slinktis neištrins iš Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščio „Raudonoji vėliava“ puslapių mano sovietinės propagandos rašinių. Juos prisimindamas iki šiol gėdinuosi rašyti, ko tuomet nesiėmiau. Apie dešimtmetį buvau rajoninės grandies sovietinės propagandos žurnalistas. Iki šiol negaliu sau to atleisti, kad ilgokai tikėjau socializmo idealais. Labai žavėjausi Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų, šlovinusių socializmą, kūryba. Žavėdamasis išmokau beveik visus Pauliaus Širvio karo ir meilės eilėraščius. Žmonos seserų prašomas deklamuodavau užstalėse.
Mano žavėjimąsi socializmu gerokai temdė sovietinės armijos veiksmai 1956-aisiais Vengrijoje ir 1968-aisiais tuometinėje Čekoslovakijoje. Išsivaduoti iš socializmo iliuzijų padėjo ir 1980-ųjų bei vėlesnio Lenkijos „Solidarumo“ pakilimas. Netgi Varėnos kioskuose dar pardavinėjo „Tribuna Liudu“, kurią spėjau nusipirkti su Gdansko ir Ščečino susitarimų tekstais.
Mūsų Sąjūdis mokėsi iš „Solidarumo“. Nedvejodamas tapau varėnių sąjūdininkų iniciatyvinės grupės, susirinkusios 1988-ųjų liepą Varėnos rajono vykdomajame komitete, mano kabinete, to pirmeivių septyneto vadovu. Varėnos rajono sąjūdininkams drauge su Eugenijumi Drobeliu, Gediminu Jakavoniu, Mindaugu Ryškumi ir Aloyzu Tendzegolskiu tapau pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatas nuo Varėnos rajono sąjūdininkų, o jų remiamas – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo vienuoliktosios akto signataru.
Juozas Dringelis
Kovo 11-osios signataro Juozo Dringelio biografija
Gimė valstiečių šeimoje. Baigęs Pabaronės pradžios mokyklą toliau mokėsi Varėnoje ir Vilniuje.1953–1957m. dirbo įvairiose įstaigose ir organizacijose, 1957–1962m.Eišiškių, 1962–1969m. Varėnos rajono laikraščių redakcijose.1965m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universitetą, įgijo žurnalisto specialybę. 1969–1990m. Varėnos rajono Vykdomojo komiteto sekretorius.1988m. liepos mėnesį įsijungė į Sąjūdžio veiklą: buvo Varėnos rajono iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio rajono tarybos narys, jos Kultūros komisijos pirmininkas.
1990–1992m.LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.1990–1992m. AT seniūno Eugenijaus Gentvilo pavaduotojas, dirbo Savivaldybių komisijoje.1992–2000m.Seimo narys, dirbo Valstybės reformų ir savivaldybių komitete, Etikos ir procedūrų komisijoje.Rūpinosi Rytų Lietuvos problemų sprendimu, Valstybinės regioninių problemų komisijos Rytų Lietuvos pakomitečio pirmininko pavaduotojas. Nuo1997m. Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjos Lietuvos delegacijos Švietimo, kultūros ir tautinių mažumų komisijos pirmininkas.
Visą laiką rinko ir skelbė kraštotyrinę medžiagą, išspausdino apie 30 kraštotyros darbų. Žmona Valerija– bibliotekininkė. Sūnūs: Giedrius– lituanistas, Audrius– fizikas.
J. Dringelis mirė 2015 m. birželio 4 d. eidamas 80-uosius metus.
Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Mūsų inf.