Šių metų pradžioje į užtarnautą poilsį buvo išlydėtas ilgametis buvusio Varėnos rajono apylinkės teismo, dabar – Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų teisėjas Kęstutis Lukošiūnas, prieš tai dirbęs ir milicijos tardytoju, ir „Sodros“ Varėnos padalinio vadovu, ir išrinktuoju savivaldybės tarybos nariu. „Esu paprastas žmogus iš kaimo“, – taip jis apibūdino save duodamas interviu „Merkio kraštui“. Bet ar tikrai?..
„Merkio kraštas“. Gerbiamasis Kęstuti, Jūs daug metų išdirbot Varėnos teisme. Ar pats savo noru išėjot iš darbo, ar teisėjams kaip ir valdininkams taikomas amžiaus cenzas?
Kęstutis Lukošiūnas. Daugiau nei 28 darbo metai praėjo teisme – beveik pusė mano gyvenimo. Prieš tai dirbau „Sodroj“ tame pačiame pastate, tai, kaip juokauju, padariau karjerą – persikėliau iš antrojo aukšto į trečiąjį. O jau sulaukus pensinio amžiaus, teisėjo darbo teko atsisakyti.
„M. k.“ Vadinasi, amžiaus cenzas teisėjams yra. O jei jo nebūtų, norėtumėt dar padirbėti teisėju?
K. L. Gal kokį porą metų dar galėčiau, nors jau pradedu jaust savo amžių. Be to, pastaruoju metu teisėjų darbo tempas vis greitėjo, greitėjo ir atsirado, kaip čia pasakius, toks chaosėlis, kai nebegali susidėliot savo darbo grafiko. Iš visos respublikos pradėjo plaukt civilinio teismo įsakymai ir būna, kad per vieną dieną netikėtai tau bumt ir nukrenta koks 10 tokių įsakymų. O visokie vykdomieji raštai, baudžiamieji įsakymai elektroniniai dabar jau ir iš didmiesčių eis. Tai toks nelauktumas, kai susiplanuoji darbo dieną vienaip, o viskas apsiverčia kitaip.
„M.k.“ Dar žadama lyg ir vėl jungti teismus…
K. L. Tai dabar Varėną su Druskininkais sujungs. Druskininkų teisme dirba keturi teisėjai, bet vienas jau šį birželį išeis, liks trys. Varėnos teisme buvo penki teisėjai, liko irgi trys. Žada, kad bus daugiau, bet kada – neaišku. Yra kalbų, kad provincijos teismuose gali išvis „išpjauti“ etatus… Čia visko gali būti.
„M. k.“ O bylų tai nemažėja…
K. L. Baudžiamųjų gal kiek apmažėjo, užtat civilinių – užtektinai. Labai daug civilinių bylų eina per vadinamuosius teismo įsakymus dėl skolų. Didžiausia kančia, kai reikia tokį įsakymą įteikt skolininkui – gaudom jį visur, net po užsienius. Gerai, jei randi jo elektroninį paštą, tada išsiunti dokumentą. Ir, jei žmogus normalus, atrašo, kad gavo. O jei neatsako, nežinai, įteiktas jam tas dokumentas ar ne. Arba jo telefono ieškai – knebinėji sutartis, ankstesnes bylas, jei jis ne pirmą kartą bylinėjasi, „pasigūglini“…
„M. k.“ Bet būna, kad to skolininko ir nerandat?..
K. L. Būna. Kadangi teismo įsakymo jam nepavyksta įteikti, dedam viešą skelbimą, o jei į ieškinį neatsiliepiama, jis nagrinėjamas ginčo tvarka, ir tuomet sprendimas priimamas už akių. Dažniausiai toks skolininkas pasirodo, kai jo skolas imasi išieškoti antstolis. O jau tada – į teismą su riksmais, kaip čia dabar antstolis ant mano pinigėlių areštą uždėjo, aš nieko nežinojau… Na, skola lieka skola, ar tu ją buvo pamiršęs, ar apie ją žinot nenorėjai.
Dabar, beje, viskas yra labai pasikeitę: 1995 metais, atsimenu, dar parkeriukais rašėm, vėliau gavom rašomąsias mašinėles, ir tai jau buvo progresas. O dabar visur kompiuteriai…
„M. k.“ Ir nuotoliu jau turbūt galima bylas nagrinėt?
K. L. Daug baudžiamųjų bylų taip ir nagrinėjama, o jau civilinės – jei tik advokatai dalyvauja, ypač iš Vilniaus, Kauno – dažniausiai, per ZOOM programą. Posėdžio salėj yra televizorius, jame kiekvieną žmogų matai, kiekvieną girdi, daromas garso įrašas, kuris paskui įsegamas į bylą. Dabar yra ir elektroninių bylų. Jei, tarkim, advokatas nori susipažint su kurio nors teismo posėdžio dokumentais, jam nereikia pačiam lakstyt į teismą – jis tiesiog savo kabinete atsiverčia norimą įrašą. Bylos dalyviai tokiu būdu jungiasi ir iš Vokietijos, ir iš Floridos, ir viskas kuo puikiausiai vyksta. Tai ne anksčiau, kai civilinėj byloj posėdžio sekretorius vargdavo per naktis rašydamas protokolus, o paskui bylininkai jam dar priekaištaudavo, neva ne taip kalbėję, kaip užrašyta. Jau daug metų, kai teismuose nebėra protokolų, užtenka garso įrašo byloje.
„M. k.“ Kas dar pasikeitė?
K. L. Kaip ir nebeliko administracinių, nusižengimo bylų – tokių per metus išlenda tik viena ar dvi. O kadaise jų labai daug būdavo vien dėl vairuotojų, dėl girto pasirodymo viešoje vietoje. Įkliūna toks policijai, tarkim, trečią kartą neblaivus, jau mes, teisėjai, turim nagrinėti. Ir to nagrinėjimo būdavo labai daug – nuo ryto iki vakaro posėdžiauji, o vakarais ir savaitgaliais sėdi ir rašai nuosprendžius, nes kitaip neišeina. Be to, aš namie negalėdavau dirbt, tik darbe. Ateinu, būdavo, vakare į savo kabinetą, nieks netrukdo, galiu ramiai sau apmąstyt ypač sudėtingas bylas, pastudijuot teismų praktiką… O nuo praėjusių metų liepos, jei neklystu, tokios bylos perduotos policijai, nepilnamečių bylos – vaiko teisių tarnybai, kitoms institucijoms. Taigi dabar teismas dirba kaip apeliacija, t. y. jei žmogus nesutinka, tarkim, su policijos ar vaiko teisių tarnybos nutarimais, pateikia skundą apylinkės teismui, ir tas pernagrinėja bylą. Be to, apylinkės teismo nutartį dar galima apskųst apygardos teismui, tada procesas užsibaigia.
„M. k.“ O kas teisėjo darbe sunkiausia?
K. L. Civilinėj byloj sunkiausias momentas, kai nežinai, kokį sprendimą priimt – tenkinti ieškinį ar jį atmest. Būdavo, duodies, duodies, aprašai tuos įrodymus, kokius bylos šalys pateikė, bet koks tas pagrindas – tavo sprendimas – bus, kokius sudėliosi motyvus, kodėl tą, o ne kitą pasirenki? O būna tokių „ribinių“ bylų, kad net nedidelis faktas gali viską apverst aukštyn kojom…
„M. k.“ Ar daug Jūsų priimtų sprendimų buvo apskųsta aukštesnės instancijos teismui ir šis tuos sprendimus panaikindavo?
K. L. Kartais panaikindavo, bet daug dažniau – ne. Buvo daug atvejų, kai mano sprendimus panaikina apygardos teismas, o kai ieškovas pasiskundžia kasaciniam teismui, šis tuos sprendimus atstato. Čia, kaip teisininkai sako: du juristai – trys nuomonės. Apygardos teismo teisėjai kartais lyg ir apsimesdavo, kad jie gal geriau viską supranta…
Aš dar mėgėjas būdavau, jei kas labai neaišku, nuvažiuot į vietą apžiūrėt. Mardasave buvo namas, kurį iš tėvų paveldėjo trys vaikai lygiomis dalimis. Bet taip jau išėjo, kad tik vienas vaikas tvarkėsi paveldėjimo dokumentus ir taip „susitvarkė“, kad tas visas namas Registrų centre buvo įregistruotas jo vieno vardu. Po kelerių metų apie tai sužinojusi giminaitė, kuriai turėjo priklausyt trečdalis to namo ir ji jame nuolat gyveno, padavė ieškinį. Tad nuvažiavom į Mardasavą, o ten – „klasika“: du trečdaliai namo atnaujinta, naujas stogas, nauji langai sudėti, o tas trečdalis, kuriame ieškovė sakė „amžiais“ gyvenanti, – neprižiūrėtas su seno šiferiuko stogu. O svarbiausia, yra du atskiri elektros įvadai. Taigi priteisiau tai moteriškei jos namo dalį, sprendimą apygardos teismas panaikino, užtat Aukščiausiasis teismas panaikino apygardos teismo sprendimą kategoriškai ir paliko galioti manąjį. Va, ką reiškia, rodos, smulkmena – vizualus pamatymas paneigė atsakovo pasakojimus, juolab kad žmonės dar mėgsta ir pameluot.
Ir dar dėl paveldėjimo. Apskritai žmonės kažkodėl nenori atlikt paveldėjimo procedūrų. Dabar, kai miršta žmogus, dėl jo turto paveldėjimo vaikai ar sutuoktinis į notarą gali kreiptis per tris mėnesius (anksčiau buvo iki pusės metų) nuo mirties momento. Juk tai paprasta – parašei notarui pareiškimą ir jau tu faktiškai apsaugotas. O būna, kad vienas paveldėtojas parašo pareiškimą, kiti nerašo, tas visus popierius susitvarko „ant savęs“, o tie kiti tik po kelerių ar net keliasdešimt metų iš kažkur ar tarpusavy susipykę sužino, kad jiems niekas iš to paveldėto turto nepriklauso. O, tai tada jau kyla ginčai! Be to, dar yra 10 metų senatis. Ir jei atsakovas teismo paprašo pritaikyt senatį, teismas turi pritaikyt. Tuomet jau dažniausiai teismas negeras, ieškovai rėkia: kur moralė, aš irgi paveldėtojas, toks pat vaikas… Taip, tu buvai paveldėtojas, bet, laukdamas, kol kažkas kitas už tave sutvarkys dokumentus, viską pramirksėjai, pražioplinai… Čia ir visa problema, beje, labai dažna. Kai kurie nė nesuvokia, kas yra ta senatis, ir kitąkart nelabai pavyksta išaiškint…
„M. k.“ Kokios dar dažnos bylos?
K. L. Artimi kaimynai susipeša dažniausiai dėl sklypo ribų ar servituto. Kartais net sunku suprast – matai, kad vienas kuris neteisingas, bet jam svarbiausia peštis, nors tu ką. Ir dažniausiai pasakoja, kaip jis su tais pačiais kaimynais anksčiau gerai sugyveno, kartu „baliavojo“, dainavo. Bet, užuot susiėję kaimyniškai, pasišnekėję ar, kaip seniau sakydavo, „pasirokavę“ žmoniškai, kaip ir ką daryt, tuoj ima rėkt, kad aš čia savo advokatą pasisamdysiu ir aš čia visiems parodysiu! Ir verčiau krūvą pinigų advokatui išmes, sveikatą teismuose gadins, bet neprisipažins, kad yra neteisus.
Tai vis ambicijos ir teisinis neišprusimas, tad belieka tik taip „išsiliet“. Arba prireikia kokią sutartėlę pasirašyt. Tai kai prirašo, tiek problemų prisidaro, kad paskui tu jas „iškirsk“, kad nori. Buvo, kad vienas pasirašė generalinį įgaliojimą su teise parduot jo turtą, o paskui ginasi apie tai net nešnekėjęs, o gal notaras ne viską išaiškino… Bet gi tu pats pasigilink ar nubėk pas advokatą pasikonsultuot – kokį 100 eurų sumokėsi, užtat nereikės paskui po teismus tąsytis ir advokatui jau tūkstančius klot.
Ir pinigų jei kam skolini, kas trukdo raštelį surašyt? Ypač jei didesnė suma. Pasirašyk ir tau saugiau bus. Bet ne, o paskui skundžiasi, oi, aš juo pasitikėjau… Ne veltui sakoma: gyvenkim kaip broliai, „rokuokimės“ kaip žydai, nes ten, kur pinigai, dažniausiai baigiasi žmonių normalumas…
„M. k.“ Kokias bylas nagrinėti Jums būdavo sunkiausia ir kodėl?
K. L. Gal labai aštrias, sudėtingas bylas. Baudžiamąsias gal lengviau, nes jos tam tikra prasme jau būdavo „aplukštentos“ – jau prokuroro viskas paruošta. Nors ir po to dar daug ko išlįsdavo, ypač kai dažnai nėra labai kvalifikuotų tyrėjų, o policijoj – kone visi tyrėjai tokie. Tai jau, Dieve, saugok! Tarkim, įvykis sudėtingas, o vos keli sakinukai parašyti, kažkas papaišyta – tai tokia apžiūra. Arba tyrėjas smulkiai aprašo, kaip namas atrodo, koks jo stogas, sienos ir kita, o kad iš lango išimtas stiklas ir padėtas šalia – to nėra. Tai gerai, kad buvo eksperto fotografija, kurioje matyti tas langas ir tas stiklas – pagrindinis dalykas, rodantis, pro kur prasibrauta į namą. O tyrėjas apie tai neparašė nieko…
Sunkiausios gal civilinės bylos, nes čia pats teisėjas turi labai daug ką susidėliot. Ypač, kai byla būna didelės apimties, sudėtinga, probleminė, daug sveikatos reikia parašyt sprendimą. Ir neparašysi bet kaip, kadangi šalių advokatai kiekvienas mušas – mano ginamasis nekaltas! – ir tik laukia, kad galėtų „išnešiot“ tą teismo sprendimą, nes reta, kad jis visiems įtiktų.
Sunkios ir kai kurios išteisinimo bylos, ypač finansinės. Turėjom „Lieruvos“ įmonės bylą, kur įmonės nuomininkas kaltino direktorių dėl finansinių dalykų, o FNTT (Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba-red.) ten taip padarė su tokiu kaip ir kaltinamuoju nuokrypiu, kad direktorius vis tiek kaltas, nors toj byloj – baisiausi prieštaravimai. Krapštėm, krapštėm tą bylą, galop į Mokesčių inspekciją kreipiausi, ir direktorių aš išteisinau. Tuomet prokuroras sprendimą vis skundė, tačiau galutinis rezultatas – mano sprendimas paliktas galioti.
Paskutinę išteisinamąją bylą turėjau, kai iš Alytaus miesto savivaldybės sukčiai išviliojo gal 186 tūkst. eurų pagal jų atsiųstą elektroninį laišką su sąskaita, kuri atrodė kaip tikras, originalus dokumentas, prisegtas prie elektroninio pašto adreso. Savivaldybės priimamajame gavę tą dokumentą neišskleidė elektroninio pašto ir nepamatė, kad toji sąskaita atėjo visai ne iš tos firmos, iš kurios turėjo ateiti. Ir taip prasidėjo mažų klaidelių grandinėlė, Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėjo pavaduotojo tarnybinis aplaidumas, bet svarbu, kad jis pagal tarnybinius nuostatus net nebuvo už tai atsakingas ir jam tik laikinai pavesta tokį darbą atlikti. Taigi dėl išteisinimo pats teisėjas turi dar daug kur knebinėti papildomai, nes dažnai einama kaltinimo pusėn, dalį faktų pašluojant „po kilimu“ ir apie juos nenorint net girdėt. (Savivaldybė didžiąją dalį išviliotų pinigų – 150 tūkst. eurų – susigrąžino-red.) Gerai dar, kad dalykiškas advokatas tuomet pasitaikė, nes kitąkart būna tik daug triukšmo, siekiant vien pasirodyti prieš savo klientą, „pasipiarinti“…
„M. k.“ Garsiai skamba tuščia statinė…
K. L. Būna advokatų, kad tik pinigus lupt iš savo klientų. Gaila tuomet ir to žmogaus, kuris tokį advokatą pasisamdė, ir teisėjui dėl to dirbti sunkiau.
Turėjom baudžiamąją bylą, kai vaikinuką automobiliu sužalojo veikėjas, vėliau pasisamdęs advokatą iš Vilniaus. Byla užsitęsė, reikia ją baigt, bet tas advokatas prašo dar duot jam laiko baigiamajai kalbai pasiruošt. Na, byla „dega“, teisėjus už tai bara, bet ir baigiamoji kalba – šventas reikalas. Sutariam datą, visi vėl suvažiuojam į posėdį, o tas advokatas ir sakys: „Mano klientas važiavo tvarkingai savo puse, jis dėl įvykio nekaltas, prašau išteisinti“. Tai čia jo visa baigiamoji kalba…
„M. k.“ Tai čia kas – pasityčiojimas iš teismo?
K. L. Čia – ne pasityčiojimas, čia – dar ne iki galo „nupeštas“ klientas, nes kiekvienas advokato atvažiavimas į teismą, būdavo, kainuoja 1000 litų. Toks advokatas žmogui, sukišusiam tiek pinigų, kartais ir būna didžiausia bausmė. Bet ir žmonių yra visokių.
Prieš trejus metus Kabelių užkardoj, pasienio zonoj, pasieniečiai jau ne pirmąkart sustabdė vieną pilietį ir paprašė parodyt dokumentus. O tas kad šoks: tai ką, jūs manęs nepažinstat?! Tie jam tada protokolą eilinį kartą supylė, o jis pasiėmė advokatą ir – teisman skundą didžiausią. Baudos jam tereikėjo tada sumokėti 100 ar 120 eurų, ir aš tą baudą palikau. O advokatui jis sumokėjo 1200 eurų, dar apygardai mano sprendimą apskundė ir dar 500 eurų advokatui sumokėjo. Toks jau žmogus, fanaberijos daug. Taigi išmetė kone 2000 eurų vien iš durnumo, o nieko nelaimėjo.
„M. k.“ O smurtą, kaip čia dabar sakoma, „artimoj aplinkoj“ nagrinėti dažnai pasitaikydavo?
K. L. Per keletą metų esu ir kelias teismo medikų išvadas „sugriovęs“. Prisimenu, Matuizose sutuoktiniai skyrėsi, ir vyras paleido žmonai į kaktą pepsikolos buteliuką. Toji – ligoninėj, teismo ekspertai jai nustatė kaukolės pamato lūžį, o pagal tų laikų kodeksą tai būdavo sunkus sužalojimas, žodžiu, – kalėjimas. Gi tos moteriškės vyras aiškina, kad jo žmona jau kitąryt vaikščiojo po ligoninę. Pradėjau jo žmoną klausinėt, tai ji kaip ir nepaneigė, kad vaikščiojo. Tada aš pakartotinai med. komisiją, net rentgenologą pasitelkiau – vis dėlto nėra to lūžio. Teismo medikai jį nustatė, tik į nuotrauką pažiūrėję…
Arba moterį, kuri kažką ten buvo prisidirbus ir suimta, atveda pas mane pratęst suėmimą. Matau, ji – kažkokia balta, nesveika, nes prastai atrodo tik tie, kuriuos ruošiasi uždaryt į Lukiškes, o juos iš ten atveža jau pailsėjusius ir tokių gražių veidų, kad kartais net sunku atpažinti. Tai toji moteris sako, kad yra nėščia ir jai bloga. Tada skambinu moterų konsultacijai, ką daryt. Na, ir ką – pasirodo, jos sugyventinis ją nėščią buvo suspardęs, vaisius jau nebegyvas, ir prasidėjusi intoksikacija. Tada ją iškart grąžino į Lukiškes, į ligoninę, operavo. Taigi taip išgelbėjau moteriškei gyvenimo gal trims metams, nes po to ji susidėjo su kitu sugyventiniu, kuris ją užmušė…
Visąlaik, kai žmogus šneka, reikia jo klausytis, nenumoti ranka. Kai žmogų išgelbėji, vis tiek ant „dūšios“ geriau…
„M. k.“ Na, su tokia „klientūra“ padirbėjus, ar paskui nepersekiodavo nepatenkintieji Jūsų sprendimais, negąsdindavo?
K. L. Kartais manęs klausia, ar tu jų nebijai? Jeigu tu jiems neprikiaulini specialiai, viską tvarkingai, teisingai darai, bijoti nėra ko. Tuomet, jei ir griežtai nubaudi, žino – už ką, ir danties negriežia. Aš gi daug metų ir naktimis vaikščiodavau: ateinu, būdavo, į teismą padirbėti vakare 7-8 valandą, o išeinu kartais ir 12 valandą nakties namo per visą Varėną net už Marcinkonių gatvės. Tiesa, vienąkart tokiu laiku Vytauto gatvės gale, matau, ateina iš priekio dvimetrinis su gobtuvu, buvęs mano „klientas“. Kažkaip nejauku pasidarė, kai reikėjo prasilenkt… Bet jis draugiškai: o, teisėjau, kur čia einat?
Ir kai dar dirbau tardytoju, vieną tokį pasodinau. Vienąkart jis buvo lygtinai gavęs, paskui apsivogė per tą lygtinumą, galop susitvarkė. Tai susitikom miške begrybaudami: jie dviese su peiliais, ir aš su peiliu… Bet jau iš tolo: labas, labas, tardytojau! Na, pašnekėjom. Ir dabar dar daug su kuo pasišnekam gatvėj…
„M. k.“ Jūs tardytoju dirbot čia, Varėnoj?
K. L. Aš čia ir pradėjau nuo tardytojo darbo. Šešerius metus atidirbau Varėnos milicijoj pagal paskyrimą, baigiau dviejų mėnesių tardymo mokyklą. Gera mokykla ir vadovėlių gerų buvo. Pavyzdžiui, vadovėlį „Rukovodstvo dlia sledovatelia“ gražiai į lietuvių kalbą išvertus, jis tinka kone kiekvienam nusikaltimui – vagystėms, išžaginimams, ką reikia žiūrėt, kokius niuansus. Mūsų dėstytojas, buvęs prokuroras, Varėnoj dirbęs dar tarybiniais laikais, sakydavo: jei nužudymo byloj protokolas trumpesnis nei penki lapai, reiškia, nusikaltimo vieta nebuvo apžiūrėta. Viską turi iššniukštinėt. Tai ne dabar, kai vos kelis sakinius parašo… Ir tas darbas labai daug ką davė, nes, kai atėjau į teismą, jau žinojau, kaip įrodymai gimsta ir kaip juos vertint. Atėjęs į teismą iš civilinio gyvenimo mažiau turi to supratimo.
„M. k.“. O kyšių Jums, kaip teisėjui, siūlydavo?
K. L. Patys teisiamieji – ne, kartais advokatai užuominų duodavo. Buvo čia toks vienas alytiškis, nepasiruošdavo posėdžiams, jam viskas turi būt greitai, greitai, laiškelius rašydavo, atseit, jei padėsit, neliksim skolingi… Nelįsk, sakau. Tačiau jį patį dėl to po kelerių metų „užtupdė“, įkliuvo advokatas. Dar marijampoliečiai tokie buvo. Bet čia kaip nusikaltimas – jei vieną kartą jį padarysi gudriai, gal dar neišaiškins, bet jei daugiau – tada tikimybė įkliūti auga, auga, ir tą tavo „grandinėlę“ vis tiek „ištrauks“ vieną kartą. O jei tik pradėsi parsidavinėt, tai jau paskui negali dirbt.
„M. k.“ Ar būta žiaurių bylų? Kas liūdno labiausiai įsiminė?
K. L. Žiaurias bylas – išžaginimus, nužudymus – apygardos teismas nagrinėdavo. Mes prisidėdavom kaip ikiteisminio tyrimo teisėjai dėl suėmimo, kai kurių ekspertizių, ir tas bylas žinodavom, bet jų nenagrinėdavom.
O viena liūdniausių bylų iš paskutinių – kai prie Pirčiupių autoavarijoje žuvo tėvas ir sūnus. Jie automobiliu važiavo iš Vilniaus, o teisiamas buvo autobuso vairuotojas, sukėlęs tą avariją, kai labai rizikuodamas sutemus lenkė automobilių koloną, net gerai nematydamas kelio, nes esą nuo grafiko atsiliks. Liūdna buvo tą bylą nagrinėt.
Ir dėl nepilnamečių. Kadaise, būdavo, kai nepilnametis ką iškrečia, sulekia tėvai (tada privaloma buvo), rūpinasi, rėkia, kad advokatą gerą paimsim, mano vaikas geras, čia jį draugai įvėlė, jis nekaltas! O dabar dažniausiai – ateina nepilnametis į teismo posėdį, susitraukęs, vienišas, nei tėvų nėra, nei globėjų, nebent vaiko teisės atlydi. Ir kai jau nuosprendį skelbi, tai jis tik išsižioja, nesupranta gerai, tai mes jam aiškinam, kone guodžiam – teisėjas ir advokatas – kaip šeima jam, nes paaugliui stresas, o nieks neatėjo jo palaikyt. Anksčiau dar būdavo mada – draugelių kompanija ateidavo, bet pastaraisiais metais tik vienas atslenka, išklauso nuosprendį, stovi sutrikęs, nesusigaudo, pavyzdžiui, kas tas laisvės apribojimas. Vėl iš naujo aiškinam paprastesniais žodžiais: girdėjai, kad nuo 22 iki 6 valandos turi būt namuose, niekur išeit, išvažiuot negalėsi. Juk ir suaugęs žmogus tokiu momentu būna įsitempęs, sunkiai visą informaciją užfiksuoja. O jei dar nuosprendis ilgas, skaitai pusę valandos, tai jis tik kokį 10 – 15 minučių dėmesį išlaiko, o paskui jau viskas, jam tik garsas ūžia. Ir, kai jau pabaigoj perskaitai verdiktą, perklausia: tai kaip mane nuteisėt? Todėl dabar dažniausiai perskaitoma tik nuosprendžio pradžia ir pabaiga, o visas nuosprendis įteikiamas nuteistajam, tegul pats pasiskaito.
„M. k.“ Gal kokių linksmesnių istorijų būta?
K. L. Būta ir linksmų istorijų. Gal prieš 15 metų į teismo posėdį buvo atvesta moteriškė, girta pasipriešinusi policijos pareigūnams, ir jai už tai protokolas surašytas. Aš skelbiu, kad bus nagrinėjama administracinė byla, o toji: atlaiskit, dovanokit, aš – … po skrodimo. Klausiu: kaip po skrodimo? Po skrodimo kojom į priekį veža, o ne teisman kviečia. O ji: tai mani vežė Kaunan, ty kažkų su galvu darė. Tai gal, vėl klausiu, operacijų galvai ty darė? Ji: tai gal, nežinau… Juokėmės per posėdį, kad į teismą net po skrodimo kai kas ateina.
Dar buvo atvejis, kai Čiurlionio gatvėj pavogė vištų ir nunešė žmogui parduot. Vištų pirkėjas paliudijo, kad nusipirko dvi vištas, padėjo į šaldytuvą, o „ant rytojaus“ jį atidarė ir viena višta iš šaldytuvo… išskrido. O tai iš vakaro, klausiu, ji neskraidžiojo? Nu, ne, atsako, gal tada ji buvo apslobus… Nesusilaikiau nesijuokęs.
„M. k.“ Kiek teko lankytis teismo posėdžiuose darbo reikalais, Jūs tuo ir skirdavotės iš kitų teisėjų – būdavot nuotaikingas, pajuokaudavot…
K. L. Mane dėl to vis pabardavo, sakydavo, kad tu čia per daug ekspresyvumo duodi. Bet žmonėms patikdavo. Būdavo, ateina senukai dėl žemės reformos, gyvenime teisme nebuvę, bijo ką ir sakyt. Tai kiek pajuokauji, o jei dar prisimena mane, kai aš „Sodroj“ dirbau, tai jau ir ramiau žmogui. Čia mūsų „etatiniams“, kurie į teismo posėdžius jau gal 20-tą kartą ateina, tas pats, ar tu rimtas, ar juokauji. O pirmąkart į teismą papuolę kai kurie žmonės labai įsitempia, ir pirma jų reakcija – nieko neatsimenu. Tad „išelektrini“ tokį žmogų ir, žiūrėk, jis jau atsipalaiduoja, pradeda atsimint geriau. Psichologiškai taip reikia. Nes, jei teisėjas rikteli griežčiau, kai kurie paskui sako: ojojoj, net aptirpau visas.
„M. k.“ Dabar jau trys mėnesiai, kai esat senjoras. Ką veikiat?
K. L. Prie tinginiavimo greit pripranti. Nors turiu aš čia tų darbų: tai prie namo pasikrapštau, dar yra kaimas nedidelis, žmonos tėviškė, miškų daug, tai, va, vis tvarkau, pjaunu sausuolius, jaunuolynus retinu, tik sukis. Vienas praktiškai viską ir prižiūriu. Pirtelę turiu, kiemas – beveik trys hektarai aplink sodybą, internetas veikia, visas naujienas susižinau, atsipalaiduoju. Reikia ir sau pagyventi, savo malonumui. Esu paprastas žmogus iš kaimo – iš Šlavantų Lazdijų rajone. „Šlavantų tėvelis“ minimas ir Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Ten labai gražios vietos, ir mano 85-erių metų mama ten tebegyvena. Keturi vaikai buvom: trys broliai ir sesuo, kurios jau metai kaip nebėra – vėžys sugraužė. Gerai pažįstu kaimo gyvenimą, man ir teisme dirbant buvo lengviau suprasti, kas ir kaip mūsų kaimuose vyksta, kokie ten žmonių santykiai…
„M. k.“ 1995 metais buvote išrinktas į mūsų rajono tarybą kaip tuometinės Lietuvos demokratinės darbo partijos kandidatas pirmu numeriu. O jau kitai kadencijai į rajono tarybą nebekandidatavot. Ar negalvojant vėl sudalyvauti savivaldos rinkimuose? Žmonių su tokio darbo ir gyvenimo patirtimi kaip Jūsų rajono valdžioje neabejotinai reikia…
K.L. Išėjau iš partijos ir iš deputatų, kai perėjau dirbti į teismą. Depolitizavausi, nes teisėjui negalima būti politiku. O dabar gal ir galima būtų, reikės pagalvoti.
„M. k.“ Dėkoju už įdomų pokalbį.
Diana Zubavičienė
