Mūsų Algimantui – 70
Pirmiausia pasakysime, kad ne vien Lietuvoje plačiai žinomas fotografijos meno brolijos ginklanešys ALGIMANTAS ČERNIAUSKAS – taip pat ir gyvo žodžio žmogus, įtaigus pašnekovas ir pasakotojas. Kalba jis pakiliai, įdomiai, neabejingai ir prie muziejinių eksponatų, ir prie balto stalo „Šalcinio“ galerijoje, ir takelyje prie Nemuno, ir vietinio dzūko kieme.
Kiekvieną kartą vis kitaip fokusuodamas širdingus žodžius, prisitaikydamas prie tų, kurie įsiklauso. Ir smalsūs klausytojai, Dzūkijos nacionalinio parko svečiai, šventai pasikliauja visomis kultūros renginių vedėjo poringėmis. Bet kai pirmą kartą į Merkinę patekęs smalsuolis išgirsta, kad mūsų šalyje kadaise buvo tiktai du miestai – Kaunas ir Merkinė, – ne juokais nustemba ir suglumsta. O pasakotojas čia pat pakomentuoja nemenką faktą apie užsieniuose aptiktą senovinį žemėlapį, kuriame Vilnius visiškai nepažymėtas, tiktai Merkinė ir Kaunas. Ir nieko čia keisto, – didelių upių santakos per amžius traukdavo ir ilgam užlaikydavo įvairiataučius žygiuotojus, besiilginčius sėslesnio gyvenimo. O juk abu šie gynybinėmis pilimis garsūs miestai įsikūrę prie nuostabių upių santakų.
Kai bent retkarčiais įsižiūrim ir įsiklausom, kaip Merkinės svečius pasitinka Algimantas Černiauskas, susikuriam tokį renginių moderatoriaus portretą: gabus pasakotojas – gyvybingai šnekus, tartum veržliai tekantis upokšnis, natūraliai įsijungiantis į platesnę, sraunesnę tėkmę. Reikšmingi jo pasisakymai ir turiningi pašnekesiai galėtų puikuotis ne vienoje etninės kultūros puoselėjimui skirtoje knygoje. Bet jo kasdieniai užmojai, jo kūrybinės mintys, jo širdies dunksėjimas toli nuo susireikšminimo, nuo rūpesčio visus savo atradimus tuojau pat sudėti į knygą. Kartą girdėjom, kaip Zervynose ilgam apsigyvenęs rašytojas Juozas Aputis apibūdino vieną sovietmečiu susireikšminusį poetą, įtikėjusį, kad esąs genialus, ir visus juodraštinius savo dienoraščių puslapius sukišusį į rinktinių raštų tomus. Aputis žinojo kasdienio rašymo atsakomybę. Žinojo publikuojamo žodžio vertę. Šiandien gi drauge su atidesniais etnokultūrinių aktualijų skaitytojais tikrai negalime nepastebėti, kokios vertingos Algimanto Černiausko apybraižos nuolat pasirodo Alytaus „Dainavoje“, Varėnos „Merkio krašte“, Vilniaus internetiniame dienraštyje „Bernardinai.lt“ – apie Merkinės krašto juodosios keramikos meistrus ir amatininkus, apie kryždirbius ir dainininkus, apie skulptorius ir gamtos fotografus, apie Lietuvos partizanus ir tremtinius…
Be abejo, tomis valandėlėmis, kai įsigiliname į Algimanto Černiausko tekstus, jau truputį kitaip pagalvojam apie tuos dzūkiškus miestelius ir kaimus, apie jų senbuvius gyventojus ir atvykėlius iš įvairiausių etnografinės Lietuvos pakraštėlių. Pamatom juos Algimanto Černiausko žvilgsniu. Pajuntam jo širdimi. Ir susitikę kurį nors jo apybraižos herojų, anksčiau gal tik iš matymo kiek pažįstamą, jau visai kitaip pasisveikinam, dėmesingiau ir širdingiau pasišnekam. O juk toks ir turi būti kultūrinės periodikos autorių uždavinys, ypač kai savi rašo apie savus. Čia juk ta pati bendruomeninė Merkinės informacinio centro darbuotojams būdinga sakytinės, rašytinės ar vaizdinės raiškos forma, kai perteikdamas savąjį pasakojimą tu iš labai arti žvelgi į smalsaus svečio akis, kai čia pat matai, ar jis su tavo jam siūloma informacija sutinka, ar kažkodėl suabejoja. Ir fotografuodamas, ir kalbėdamas, ir rašydamas negali pameluoti. O knyga juk dar labiau įpareigoja – ir autorių, ir skaitytoją. Gal prieš dešimtį metų „Dainavoje“ buvo publikuojamas Algimanto Černiausko apybraižų ciklas „Kelias“. Ir atrodė, kad tai jau būsima knyga. Bet jos vis dar nėra. Todėl turime kantriai palūkėti. Nėra ir ketvirtojo Brolių Černiauskų fotografijų albumo, nors apie jo išleidimą buvo kalbama jau prieš penkerius metus. Tiktai neabejokim ir sulaukim.
Pirmąją Brolių Černiauskų personalinę parodą Lietuvos rašytojų sąjungos klube vilniečiai pamatė 1981 metų balandį. Tada rašytojas Kazys Saja parodos atsiliepimų knygoje įrašė: „Ilgai trukęs fotoparadas gerokai įgriso. Ilgėjausi fotografo, turinčio Buračo širdį ir sąžinę… Pagaliau. Nors ir graudu žiūrėti į tuos vargų vargelių pagraužtus žmogelius, junti didžiausią dėkingumą už Tiesą, kurios išsiilgom, už Meilę, kurios taip trūksta Lietuvai, už dvasingumą, be kurio grožis tarsi netenka prasmės.“ Po kiek laiko Rašytojų sąjungoje buvo eksponuojama Brolių Černiauskų fotografijų paroda „Šiliniai, panemunių ir gruntiniai dzūkai“. Žmonės rinkosi kaip į šventę. Dalyvavo Seimo nariai, rašytojai, filosofai, meninės fotografijos kritikai, o iš Merkinės atvažiavęs jaunimo ansamblis „Kukumbalis“ dainavo liaudies dainas. Visi kalbėtojai akcentavo svarbiausią mintį: taip, kaip fotografuoja Broliai Černiauskai, niekas kitas nenufotografuos. Visi buvo pasiilgę skaudžios tiesos. O Algimantas Černiauskas ypač raiškiu žodžiu perteikė ir savo autorinį matymą, jo publikacija „Dienovidyje“ vadinosi taip: „Skaudžios žemės vaikai“…
Šitaip prasidėjo įspūdinga fotomenininkų Brolių Černiauskų kelionė. Daug fizinių ir dvasinių jėgų atimanti kūrybinė drąsa. Ir per Lietuvą, ir per siaubingai priešišką Sibiro taigą. Ne paradinė, o gedulinė kelionė. Visur – gyvas skausmas. Širdies gėla. Sielvartingi prisiminimai. Mes visa tai regime, kai žvelgiame į jų nuotraukas. Matome jų darbus ne tik Lietuvoje. Brolių Černiauskų parodos keliauja per Europos šalis. Marės Jaskelienės iš Maksimų kaimo portretas buvo atspausdintas „Berliner Morgenpost“ laikraštyje (parodą organizavo Giedrės Bartelt galerija), o po nuotrauka prierašas: „Visas gyvenimas matomas žmogaus veide“. Lygiai taip pat galima pasakyti apie kiekvieną portretą, randamą Brolių Černiauskų meno albumuose. Yra ir tokių tautosakiškai svarių paaiškinimų: „Niekas kitas už mane mano vargelių nepaneš“. Reikia tikėti ir tada, kai moteris štai taip prisipažįsta: ,,Niekas manęs mašinėlėmis nevežiojo, visur pėsčia…“ Kiekvienas portretas kalba, visi portretuojamieji – vyrai, moterys, seneliai, vaikai – turi savas istorijas. Kai kurios istorijos originaliuose albumuose papasakotos ir noveliškai trumpais tekstais, papildančiais fotografinius vaizdus.
Buvo toks Pranas Sakalauskas Daujočių kaime, Rytų Aukštaitijoje. Antrajame Brolių Černiauskų fotografijų albume randame net keturis jo portretus. Fotografuota 1977, 1979, 1981, 1982 metais. Kodėl? Ogi kiekvieną kartą vargas vis kitaip ,,paglosto“ žmogų, bet ir jo veide, ir jo akyse, kaip ir sieloje, vis išlieka neišpasakyta meilė savo žemės pėdai, ypač sugrįžus iš tremties. Ypatinga jo istorija, jį be perstojo skriaudė sovietų valdžia, ir jis be perstojo laukė Lietuvos. Vis kartojo, ko jam reikės, kai bus Lietuva. Tik nesulaukė. 1984 metais jau tuščia Prano pirkia. Aplinkui sniegas tartum Sibire. Ir benamis šuva. Nykus reginys… Lyg speiguota neviltis Rešiotuose, lyg mirtinas šaltis Igarkoje, kur tremtinių duoną valgė Broliai Černiauskai su savo tėvais. Kartą bėgo iš tenai į Lietuvą tremtinė partizanų motina, – ją rado sušalusią, žvelgiančią į Vakarus. Trečiojoje fotografijų knygoje spausdinama novelė apie sušalusią Lietuvos partizanų motiną. Tragišką įvykį aprašė Brolis Mindaugas, – jis vyresnis už Algimantą net vienuolika metų, todėl kaip paauglys ten ir patyrė kiek daugiau, ir suprato aiškiau, ir prisiminė sopulingiau.
Turbūt jau niekas nepakartos tokių černiauskiškų istorijų ir tokių vaizdų. Ir tokių portretų daugiau jau nebus. Todėl, kad nebėra tokių žmonių. Ir netgi žiemą nebepamatysim tokių nepaprastai ilgų ledo varveklių, nes nuo dabartinių, atnaujintų stogų čerpių vanduo žymiai greičiau nubėga ir taip nebesušąla. Ir vis dėlto parodų atsiliepimų knygose dėkingai sutviska ne tiktai žiūrovų graudulys ar nuostaba, bet ir tikėjimas, ir viltis, ir meilė. Svarbi toji praėjusio šimtmečio atmintis, o nuolatinis brolių menininkų rūpestis labai arti giedrumo. Arčiau Giedraičių. Arčiau giedrėjančios Lietuvos. Pačioje karališkosios Merkinės aukštumėlėje. Galbūt mes čionai, Dzievulio mylimoje Dzūkijoje, netgi dažniau pamatome tą nepaprastai giedrą Brolių Černiauskų žvilgsnį. O kartais ir tikrą humoro blyksnį, kuris vienoje ar kitoje nuotraukoje nustebina lyg taikliausias praėjusios epochos šaržas.
Buvo toks Bistrickas, nufotografuotas Giedraičiuose 1981 metais. Sėdi žmogelis prie stalo, šelmiškai šypsosi ir moja mums ranka tarsi Brežnevas. O ant murzinos betoninės sienos iš tikrųjų kabo impozantiškas Leonido Brežnevo portretas. Visas vaizdas primena Džordžo Orvelo baisingąją utopiją „1984-ieji metai“. Keisčiausia, kad tą nuotrauką man pirmą kartą teko išvysti „Valstiečių laikraščio“ 1994 metų spalio 22 dienos numeryje. Virš nuotraukos buvo didelėmis raidėmis išryškintas perspėjimas: „Sustok ir atsigręžk“. Smulkesnėmis raidėmis pacituota užstalės daina: „Gerk broli, būk linksmas – alaus dar yra. Pekla jau užgeso, velnių nebėra“… Deja, nuotraukos autoriaus pavardė nebuvo nurodyta. Kai aš pamačiau tą linksmuolį Bistricką pirmosios Brolių Černiauskų parodos kataloge, užsipuoliau redaktorių, telefonu apkaltindamas jį ,,pasisavinimu“, kadangi publikuota nuotrauka išėjo be autoriaus nuorodos. Nebijojau taip tiesiai užsipulti, mat vyriausias laikraščio redaktorius tuomet buvo Jonas Švoba, mano bendrakursis ir žemietis iš Luokės. Jis nė kiek nesutrikęs paaiškino, kad raiškus fotošaržas, savotiškai primenantis vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės pamokslus, patiko redakcijai ir buvo perspausdintas iš populiaraus rusiško žurnalo „Ogoniok“… Ir nieko čia smerktino, – į pasaulį paleista knyga ar nuotrauka jau gyvena savo gyvenimą, tik jos viešas pateikimas priklauso nuo vertintojų jautrumo, supratingumo ir geranoriškumo. Ir ne mums žinoti, kodėl tie maskviškiai, anuomet populiaraus sovietinio žurnalo leidėjai, publikavo nuotrauką anonimiškai.
Trys dideli Brolių Černiauskų fotografijų albumai su jautriais dramatiškų istorijų paaiškinimais. Beveik visos albumų nuotraukos jungiasi į ciklus, kuriuose įamžinto, nuo dabarties vis labiau tolstančio kolchozinio gyvenimo reglamentavimas šiandien jau nebe visiems suprantamas. Bet anų dienų slogią ir skurdžią būtovę išduoda absurdiškos situacijos, – reikėjo akylai jas įžvelgti, pažinti, suprasti žmonių dvasines bei socialines realijas, kasdienes emocines reakcijas ir elgesį. Reikėjo žinoti, kad Lietuvos kaimuose kartais duoda kombikormą, o miestuose ant prekystalių retkarčiais „išmeta“ kombinžirą. Štai kodėl moterys kartais taip skuba pažliugusiais kaimo keliais su kibirais: kažkur fermoje kolūkiečiams duoda kombikormą… Ir vis dėlto svarbiausi – žmonių portretai. Dažniausiai tie žmonės susikaupę ir susirūpinę. Bet jie nėra pikti, jie nekeikia savo gyvenimo, jie tik vienaip ar kitaip jį prisimena. Skaudžiai prisimena ir mums primena, kad žinotume. Jie paliudija mums savąją egzistenciją būtent šią minutę. Kodėl taip atsitinka? Turbūt pagrindinė kūrybinė Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuostata, šiuolaikiškai tariant, labai empatiška: vargšo žmogaus negalima nei iš šio, nei iš to užklupti, būtina pamažu įsijausti į jo sielos būseną. Ir fotografuoti geriausia ten, kur žmogus gyvena. Tada bus ne vien tiktai portretas, bet ir sustabdyta jo gyvenamosios aplinkos akimirka, ypač brangi ir nuostabiai atsiskleidžianti, kai praeina keli dešimtmečiai. Gal šitaip ir atsiskiria, kur yra greita reportažinė nuotrauka, o kur meninis vaizdas.
Žvelgiu į nepaprastai šviesų fotografinį paveikslą, Brolių Černiauskų užfiksuotą prieš ketvirtį amžiaus. Pavadinimas paprastas: „Šaltainių miške“. Veža vienmarškinis kaimo vyras vežimą kirvamalkių, ant jų susėdę ir sutūpę vaikai, o arkliukas baltas, atrodo eiklus, turbūt prie savo namų artėja, ir tuoj tuoj jie visi pravažiuos pro seną pušį, ant kurios – Nukryžiuotojo kančia baltos koplytėlės auroje. Viskas tarsi labai šventiška. Ilgai galėčiau žiūrėti, ieškodamas dar kažko, iš karto lyg nematomo. Galėčiau tyrinėti lyg Maironio ketureilį, vis neatsistebėdamas ir klausdamas savęs, argi viskas čia taip paprasta…
Ir kažkodėl man iš jaunų dienų tolybės staiga atsklinda žodžiai, kuriuos vienąkart ištarė geranoriškai veiklus, netikėtiems įspūdžiams imlus žemaitis iš Šilalės, teisininkas Kazys Juknius: „Aš čia kaip koks pasenęs akumuliatorius… Pasižiūriu, pasiklausau – ir pasikraunu.“ Tie žodžiai liko mano kažkur užsirašyti, bet iki šiol nepamiršau, kur ir kada jie buvo ištarti, mat tą dieną sukėlė optimistišką bendraminčių juoką. Vilniaus Pedagoginio instituto salėje vyko Lietuvos ornitologų draugijos konferencija, buvo ir įspūdingas stendas su rečiausių mūsų šalies sparnuočių portretais, o Kazys Juknius ten buvo pakviestas ir dalyvavo kaip tikras Gamtos gynėjas, neseniai suorganizavęs paminklinio Rauško akmens iškėlimą – mat jį buvo užkasę tie sovietmečio velniai melioratoriai. Tokia žmogaus reakcija, išvydus netikėtai sujaudinusią fotoparodą, tokia nuoširdi akistata kad ir su paukščio portretu – tai sustabdyta gyvenimo akimirka. Juk iš tikrųjų nepamirštame būtent tokio gyvybingo Tiesos blykstelėjimo, kuris ištinka mus nuostabos akimirką. Tik tokiu būdu ir galime sėkmingai dvasiškai ,,pasikrauti“, ką nors negirdėto išgirdę ar neregėto išvydę. Prabėgs dar vienas dešimtmetis – ir vėl apstulbsime, kažką unikalaus atradę, kažką nepakartojamo patyrę.
O septyniasdešimt metų mūsų brangiam Algimantui – visai dar nedaug. Todėl, kad nepailstamai darbuojasi pasaulio gerontologai, – iš visų pusių plūsta patarimai apie sveiką gyvenimo būdą, – ir tas bedantis galudienis dziedulis, sulaukęs tiktai šešiasdešimties, jau gana tolima chrestomatinė smulkmena. Ir jeigu kas nors pabandys mums priminti apie užtarnautą poilsį, atkakliai laikysimės tik vieno iš pačių tvariausių linkėjimų: Laboremus!
Henrikas Gudavičius
Liškiava,
Dzūkijos nacionalinis parkas
