Klaudijus Marinas: „Man muzika yra laisvė“

18-me­tis va­rė­niš­kis Klau­di­jus Ma­ri­nas ne tik gro­ja gi­ta­ra, būg­nais, pia­ni­nu, uku­lė­le, bet ir dai­nuo­ja bei pats ra­šo dai­nas. Bū­da­mas sep­ty­ne­rių me­tų, Klau­di­jus už gau­tus per gim­ta­die­nį pi­ni­gus nu­si­pir­ko žais­li­nį pia­ni­ną. Bū­tent šis pri­si­lie­ti­mas prie pia­ni­no kla­vi­šo ta­po lem­tin­gas – nuo šiol vai­ki­nas ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be mu­zi­kos ir kar­tu su gru­pe „Six Fe­et Apart“ da­ly­vau­ja be­veik kiek­vie­na­me Va­rė­nos ren­gi­ny­je. Apie tai K. Ma­ri­nas kal­bė­jo­si su „Mer­kio kraš­tu“…

– Klau­di­jau, kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka?

– Mu­zi­ka ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do 2010-ais me­tais, kai už gau­tus pi­ni­gus per sa­vo 7-tą­jį gim­ta­die­nį nu­si­pir­kau žais­li­nį pia­ni­ną. Pra­dė­jau gro­ti juo ir sek­ti to me­to bei anks­tes­nių lai­kų at­li­kė­jus, to­kius kaip Prin­ce, Cold­play, The Eagles ir gro­ti kar­tu su jais, pa­si­lei­dęs jų dai­nas. Vė­liau la­bai di­de­lę įta­ką ma­no mu­zi­kai pa­da­rė gru­pė One Di­rec­tion su pas­ku­ti­niais tri­mis sa­vo al­bu­mais. Esu jai už tai be ga­lo dė­kin­gas, nes la­bai il­gą lai­ką jų mu­zi­ka ir pa­sie­ki­mai ne­lei­do man nu­sto­ti da­ry­ti to, ką da­rau, ir su­tei­kė daug įkvė­pi­mo bei mo­ty­va­ci­jos

– Tu ne tik gro­ji, bet ir dai­nuo­ji. Gal­būt ir dai­nas pats ra­šai?

– Taip, dai­nas ra­šau jau ke­le­rius me­tus ir šiuo me­tu dir­bu prie sa­vo mėgs­ta­miau­sios au­to­ri­nės dai­nos, ku­rios me­lo­di­ja at­si­tik­ti­nai gi­mė šios sa­vai­tės pir­ma­die­nio nak­tį. Taip pat grei­tu me­tu iš­lei­siu sa­vo de­biu­ti­nį sin­glą, tik dar ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ar tai bus bū­tent ši dai­na. Bet su­sto­ti ne­si­ruo­šiu, tad, lai­kui bė­gant, bet ku­riuo at­ve­ju ga­lė­si­te iš­girs­ti vi­sas ma­no dai­nas.

– Apie ką yra ta­vo dai­nos?

– Pu­sę ma­no dai­nų su­da­ro iš­gy­ven­tos aki­mir­kos bei at­si­mi­ni­mai, o ki­ta pu­sė – įsi­vaiz­duo­ja­mi, o kar­tais net su­sap­nuo­ti da­ly­kai. Įsi­vaiz­duo­ja­mi da­ly­kai kū­ry­bo­je pa­de­da nu­spal­vin­ti iš­gy­ve­ni­mus ryš­kes­nė­mis spal­vo­mis ir lei­džia klau­sy­to­jams la­biau juos pa­jaus­ti.

– Iš ko se­mie­si minčių kū­ry­bai?

– Oi, minčių kyla vi­sur. Di­de­lė da­lis jų at­ei­na gro­jant sce­no­je – gau­nant ener­gi­ją iš pub­li­kos, jos šyp­se­nų, plo­ji­mų… Taip pat tu­riu ben­dra­min­čių, su ku­riais da­li­na­mės sa­vo idė­jo­mis, teks­tais ir nuo­mo­nė­mis apie mu­zi­ką. Bet vis­gi ma­nau, jog di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja at­ei­na iš pa­ties sa­vęs. Bet ku­ris ma­ne pa­žįs­tan­tis žmo­gus ga­lė­tų su ma­ni­mi su­tik­ti, kad teks­tų kū­ri­mas, gro­ji­mas, lai­kas, pra­leis­tas stu­di­jo­je re­pe­tuo­jant ir įra­ši­nė­jant, pa­si­ro­dy­mai sce­no­je – man yra ge­riau­siai pra­leis­tas lai­kas, ku­ris su­tei­kia tik ge­riau­sias emo­ci­jas ir tuo pa­čiu au­gi­na ma­ne kaip at­li­kė­ją. Tad mo­ty­va­ci­ją aš ma­tau vi­sur, nes, kai da­rai tai, kas tau pa­tin­ka, – ta­ve įkve­pia kiek­vie­nas mo­men­tas, su­si­jęs su ta­vo veik­la.

– Ką tau reiš­kia mu­zi­ka?

– Man mu­zi­ka yra lais­vė. Tai pa­bė­gi­mas nuo vis­ko, kas vyks­ta ap­lin­kui. To­dėl re­tai na­muo­se ga­lit pa­ma­ty­ti ma­ne be gi­ta­ros, nes man tai yra ge­riau­sias bū­das at­si­pa­lai­duo­ti. Tad aš mu­zi­ką įvar­din­siu kaip lais­vę.

– Ko­kio­se Va­rė­nos šven­tė­se ar ren­gi­niuo­se te­ko da­ly­vau­ti?

– Ma­nau, te­ko gro­ti be­veik vi­so­se šven­tė­se, pra­de­dant nuo jau­ni­mo šven­tės, ta­len­tų šou, gry­bų šven­tės, taip pat dvy­lik­to­kų šim­ta­die­ny­je, iš­leis­tu­vė­se bei vi­so­kiuo­se ati­da­ry­muo­se ir bai­giant Sau­sio 13-ąja, Va­sa­rio 16-ąja, Ko­vo 11-ąja ir ki­tais mi­nė­ji­mais.

– Gal­būt te­ko mu­zi­kuo­ti ir ki­tuo­se mies­tuo­se?

– Te­ko gro­ti to­kiuo­se mies­te­liuo­se kaip Val­ki­nin­kai, Mer­ki­nė, Ma­tui­zos, Per­lo­ja. Gro­jau  ir Kel­mė­je bei Len­ki­jo­je. Len­ki­jo­je gro­jo­me su Ir­man­to Če­pai­čio su­bur­ta jau­ni­mo gru­pe „Grū­da“ . Taip pat su dviem dai­nuo­jan­čio­mis drau­gė­mis te­ko da­ly­vau­ti ir vir­tu­a­lia­me An­gli­jos kon­kur­se. Mums rei­kė­jo įkel­ti sa­vo vaiz­do įra­šą, o žmo­nės tu­rė­jo bal­suo­ti. Vis­kas bu­vo su­skirs­ty­ta į ka­te­go­ri­jas, tai mes sa­vo ka­te­go­ri­jo­je už­ėmė­me 2-ąją vie­tą. Tu­rė­jo­me nau­ją ir la­bai ge­rą pa­tir­tį.

– Pri­si­min­ki­me ta­vo pir­mus kar­tus sce­no­je. Bu­vo dau­giau nerimo ar džiaugs­mo?

– Tie­są pa­sa­kius, man ne­ri­mo sce­no­je be­veik nie­ka­da ne­bū­da­vo. Gal­būt dėl to, kad pir­mus 3 me­tus sce­no­je aš tik gro­da­vau gi­ta­ra. Ta­čiau pas­ku­ti­nia­me kon­cer­te, ku­ris įvy­ko Val­ki­nin­kuo­se, pir­mą kar­tą dai­na­vau sce­no­je gy­vai. Ta­da jau­du­lio tu­rė­jau tik­rai už­tek­ti­nai (juo­kia­si). Kas su­si­ję su dai­na­vi­mu sce­no­je, man pri­rei­kė net 6 me­tų, kad iš­drįs­čiau tai pa­da­ry­ti. O kal­bant apie džiaugs­mą, jis vi­sa­da bu­vo, yra ir bus, nes, jei­gu ma­nęs mu­zi­kos ke­lias ne­da­ry­tų lai­min­gą, aš tik­rai šiuo ke­liu ne­ičiau.

– Tie­sa, daž­niau­siai ant sce­nos bū­ni ne vie­nas, o su gru­pe. Ko­kia yra šios gru­pės is­to­ri­ja?

– Mes va­di­na­mės ,,Six Fe­et Apart“ ir mū­sų is­to­ri­ja yra ga­nė­ti­nai pa­pras­ta. Dar prieš su­si­ku­riant gru­pei, bu­vo­me vie­ni su ki­tais pa­žįs­ta­mi ir pa­pras­čiau­siai vi­siems no­rė­jo­si gro­ti sce­no­je. To­dėl pa­gal­vo­jom, ko­dėl gi ne­su­kū­rus gru­pės ir ne­pa­gro­jus sce­no­je kar­tu? Tai­gi kol vi­si dar vis mo­ko­mės ir gy­ve­na­me Va­rė­no­je, kad ne­leis­tu­mė­me lais­vo lai­ko vė­jais, lei­džia­me jį kar­tu stu­di­jo­je kur­da­mi tai, kas mus vi­sus da­ro lai­min­gus.

– Kai mu­zi­kuo­ji sce­no­je, ta­ve ste­bi šim­tai žmo­nių. Koks jaus­mas ap­lan­ko po to, kai bai­gi pa­si­ro­dy­mą?

– Jaus­mas vi­sa­da yra ge­ras, nes gau­na­ma ener­gi­ja iš žmo­nių yra jaus­mas, ku­rio ne­ga­li­ma nu­pa­sa­ko­ti žo­džiais. Aiš­ku, tai pri­klau­so ir nuo pa­čios au­di­to­ri­jos. Daž­nai bū­na, kad 50 žmo­nių ta­ve pa­si­tin­ka šil­čiau ir po kiek­vie­nos dai­nos plo­ja 100 kar­tų gar­siau ne­gu ke­li šim­tai žmo­nių, bet as­me­niš­kai man tai ne­kei­čia bu­vi­mo sce­no­je jaus­mo, ku­ris ir taip yra ne­nu­sa­ko­mas. Net ne­ga­liu įsi­vaiz­duo­ti, koks jaus­mas bū­tų pa­gro­ti sce­no­je ne prieš ke­lis šim­tus žmo­nių, o prieš ke­lis ar ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių… Ti­kiuo­si, ka­da nors teks tai pa­jaus­ti. Vis­kas at­ei­na su lai­ku, o iki tol – rei­kia daug dirb­ti.

– Kaip ma­nai, koks yra ta­vo di­džiau­sias pa­sie­ki­mas mu­zi­ko­je?

– Ma­nau, jog kiek­vie­nas iš­mok­tas nau­jas akor­das, kiek­vie­na re­pe­ti­ci­ja, gro­ji­mas nau­ju in­stru­men­tu, pa­ra­šy­ta nau­ja dai­na ar kiek­vie­nas pa­si­ro­dy­mas yra vie­nas už ki­tą di­des­nis pa­sie­ki­mas. Ta­čiau, ma­no ma­ny­mu, pir­mas kar­tas sce­no­je dai­nuo­jant yra vie­nas di­džiau­sių ma­no pa­sie­ki­mų, ku­riam įgy­ven­din­ti rei­kė­jo še­še­rių me­tų ir daug dar­bo.

– Ar ne­bu­vo to­kių die­nų, kai kaž­kas ne­pa­si­sek­da­vo, gal­būt per­varg­da­vai ir no­rė­da­vai vis­ką mes­ti?

– Pir­muo­sius me­tus tik­rai bū­da­vo, kad pa­jus­da­vau nuo­var­gį ar kū­ry­bi­nę kri­zę. Bū­da­vo, jog ne­im­da­vau jo­kio in­stru­men­to į ran­kas sa­vai­tę, bet nie­ka­da ne­bu­vo min­ties vi­siš­kai vis­ką mes­ti, nes tai bū­tų tie­siog per daug kvai­las žings­nis – iš­ei­ti iš ten, kur la­biau­siai jau­čiuo­si sa­vi­mi.

– Ko­kia veik­la dar už­si­i­mi be mu­zi­kos?

– Daž­nai pie­šiu įvai­rius es­ki­zus, ne­se­niai pra­dė­jau ta­py­ti ant dro­bės. Tad pie­ši­mas tik­riau­siai ir bū­tų ta veik­la, ku­ria už­si­i­mu, kai ne­tu­riu in­stru­men­to ša­lia sa­vęs.

– Ką pla­nuo­ji veik­ti bai­gęs mo­kyk­lą?

– Pla­nuo­ju stu­di­juo­ti mu­zi­ką. kad ir ką be­pa­si­rink­čiau, sa­vo gy­ve­ni­mą ir to­liau sie­siu su mu­zi­kos menu.

– Ko­kia šiuo me­tu yra ta­vo di­džiau­sia mu­zi­ki­nė sva­jo­nė?

– Ma­nau, vi­sas sa­vo mu­zi­ki­nes sva­jo­nes ga­lė­čiau pa­keis­ti žo­džiu „tiks­lai“, ku­rie rei­ka­lau­ja daug dar­bo ir pa­stan­gų, o vi­sa tai mėgs­ta ty­lą. Tiks­lų yra be ga­lo daug, bet vie­nas iš jų yra pir­ma­sis so­li­nis kon­cer­tas gro­jant sa­vo dai­nas, kai žmo­nės dai­nuo­ja kar­tu ma­ni­mi. Ki­tus tiks­lus pa­si­lik­siu sau ir ban­dy­siu juos ty­liai po tru­pu­tį įgy­ven­din­ti…

Pa­tri­ci­ja Gaišinova