Ketvirtadienis, 12 spalio, 2023
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
spot_img
PradžiaNaujienosPabėgėliai Merkinėje

Pabėgėliai Merkinėje

Septynis žmonės (dvi moteris ir penkis vaikus) savo senelių name apgyvendino Andrius Kašėta. Name dar nebuvo dušo. Kašėtų šeima per galvą vertėsi, kad sukurtų geresnes sąlygas žmonėms, ir dušą staigiai įrengė bei miegui vietas suorganizavo.  Gitanos Kašėtienės žodžiais, aplinkiniai žmonės neliko nuošalyje, atskubėjo į pagalbą. Ievos ir Kęstučio Volungevičių šeima priglaudė mamą su dviem sūneliais (3 ir 14 metų amžiaus). Jie pasitraukė iš Chmelnickio miesto, esančio vidurinėje Ukrainos dalyje, kur savo namus užleido iš Kijivo pasitraukusiems giminaičiams. Pakalbinau Anželą, kuri su dviem vaikais prisiglaudė pas Rūtą ir Antaną Turauskus…

Mes nežinojom, kad karas pas mus ateis. Feshchuk Anzhela (1990)

Mes – iš Chmelnyckio apskrities,  Starokonstantinovsko miesto, kuriame buvo virš 30 tūkstančių gyventojų.

Tiksliau – tai mažas karinis miestelis, aerodromas. Mus bombardavo vasario 24-ąją, pirmą karo dieną, 4 valandą ryto. Pabudom nuo trenksmo. Miegojom, iš pradžių nesupratom, kas vyksta. Mergaitei (dukrai Emmai) temperatūra buvo, ji sirgo, vėlai užmigau. Danila (sūnus) gretimame kambary miegojo, pabudo, išsigandęs pradėjo verkti… Mes irgi verkt pradėjom. Iš pradžių nesupratom, kas vyksta, gal kokia mašina į kažką atsitrenkė ar ką…  Po kokių 15 minučių paskambino draugė ir sako – greičiau imk vaikus ir bėk iš namų, prasidėjo karas… Klausiu, kaip karas, koks. Taip, sako, karas, bombarduoja mūsų aerodromą, ten viskas dega… O mes gyvenam penktame aukšte. Klausiu, kur bėgt? Nežinau, sako, pradžiai bėk pas mamą. Panika, rankos dreba, verkiam. Skambinu mamai, mama sako, bėk pas mus… Nubėgom pas mamą, ji jau kažkokius daiktus renka, patėvis mašiną ruošia… Norėjom į tokį namelį važiuoti. Mano seneliai buvo kariškiai, jie iš Vengrijos atvažiavo… Senelis – lakūnas. Jiems, keturioms šeimoms, tada buvo skirtas butas mūriniame name su metro storio sienomis. Galvojom pasislėpti ten, bet mums liepė visai išvažiuoti iš miesto. Nuvažiavom pas senelę į kaimą. Pabuvom ten kelias dienas, sūnus susirgo. Skambina patėvis, jį į karinį komisariatą kviečia. Grįžtam į miestą, pabuvom ten kelias paras… Kiekvieną dieną oro pavojai, sprogimai. Visą laiką rūsyje pas mamą buvom. Ji trečiame aukšte, vieno kambario bute, gyveno, vis tik namo vidurys. Užbėgi į viršų – apsiprausi, vaikai pavalgė ir vėl į rūsį… Vaikai ša, ša, vaikai… Vieną dieną ant mūsų miesto numetė dvylika raketų… Mūsų miestui tai labai daug… Jis nedidelis, bet tankus. Mano vaikinas kariškis, jį atšaukė iš atostogų. Jie lyg ir ruošėsi kariauti, bet iš tikrųjų niekas gi nežinojo, kad bus karas… Niekas nežinojo… Žinoma, mus mokė, kur karo atveju reiktų slėptis, kaip elgtis… Ten pas mus po mokykla rūsys stipresnis buvo negu gyvenamųjų namų, bet ten drėgna, niekas gi nesitikėjo, kad bus karas, prireiks… Mes nežinojom, kad karas pas mus ateis. Paskambino mano vaikinas ir liepė, paėmus vaikus, bėgti į užsienį, nes jie nenusiramins, kol nesugriaus viso miesto. Mūsų miestelio niekas kaip ir nežinojo, tai buvo slaptas karinis miestelis… Kovo 8 dieną pusę devynių ryte savanoriai mus, moteris ir vaikus, organizuotai autobusais išvežė iš miesto. Vyrų iki 60 metų amžiaus neišleido. Vežė trumpiausiu keliu iki sienos. Trečią ar ketvirtą valandą jau kirtome Ukrainos – Lenkijos sieną. Parašyta buvo lyg ir „Ukryni“. Pasitiko savanoriai, nuvežė į paskirstymo punktą. Ten buvo sunku, bet ačiū savanoriams, jie labai rūpinosi, vaikus maitino, ramino… Ten tiek daug žmonių buvo, kad atsigulti nebuvo kur vaikams. Eilės, registracija, popierių tvarkymai. Atvažiavo autobusai ir apie 1 valandą nakties mus atvežė į Varšuvą. Iš čia mane paėmė pažįstama, kuri gyvena Lenkijoje. Nusivežė į kažkokį miestą, pavadinimą pamiršau. Ten pavalgėm, nusiprausėm, išsimiegojom. Vakare apie 9.30 atvažiavo Vova – draugas, kuris dirba Lietuvoje, ir atvežė mus čia, pas Rūtą. Regis, ketvirtą valandą nakties… Gerai, kad buvo naktis. Vaikai miegojo. Mums pasisekė, mes laiku išvažiavom… Jau tada paskirstymo punkte buvo daug žmonių, kaip turguje, vaikus visą laiką prieš save laikiau, kad nepasimestų…

Labai ačiū Rūtai su Antanu, kad priėmė. Rūta mumis rūpinasi kaip vaikais, su Emma lyg su anūke elgiasi: apkabina, priglaudžia. Elgiasi su ja kaip mano senelė. Aš labai dėkinga, kad davė kur gyventi ir maitina. Ir žmonės lanko, klausia, ko reikia. Pas jus labai geri žmonės. Pas mus ne tokie… (Paprieštaravus, kad ir pas juos geri, patvirtino: geri, bet ne tokie. Jūs labai geri.)

Kai turi duonos, ja gali pasidalinti

Rūta, iš kur Jūsų namuose atsirado ukrainiečiai?

Viename iš Merkinės tinklapių sužinojau, kad reikia pagalbos karo pabėgėliams. Parašiau asmenišką žinutę, kad galiu priimti… Tą patį vakarą mums paskambino, kad perdavė telefoną ukrainiečiui, kuris atveš pabėgėlius. Atvežė juos pas mus kovo 10 dieną paryčiais, ketvirtą valandą ryto. Tai jie iš karto krito miegot, net arbatos negėrė. Moteris ir du vaikučiai: Emma 5 metų ir Danila – 12 metų amžiaus futbolininkas. Apgyvendinome antrame aukšte, virš parduotuvėlės. Ten mano amžiną atilsį mama gyveno. Kovo 13 dieną nuvažiavom į Alytų, į pabėgėlių registracijos centrą, tai nuo 13.30  iki 11 val. vakaro niekaip negalėjom užsiregistruot, tokia eilė. Tai Antanas kitą dieną iš ryto juos nuvežė į Alytų registracijai. Pavyko.

Rūta, kaip ryžotės priimti pabėgėlius? Juk Jūsų maža krautuvėlė tikrai neduoda daug pelno.

Krautuvėlė tikrai nedidelė, laikas smulkiam verslui dabar nepalankus. Dažnai net sau minimumo neuždirbu, bet kai turi duonos, ja gali pasidalinti, o ir sriubytę verdant – papildomą samtį nesunku išvirti. Užteks ir šiems pabėgėliams nuo karo.

O ar bendruomenė, žmonės remia Jūsų iniciatyvą, domisi? 

Kunigas dr. Robertas Rumšas per pamokslą, per Mišias, kai buvo renkamos aukos Ukrainai, paragino paremti ir Merkinėje apsigyvenusius karo pabėgėlius. Bendruomenės pirmininkas Arūnas Glavickas atskubėjo, spintelę su kėdėm padovanojo, Merkinės Caritas parėmė, Onutė Volungevičienė, Mindaugas Černiauskas… Ona Judickienė savo augintų ar iš miške surinktų gėrybių pagaminto maisto atnešė…  Globos namai, Rasa Žukauskienė, Krėvės gimnazija…  Daug kas siūlo batų, rūbų, bet nenorim užsikraut daiktais. Geri mūsų žmonės… Ačiū visiems, kas domisi, palaiko, paremia. Kovo 18 d. paskambino Užimtumo tarnyba iš Varėnos, klausė, gal ukrainietė turi galimybių dirbti… Bet ji net Ukrainoje negalėjo savo mergaitės į darželį išleisti, įsikibusi mamos laikosi, o kur čia paliks? Jai darbo reikia surasti vietoj, kad dukrelė galėtų būti šalia. Įdarbinčiau puse etato, betgi už pusę etato mokesčiai kaip už pilną…

Anžela, norėdama man atsidėkoti, šiandien ryte atnešė lietinių blynų su bananais. Nenusakomo skonio, nes kepti su meile. Ačiū jai. Verkia širdis. Aš nenoriu mainais nieko, svarbu jie laimingi. 

Algimantas Černiauskas

Brangiai perka miškąspot_img
- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai